Profesorius Libertas KLIMKA žiniasklaidoje dažniausiai vadinamas etnologu, tačiau jo veiklos pobūdis – labai platus. 85-ąjį gimtadienį rudeniop švęsiantis vilnietis yra fizikos mokslų daktaras, vienas iš Lietuvos etnokosmologijos muziejaus steigėjų, Nidos saulės laikrodžio projekto bendraautoris, tiksliųjų ir taikomųjų mokslų istorijos, tradicinių baltų papročių žinovas ir propaguotojas, kalendorių ir laikrodžių kolekcininkas, o svarbiausia – nuoširdus žmogus.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Jūsų veiklų sąrašą galima vis tęsti, o jus pažįstančių žmonių neretai esate pavadinamas vaikščiojančia enciklopedija. Vis dėlto kuri veiklos sritis jums labiausiai prie širdies?

– Visos veiklos įdomios, antraip nebūčiau į jas gilinęsis. O įdomiausia paprastai būna tai, ką tuo metu dirbu. Tačiau dažnai viena ar kita temos yra tarpusavyje susijusios. Tad man patinka toks posakis: „Ką žinosi, ant kupros nenešiosi.“ (Šypsosi.)

Kone pusę gyvenimo esu skyręs technikos mokslams, daugiausia – fizikai ir mechanikai, o štai pastaruoju metu mane žurnalistai labiau mėgsta kalbinti apie gamtos reiškinius, orus, tautos papročius, kuriems, ko gero, gresia nunykimas. Tai žmonėms labai svarbu, gal net svarbiau už pasiekimus kitose srityse.

– Gimėte 1940 m. rugsėjo 18 d. Kaune. Jūsų tėtis Alfonsas buvo teisininkas, o mama Ona – ekonomistė. Ar jūs ilgai svarstėte, kuriuo keliu pasukti?

– Gimiau tuo metu, kai mūsų valstybės raidoje jau įvyko tragiškas lūžis – praradome nepriklausomybę. Tėvams tai buvo labai skaudus ir netikėtas įvykis, nes jų, kaip ir daugelio to meto Lietuvos inteligentų, pažiūrose būta jaunatviško siekio gyventi tobulesniame pasaulyje. Liberto vardą gavau todėl, kad laisvė taip sparčiai nutolo nuo mūsų krašto, tad nors šeimoje telieka laisvė... Tad ir mano vardas sako, kad esu tarsi užkoduotas bent jau mąstymo laisvei.

Nuo 1947 m. jau augau Vilniuje, nes tėvelis, baigęs Vytauto Didžiojo universitete teisės studijas, turėjo dar prieškariu pelnytą paskyrimą į Vilniaus universitetą. Šiai darbovietei liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos.

Mama, baigusi ekonomikos studijas, darbavosi įvairiose organizacinėse struktūrose: trumpai buvo Vilniaus Salomėjos Neries vidurinės mokyklos direktore, tada steigė Mokytojų tobulinimosi institutą ir jam vadovavo, vienoje leidykloje buvo Gamtos mokslų redakcijos vedėja.

Mokykloje nebuvau pirmūnas, bet pirmyn vedė smalsumas pažinti pasaulį. Neturėjau ryškaus polinkio į vieną kurią mokslo sritį, įdomu buvo viskas... Baigdamas vidurinę iš tėvelio gavau patarimą, kad tik gilindamasis į tiksliuosius arba gamtos mokslus galiu būti dvasiškai laisvas. Tad taip ir padariau – pasirinkau fiziką. Rašydamas fizikos disertaciją, sugebėjau išvengti marksizmo-leninizmo klasikų citatų įžangos puslapyje…

– Jau bene aštuonis dešimtmečius esate vilnietis. Ką jums reiškia šis miestas?

– Su tėvais atvykę į sostinę apsigyvenome Jono Basanavičiaus gatvėje, šalia tuomečio Operos ir baleto teatro. Kasryt eidamas į mokyklą galėjau grožėtis senamiesčio panorama. Su klasės draugais po pamokų tyrinėdavome Vilniaus kiemelius ir kitus užkaborius, rasdavome visokių įdomybių. Pamilus miestą norisi viską apie jį žinoti, todėl pramokau lenkų kalbos, kad galėčiau pasiskaitinėti vadovus po Vilnių, išleistus dar iki karo. Taip ilgainiui tarsi pradėjau girdėti man kalbančius senamiesčio mūrus... Jų istorines sakmes 2016 m. sudėjau į knygą „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ (išleido „Žara“).

– Kaip įvyko posūkis nuo fizikos į istorijos ir edukologijos mokslus?

