Pianistas Gabrielius Alekna: „Tautinė tapatybė vėl tampa svarbi“

Pianistas Gabrielius Alekna: „Tautinė tapatybė vėl tampa svarbi“


Kompozitoriaus ir pianisto Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) kūryba ir koncertinė veikla smarkiai pralenkė jo laikmečio lietuvišką muzikos meną. Bacevičiaus muzikinės kalbos formavimąsi lėmė tuometiniai Vakarų Europos muzikos stiliai, o jo paties kūryba ir koncertinės programos kvietė lygiuotis į geriausią tarptautinį kontekstą. Bacevičius buvo pirmasis tarptautinį pripažinimą pelnęs lietuvių instrumentinės muzikos atlikėjas, dabar jis laikomas svarbiausia XX a. vidurio lietuvių muzikos asmenybe. Gegužės 28 d. „Organum“ koncertų salėje įvyksiančio rečitalio programoje pianistas Gabrielius Alekna sugretins Vytauto Bacevičiaus kūrinius su jiems stilistiškai artima amžininkų kūryba, atskleisdamas įvairius ir kartais netikėtus įtakų ir sąšaukų kontekstus.


Ieva Kananavičiūtė


Pirmasis lietuvis, kuriam buvo skirta visa stipendija studijoms garsiojoje Džulijardo mokykloje Niujorke, Gabrielius Alekna net ir išvykęs tęsė lietuviškosios muzikos tyrinėjimus, kurių centre – Vytauto Bacevičiaus kūryba. Pelnęs menų daktaro laipsnį, savo tyrinėjimus bei kūrybinę veiklą jis skleidžia plačiu spinduliu Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos muzikinių pasaulių kontekstuose, neaplenkdamas ir Lietuvos. Prieš artėjantį koncertą kalbėjomės apie Bacevičiaus asmenybės bei kūrybos bruožus, Aleknos asmeninį santykį su kompozitoriumi, jų pasaulėvokos ir likimo susikirtimus bei tautiškumą muzikoje iš atlikėjo perspektyvos.

REKLAMA


– Gegužės 28 d. koncertų salėje „Organum“ atliksite programą „Vytautas Bacevičius ir lietuviško avangardo kontekstai“. Skambės ne tik Bacevičiaus muzika – pristatysite ir jo amžininkų Claude‘o Debussy, Karolio Szymanowskio, Arnoldo Schὂnbergo, Oliviero Messiaeno opusus. Ar galėtumėte praplėsti šių kompozitorių kūrybos sąsajas – kodėl pasirinkote būtent juos bei kokia yra šio koncerto pagrindinė idėja?

– Liepos mėnesį įrašinėsiu jau trečią Vytauto Bacevičiaus kūrinių fortepijonui tomą – šią mano įrašų seriją leidžia britų kompanija „Toccata Classics“. Pagrindinė koncerto idėja labai paprasta – labai norėjosi pasidalinti šiais kūriniais su klausytojais „gyvuose“ koncertuose. O kadangi XX a. pradžia ir vidurys – mano mėgstamiausi laikotarpiai, tai buvo puiki proga įtraukti muzikos, kuri vienaip ar kitaip susišaukia su Bacevičiaus kūriniais. Tarkime, vėlyvas ir mįslingas Debussy preliudas „Canope“ (žodis, reiškiantis senovės egiptiečių laidojimo urnas), nuolat svyruojantis tarp skirtingų tonacijų ir dermių... Vyresnio Bacevičiaus amžininko Szymanowskio „Calypso“ iliustruoja jiems abiems stiprią Aleksandro Skriabino įtaką. Šį kūrinį įdomu išgirsti šalia Bacevičiaus „Mistinės poemos“. Schὂnbergo itin lakoniškos ikidvylikatonio laikotarpio pjesės Op. 19 skelbia naują ekspresionizmo estetiką ir savo tiršta harmonija bei užgaidžia faktūra primena Bacevičių... O Messiaeno religinė mistika siejasi su Bacevičiaus kosminės muzikos idėjomis, kurias mano programoje reprezentuoja „Kosminė poema“...

REKLAMA


– Koncerte skambės net trys Bacevičiaus poemos fortepijonui – tarp jų ir „Mistinė“ bei „Kosminė“. Kosmologinės idėjos Bacevičiui buvo itin svarbios – ar jos tokios pat svarbios ir Jums?