– Fizika – visų gamtos mokslų viršūnė, tai neginčytina. 1958 m., įstojęs į Vilniaus universitetą, rimtai kibau į mokslus. Būdamas trečiame kurse įsidarbinau prof. Povilo Brazdžiūno katedroje laborantu. Esu laimingas, kiek iš arčiau pažinęs „anos“ Lietuvos profesūrą. Studijas baigiau su pagyrimu ir kvietimu į aspirantūrą, kuri dabar vadinama doktorantūra. Pasirinkau energingo to meto fizikos mokslo lyderio Juro Požėlos laboratoriją, kuriamą Mokslų akademijos institute. Mane žavėjo naujos idėjos, demokratiškas bendravimas. 1972 m. apgyniau kandidatinę disertaciją, kuria gal kiek ir prisidėjau prie dabar taip paplitusių saulės baterijų ar naktinio matymo prietaisų sukūrimo. Nors tapau puslaidininkių fizikos specialistu, ilgainiui pabodo laiką leisti tik fizikos laboratorijoje tarp aparatūros.

Galima sakyti, pasiilgau žmogiško bendravimo, tai ir nuvedė į studentišką auditoriją. Gyvenimo posūkis prasidėjo nuo paskaitų visuomenei, kurias organizuodavo „Žinijos“ draugija. Parašiau ir keletą populiarių knygelių apie puslaidininkių taikymą. Pajutau, kad perteikti žinias taip pat yra įdomu. Dar nuo 1975-ųjų net septyniolika metų dirbau docentu tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto Fizikos katedroje.

– Kiek žinau, nuo jaunumės mėgstate keliauti, pažinti gimtąjį kraštą, jo gamtą ir kultūros paveldą. Esate palikęs pėdsaką ir kraštotyros veikloje.

– Taip, po įtempto savaitės darbo laboratorijoje ar auditorijoje, savaitgaliui atėjus, – kuprinę ant pečių ir į kelionę pėsčiomis, dviračiu, slidėmis, baidare... Buvau pasiryžęs apkeliauti visą Lietuvą. Kartą su draugo šeima surengėme nuostabią kelionę po Žemaitiją pasikinkę kumelaitę ir į vežimaitį susisodinę mažąsias dukreles. Tos laisvalaikio kelionės savaime atvedė į kraštotyrą. Supratau, kad sukaupti įspūdžiai, surinktos žinios gali būti įdomios ir pravarčios platesnei visuomenei. Įkvepiantis pavyzdys – profesoriaus Česlovo Kudabos darbai ir rašiniai, įtaigiai kalbėję apie meilę tėvynei. Ir tai sovietmečiu, nors ir „tarp eilučių“! Įsitraukiau į Kraštotyros draugijos organizuojamas kompleksines ekspedicijas, kurios visuomenei pristatydavo kraštą aprašančią lokalią monografiją. Apmaudu, kad dabar kraštotyros veiklos valstybė neberemia. O kiek liko neišnagrinėtų temų! Juk sovietmečiu negalėjome nė užsiminti apie partizanų kovas ir jų likimus, disidentinį judėjimą, bažnytinę veiklą.

Pradėjau dalyvauti akademiko Pauliaus Slavėno suburtoje Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos veikloje. Juk istorinių tyrinėjimų rezultatai, jų viešinimas veda į tautinės tapatybės stiprinimą. Ir tada Lietuvą ištiko didysis istorinis virsmas – Sąjūdis. Kokia likimo dovana buvo tai išgyventi! Ne vienas fizikas tuokart tapo garsiu politiku, o aš per mokslo istoriją, kraštotyrą ir etnokultūros pomėgį atsiyriau iki lietuvių etnologijos ir mitologijos studijų.

Tiesa, etnologinės krypties tyrimais užsiimti apsisprendžiau nelengvai, tik atkakliai raginamas profesorių Norberto Vėliaus ir Vacio Miliaus. Jiems imponavo mano gamtamokslinis mąstymas, reikalingas, pavyzdžiui, tradiciniams kalendoriniams papročiams sisteminti ir tyrinėti jų semantiką.

– Jums nesvetimi ne tik žemiškieji, bet ir kosminiai, o tiksliau, astronominiai tyrinėjimai. Ar tiesa, kad jūsų vardu pavadintas asteroidas?

– Dalyvaudamas kraštotyros ekspedicijose, sukaupiau nemažai žinių ne tik apie vietinius žemdirbystės papročius, bet ir dangaus šviesulių pažinimą. O pastarąją medžiagą ėmiau rinkti kartu su dr. Gunaru Kakaru, dar 1978 m. Molėtų astronomijos observatorijoje įkurto visuomeninio Etnokosmologijos muziejaus vadovu. Architektų Vytauto Lisausko, Ričardo Krištapavičiaus ir Andriaus Gudaičio kūrybinėmis pastangomis muziejus turi įspūdingas kosmines formas. Muziejaus steigėjų darbus astronomai įvertino pripažinimu ir išskirtine dovana – jų pavardėmis pavadino naujai atrastus asteroidus. Didžiuojuosi šiuo įgytu „nekilnojamuoju turtu“ danguje. Kartais pagalvoju: kai manęs šiame pasaulyje nebebus, asteroidas Klimka (Nr. 361524) kas kelerius metus vis praskries arti Žemės…

– Kas paskatino pasukti į Vilniaus pedagoginį institutą, vėliau tapusį Edukologijos universitetu?