– Poemos – vieni įdomiausių ir originaliausių Bacevičiaus kūrinių. Kadangi poemos fortepijonui žanras atėjo iš Skriabino muzikos, nenuostabu, kad nuo pat pirmųjų Bacevičiaus poemų jos turi ir skriabiniško misticizmo atgarsių (kitos dvi ankstyvojo periodo poemos pavadintos „Astraline“ ir „Meditacijos“). Atrodo, kad tame ankstyvajame periode (trečiame dešimtmetyje) Bacevičius nekalbėjo apie savo kosmines ar mistines idėjas, tačiau, kai vėlyvajame laikotarpyje prie šių idėjų sugrįžo, tai jau buvo sąmoninga programa – ką jis vadino „kosmine muzika“. Tai jam reiškė ne išorinį, bet žmogaus vidinį kosmosą, kaip visokio kūrybingumo šaltinį, ir jis tikėjo, kad tai yra meno avangardas ir ateitis.


Man šios idėjos svarbios dėl to, kad jos įkvėpė ir tarsi išlaisvino Bacevičiaus stilių bei įtakojo kai kuriuos geriausius (ypač vėlyvojo laikotarpio) jo kūrinius, kaip kad Koncertą Nr. 4 „Symphonie concertante“ ar „Graphique“ ir „Kosminę simfoniją“ orkestrui. O kalbant apskritai, kadangi muzika savaime nenurodo jokių objektų ir todėl yra pats abstrakčiausias iš visų menų, ji dažnai siejama su metafizinėmis ar mistinėmis idėjomis – arba kaip įkvėpimo šaltinis joms ar pati įtakojama tų idėjų...



– Kita kompozitoriui svarbi idėja – tautiškumo muzikoje samprata, kurią jis savo kūryboje bei publicistikoje praplėtė nuo liaudies dainų motyvų naudojimo iki tautinio prado, t. y. idėjos, turinio, charakterio ir kitų bruožų. Kaip Jūs suprantate tautiškumą muzikoje ir kokios jo sklaidos galimybės atlikėjo veikloje?

– Kaip gimęs Lenkijoje mišrioje lietuvio ir lenkės šeimoje, Bacevičius jautriai priėmė kritiką, esą jo muzika atspindi labiau tuometinio miesto, o ne tautinius idealus... Spaudoje išvystytoje diskusijoje su Vladu Jakubėnu jis visai įtikinamai pagrindė platesnį tautiškumo supratimą.


Prieš penkis ar dešimt metų būčiau tikriausiai sakęs, kad klasikinėje muzikoje tautiškumas, ypač atlikėjo veikloje, nėra labai svarbus, kad klausytojui pianisto koncerte neturėtų būti svarbu ar pianistas anglas, kinas ar lietuvis. Tačiau pastaruoju metu daug kas pasikeitė, taip pat ir dėl karo Ukrainoje, ir tautinė tapatybė vėl tampa labai svarbi bei įdomi tiek pasauliui, tiek ir mums patiems. Nors geopolitine prasme gyvename nestabiliu laiku, paradoksaliai tai dėkingas laikas kultūrai skleistis.


– Vytauto Bacevičiaus asmenybė užima svarią Jūsų profesinės karjeros dalį – parengti įrašai, bendradarbiaujant su „Toccata Classics“ ir „Naxos“ įrašų kompanijomis, Bacevičiaus kūrybai skirta disertacija Džulijardo mokykloje, moksliniai darbai bei muzikos leidiniai. Tad kyla paprastas klausimas – kodėl Bacevičius?

– Išties, esu įsitraukęs į įvairią veiklą susijusia su Bacevičiaus palikimu. Iki šiol, deja, neišleista nė vieno Bacevičiaus orkestrinio kūrinio partitūra. Tad noriu paminėti, kad šiuo metu, bendradarbiaudamas su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi (remiant Lietuvos kultūros tarybai ir Kultūros ministerijai), ruošiu spaudai Bacevičiaus koncertų fortepijonui redakcijas.

REKLAMA


Kaip susidomėjau šiomis temomis – jau man mokantis Džulijarde, muzikologė Gražina Daunoravičienė pasiūlė imtis Bacevičiaus kūrybos. Ji įtikino, kad jo palikimas – tai svarbi mūsų kultūros dalis, ik tol buvusi atskirta geležinės uždangos ir nežinoma. Kad joje slypi didžiulis potencialas atlikimui, leidybai, tyrimams... Ji buvo teisi. Bacevičius pamažu grįžta į mūsų kultūros lauką ir pagaliau pripažįstamas bene svarbiausia XX a. vidurio lietuvių muzikinės kultūros asmenybe.


– Prisiminkite pirmąjį išgirstą Bacevičiaus kūrinį. Koks jis buvo ir kokį įspūdį paliko? Ar jau tada nujautėte, kad susiesite savo gyvenimą su jo kūryba?

– Tikriausiai „Kosminės poemos“ įrašas, atliekamas paties Bacevičiaus, kurį dar studijuodamas pirmuosiuose bakalauro kursuose išgirdau Lietuvos muzikos ir teatro fonotekoje – dar iš magnetofono juostos, prieš išleidžiant išlikusius Bacevičiaus įrašus kasetės formatu... Paliko labai keistos, originalios ir savotiškai užburiančios muzikos įspūdį. „Kosminė poema“ buvo ir pirmasis mano išmoktas Bacevičiaus kūrinys... Tada dar nenujaučiau, kad ši kūryba man tiek daug reikš.


– Rengiantis mūsų pokalbiui, sklaidžiau muzikologės Onos Narbutienės sudarytą monografiją „Vytautas Bacevičius. I tomas. Gyvenimo partitūra“. Išsamūs, visapusiški žvilgsniai į kompozitoriaus biografiją, jo publicistinį palikimą, kūrybos barus, gyvenimo ir kūrybos filosofiją suponavo klausimą Jums, kaip pianistui, – kaip apibendrintumėte Bacevičiaus kūrybinį stilių ir asmenybę ne iš istoriko, ne iš muzikologo, o iš atlikėjo perspektyvos? Bei kuo Bacevičius aktualus mūsų laikais?

– Manau, kad jo svarba su laiku toliau augs. Taip, kaip sovietinio laikotarpio literatūra ir kiti menai kritiškai pervertinami, muzikinis to laikotarpio palikimas taip pat turi būti iš naujo įvertintas. Manau, kad kai kurie sovietinio isteblišmento pavyzdžiai, iki šiol pripažįstami iš inercijos (o muzika ir jos vertinimai visada atsilieka nuo kitų konkretesnių ar vizualesnių menų), su laiku nublanks prieš originalesnį ir šiuolaikiškesnį Bacevičiaus meną. Žinoma, kaip ir daugelio kompozitorių atveju, ne visi jo kūriniai vienodai vertingi, tačiau tokie septinto dešimtmečio šedevrai kaip 4-as koncertas fortepijonui su orkestru ar „7-as žodis“ dviem fortepijonams, mano nuomone, lengvai gali lygiuotis su geriausia pasaulio muzika.

REKLAMA


Kaip atlikėjas, tyrinėjęs, atlikęs ir įrašęs daug Bacevičiaus kūrinių, įskaitant nemažai pasaulinių premjerų, galiu pasakyti, kad tai labai virtuoziška muzika. Sakysim, ten, kur Bacevičius žymi metronomo greitį, tempai labai greiti. Dėl dažnai naudojamos mozaikiškos struktūros, jo kūrinius sunku išmokti mintinai. Man rodos, šie dalykai riboja jo muzikos prigijimą studentų repertuare... Jo muzika tikriausiai niekada nebus itin populiari, ji neturi patrauklaus melodinio žavesio, tačiau įsigilinus ir gerai atliekant, ji tikrai vertinga ir daranti įspūdį. Juk ir Čiurlionio originaliausi ir geriausi kūriniai (vėlyvieji preliudai fortepijonui) nėra itin patrauklūs atlikėjams ir klausytojams...


Kaip pianistas, dar pabrėžčiau, kad Bacevičius buvo pirmasis lietuvių instrumentinės muzikos atlikėjas, sulaukęs tarptautinio pripažinimo (prieškarinėje Europoje), ir jo rango atlikėjų neatsirado iki gerokai vėlesnių laikų, iki šešto dešimtmečio.