– Galimybė profesionaliai užsiimti mokslo istorija ir etnologija man atsivėrė visai netikėtai: dr. Eugenijus Jovaiša pakvietė dirbti į Vilniaus pedagoginį universitetą, į jo kuriamą Baltų proistorės katedrą. 1992 m. tapau būsimo Lietuvos edukologijos universiteto docentu, o 2003-iaisiais jame pradėjau eiti ir profesoriaus pareigas. Pradėjęs bendrauti su humanitarų kolektyvais, atsidūriau gerokai kitokioje nei savo ankstesnėje mokslo žmonių aplinkoje. Tad juokaudamas sakydavau, kad pradėjau antrą gyvenimą. Šiame universitete darbavausi iki 2018-ųjų. Mane džiugino tai, kad kūrybiškumui turėjau neribotas erdves. Atsirado galimybė geriau pažinti mūsų jaunimo lūkesčius, jų raidą. Iki šiol su buvusiais kolegomis nesuprantame, kokios priežastys atvedė prie šio reikalingo valstybės švietimo sistemai universiteto uždarymo.

Kaip pedagogas neabejoju, kad jaunimo pilietiškumas, juolab patriotizmas, gali rastis tik iš giliai suvokto, įsisąmoninto tautiškumo. Ši vertybė lemia ir šiuolaikinius politinius procesus Europoje. Konfliktai tarp tautų kyla tose struktūrose, kurios slopina tautiškumą.

– Su žmona Julija Rita užaugote dvi dukras, kurios jums padovanojo ketvertą anūkų, dar auga ir pora provaikaičių. Tad esate tikrai turtingas žmogus. Kuo jus džiugina šeima?

– Mane šeima džiugina tuo, kad visi jos nariai savo ateitį mato čia, Lietuvoje. Vienos dukros šeima – dideli keliautojai po pasaulio kalnynus ir kultūros stebuklus; kitos pasirinkimas – kaimo tyla ir supančios gamtos kasdien vis kintančios grožybės. Dukrų specialybės – sociologė ir vertėja; anūkės – architektė ir matematikė, anūkai – kaimo „juodadarbis“ ir moksleivis. Labai miela džiaugtis proanūkiais Rusne ir Aidu. Žinoma, viliuosi, kad jie savo laimę suras Lietuvoje, nejausdami jokių blogio imperijų grėsmės… Tik nežinau, kaip šeima nutars pasielgti su mano nemaža biblioteka ir senienų rinkiniais. Tiesa, dalis mano surinktų kultūros vertybių šiuo metu papildė Antazavės dvaro ekspoziciją.

– Ar visoms jūsų jaunystės svajonėms buvo lemta išsipildyti?

– Daugeliui mano svajonių likimas leido išsipildyti: užkopiau į kalnuose žuvusio žinomo alpinisto Gedimino Akstino vardu pavadintą viršukalnę Tian Šanyje, atgaivinau saulės laikrodžių tradiciją mūsų krašte, parašiau knygų apie lietuvių tradicijas, Vilniaus istoriją, senuosius laikrodžius ir varpus, regiu gražią Etnokosmologijos muziejaus veiklą ir žaliuojantį Tautinio atgimimo ąžuolyną Basanavičynėje. Nors mano kartai tiek teko visko teko patirti ir išgyventi audras jausmų... Betgi dar turiu norų ateičiai. Vienas jų – pamatyti Vilniuje ant kalno iškylančius Tautos namus. Ir tegul ąžuolai žaliuoja žemėj Lietuvos!

Graži ta mūsų Lietuva, tačiau nerimo dėl jos ateities yra: ar išauginsime jaunimo kartą, kuri įsipareigotų dirbti krašto tvirtėjimui ir klestėjimui, neleistų jam nusmukti iki gūdaus Europos provincijos užkampio? Ypač norėtųsi, kad švietimo strategai prisimintų tautinės mokyklos koncepciją, kuria buvo pradėtas atgautos nepriklausomos valstybės įtvirtinimas.

– Ko palinkėtumėte jaunimui?

– Jaunimas turi žinoti, už ką verta mylėti gimtinę. Didelę knygą „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ pradėjau rašyti 2013 m. apimtas nevilties, kai paaiškėjo, kad didelėmis pastangomis parengta Etninės kultūros bendroji programa dulka ministerijos vadovybės stalčiuose. Todėl labai norėjosi, kad „Skrynelė“ taptų bent jau šeimų skaitiniais.

– Bėgantys gyvenimo metai paprastai primena, kad atėjo laikas apmąstyti laiko galias...

– Tai pabandžiau padaryti rašydamas knygą „Matuojant neaprėpiamą laiką“, kurią 2023 m. išleido Lietuvos nacionalinis muziejus. Postūmių šiam darbui, be asmeninės pagarbos didžiam išradimui – laikrodžiui, radosi ne vienas: tai ir mokslo žinių apie visatą proveržis, ir atominio laikrodžio sukūrimas, naujas sekundės apibrėžimas ir kt.

Keista ir psichologinė laiko pajauta – juk susitikę garbaus amžiaus seni pažįstami pokalbio metu būtinai ištars: „Ir kur tas mūsų laikas dingo?..“ O jaunas žmogus, paprašytas kokios nors paslaugos, dažniausiai atšaus: „Neturiu laiko!“

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.