– Jūsų biografijos takai, nors ir skirtingu laikmečiu ir aplinkybėmis, kertasi su Bacevičiaus – koncertuojate Europoje, o reikšmingą kūrybos dalį paskyrėte Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Ar susimąstėte apie šiuos panašumus ir galbūt jų yra daugiau, svarstant apie Jūsų bei kompozitoriaus asmenybių ir kūrybos bruožus?

– Išties, taip pat kaip Bacevičius, jau virš pusės gyvenimo praleidau Niujorke... Niujorkas, kaip ir Bacevičiaus laikais, tiesiog svaiginančio dydžio, įvairovės ir intensyvumo didmiestis, kuriame nelengva rasti savo vietą. O Bacevičiaus asmenybė labai spalvinga ir prieštaringa, linkusi į kraštutinumus. Nepavykus sumanymui jis puldavo į neviltį, o tada vėl užsidegdavo naujomis idėjomis. Šimtuose laiškų šeimai šokinėja nuo pakiliausių iki smulkmeniškiausių dalykų. Turėjo polinkį su savo pasiūlymais ar skundais kreiptis iškart į spaudą, arba rašyti ilgus laiškus aukščiausiai vadovybei. Šiek tiek juokinga ir graudu skaityti, kaip Bacevičius rašė laiškus ne tik tiesiogiai Lietuvos švietimo ministrui, tačiau ir dirigentams Arturui Toscaniniui, Leopoldui Stokowskiui, JAV vyresniajam kardinolui, ir net prezidentui Harriui Trumanui. Laiškus, į kuriuos, žinoma, taip ir negaudavo atsakymo. Iš kitos pusės, daugelį įžymybių, kaip kad Sergejų Rachmaninovą ar Arturą Rubinsteiną pažinojo iš prieškario Europos laikų. Bendras jo antrosios gyvenimo pusės egzilyje Niujorke įspūdis liūdnokas – nepaisant didžiulių pastangų, jis taip ir nesulaukė pripažinimo. Tačiau niekada nenustojo tikėti savo pašaukimu ir neprarado kūrybingumo.


– JAV gyvenate jau daugiau nei 20 metų, dažnai grįžtate ir į Lietuvą. Ar koncertinėje bei pedagoginėje veikloje siekiate reprezentuoti Lietuvos muzikinę kultūrą? Kaip ji yra priimama JAV bei kitose šalyse?

– Kaip anksčiau minėjau, pasaulis šiuo metu labiau atviras tautiniam identitetui. Mes, lietuviai, turime išnaudoti tai skleisdami ir įtvirtindami mūsų savitumą, istorinį ir kultūrinį palikimą. Tai svarbu jau vien nacionalinio saugumo prasme. Turime būti tauta, kurios egzistavimo kiti nebegalėtų lengvai pamiršti, pasikeitus aplinkybėms.


Nuolat dalyvauju kultūrinėje diplomatijoje reprezentuojant Lietuvą, tiesiant tiltus tarp Lietuvos ir kitų šalių kultūrų.


Kultūrinėje diplomatijoje svarbu pasitelkti partnerius ir bendraminčius. Šia prasme ypač svarbus Baceivičiaus ir Grażynos Bacewicz ryšys. Juk ši dviejų puikių kompozitorių, brolio ir sesers pora yra visiškai unikali istorijoje, nes jie atstovavo skirtingoms tautoms. Grażyna Bacewicz buvo itin žymi lenkų kompozitorė, galbūt žymiausia savo laikmečio moteris kompozitorė pasaulyje. Vytautas ir Grażyna vienas kitą labai vertino, daugybėje laiškų išliko artimi net per geležinę uždangą. Tas gražus ryšys siejo ne tik juos, bet ir Lietuvą su Lenkija, ir apie tai galime daugiau kalbėti!


– Kokią koncerto programą ruošiate Lietuvos publikai savo kito sugrįžimo metu?

– Spalio pradžioje ruošiame puikią programą drauge su pianiste Onute Gražinyte ir perkusininkais Pavelu Giunteriu bei Guntars Freibergs, kurią atliksime „Permainų muzikos“ festivalyje Klaipėdoje ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Partnerių turinys.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 21 (2024)

    Savaitė - Nr.: 21 (2024)