Ilgalaikės nesantaikos dėl Kalnų Karabacho šaknys

Ilgalaikės nesantaikos dėl Kalnų Karabacho šaknys


Karinis konfliktas, su nauja jėga įsiliepsnojęs tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho ir aplink jį esančių azerbaidžaniečių žemių, kurias jau tris dešimtmečius kontroliuoja armėnai, yra dar vienas ryškus prieš 30 metų kilusios aršios kovos dėl šio regiono epizodas. Šios armėnų ir azerbaidžaniečių konfrontacijos dėl Kalnų Karabacho šaknys – labai gilios.


Manvydas VITKŪNAS


Kalnų Karabachas – istorinis regionas Užkaukazėje, vakarinėje Azerbaidžano dalyje. Kartu su labiau į rytus besidriekiančiu Lygumų Karabachu jis sudaro vieną didelį Karabacho regioną. Karabacho pavadinimas atsirado XIV a. ir yra sudarytas iš dviejų žodžių: tiurkiško kara („juodas“) ir persiško bag („sodas“). Armėnai dažniausiai Kalnų Karabachą ir gretimas teritorijas vadina Arcachu – pagal vienos iš istorinių kadaise gyvavusios Didžiosios Armėnijos sričių pavadinimą.


Kelis tūkstančius metų Kalnų Karabacho teritorijoje gyveno ir bendravo įvairių tautų bei kultūrų atstovai. Dar iki Kristaus gimimo šios žemės pateko į Didžiosios Armėnijos, kelis amžius besidriekusios nuo Viduržemio iki Kaspijos jūros, sudėtį. Kai ši valstybė IV a. pabaigoje žlugo, Karabachas tapo dabartinėje Azerbaidžano teritorijoje gyvavusios Kaukazo Albanijos dalimi. Ši šalis buvo priklausoma nuo galingos kaimynės Persijos, vėliau – nuo Kalifato. IX–XI a. Kalnų Karabachas vėl buvo Armėnijos dalis. XI a. į šias teritorijas ėmė skverbtis iš Centrinės Azijos atėjusios tiurkų gentys – būsimųjų azerbaidžaniečių protėviai. Iš pradžių tiurkai žiemos metu ganė savo gyvulių bandas Lygumų Karabache, o vasarą persikeldavo su jomis į Kalnų Karabachą, kur ilgainiui ėmė kurtis ir sėsliai. Taigi, galima sakyti, armėnų ir azerbaidžaniečių sambūvis šiame regione egzistuoja jau tūkstantį metų.

REKLAMA


XV a. Karabachas tapo viena iš Sefevidų valstybės, kur dominavo persai, teritorinių dalių. 1747 m. buvo įkurtas azerbaidžaniečių valdomas Karabacho chanatas. Tuo metu dalis armėnų pasitraukė iš Karabacho, čia pagausėjo azerbaidžaniečių. 1805 m. jis buvo prijungtas prie Rusijos imperijos. XIX a. pradžioje Rusija įtvirtino savo valdžią Užkaukazėje – prisijungė į kelias valstybes suskilusią Gruziją, rytinę Armėnijos dalį (dabartinę Armėniją; vakarinės armėnų žemės liko Turkijos valdžioje), iš Persijos atkovojo Šiaurės Azerbaidžaną (dabartinę Azerbaidžano Respubliką; pietinės azerbaidžaniečių žemės yra Irano teritorijoje). Carinės Rusijos laikais Karabacho teritorija įėjo į Jelizavetpolio (dab. Gendžės Azerbaidžane) gubernijos sudėtį.


Sudaryti federacijos nepavyko


Netrukus po 1917 m. Rusijoje įvykusio Spalio perversmo Armėnijoje, Gruzijoje ir Azerbaidžane prasidėjo valstybių kūrimo procesai, panašūs į Baltijos šalių. Tiesa, iš pradžių buvo bandoma sukurti federacinę trijų tautų valstybę. 1917-ųjų lapkritį armėnų, azerbaidžaniečių ir gruzinų politinės partijos suformavo Užkaukazės komisariatą, ir šis 1918 m. vasarį sušaukė Užkaukazės seimą. 1918 m. balandžio 22 d. buvo įkurta Užkaukazės Federacinė Demokratinė Respublika, tačiau dėl vidinių prieštaravimų ji suiro. Netrukus, 1918-ųjų gegužę, buvo paskelbta apie Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos Respublikų nepriklausomybę. Paryžiaus taikos konferencijoje jas pripažino Antantės valstybės.

REKLAMA


Federacinės valstybės sukurti nepavyko dėl skirtingų trijų tautų geopolitinių siekių ir vidinių prieštaravimų. Armėnai, pagrįstai baimindamiesi jų tautos genocidą vykdžiusios Turkijos, siekė Rusijos ir Didžiosios Britanijos protektorato. Gruzinai orientavosi į Europos valstybes, visų pirma – į Vokietiją, o Azerbaidžanas – į Turkiją. Tarp azerbaidžaniečių ir Kalnų Karabache gausiai gyvenusių armėnų jau kelis dešimtmečius kildavo konfliktų.
Kalnų Karabachas buvo daugiatautis regionas, kuriame tuo metu daugumą gyventojų sudarė armėnai, mažiau buvo azerbaidžaniečių, taip pat gyveno šiek tiek kurdų. Nuo Armėnijos regioną skyrė azerbaidžaniečių gyvenviečių juosta. Azerbaidžanas laikė Kalnų Karabachą savo neatsiejama dalimi, o vietos armėnai, aktyviai palaikomi Armėnijos Respublikos, visomis išgalėmis siekė neleisti regione įsitvirtinti Azerbaidžano valdžios institucijoms.


Įtampa tarp armėnų ir azerbaidžaniečių ne kartą virto buitiniais ir ginkluotais konfliktais. Tiek vieni, tiek kiti aktyviai siekė britų, regione turėjusių savo ginkluotųjų pajėgų kontingentą, paramos. Galiausiai po daugybės ginkluotų susirėmimų 1919 m. rugpjūčio 22 d. Kalnų Karabacho armėnų taryba, spaudžiama į regioną įžengusių Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų, pasirašė paliaubų sutartį ir laikinai pripažino Baku vyriausybės deleguoto azerbaidžaniečio gubernatoriaus valdžią.



Užėmė sovietai


Paliaubos truko neilgai – 1920 m. kovą atsinaujino armėnų ir azerbaidžaniečių susidūrimai Kalnų Karabache ir Nachičevanėje (į pietvakarius nuo Armėnijos esančioje atskirtoje Azerbaidžano dalyje). Jau nuo vasario buvo rengiamas Jerevano inspiruotas armėnų sukilimas Kalnų Karabache. Sukilimui armėnai pasirinko naktį iš kovo 22-sios į 23-iąją – musulmonų Novrūzo šventę. Išskaičiavimas buvo aiškus: tikėtasi, kad švenčiančių musulmonų azerbaidžaniečių daliniai nesugebės deramai atremti armėnų puolimo. Armėnams pavyko užimti Askeraną, tačiau Chankendi (armėnai jį vadina Stepanakertu; tai – dabartinė Kalnų Karabacho sostinė) ir tuomet didžiausiame Kalnų Karabacho Šušos mieste azerbaidžaniečių įgulos ataką atrėmė. Sukilimas išprovokavo armėnų žudynes. Įdomu, kad armėnų šaltiniai nurodo visiškai skirtingus aukų skaičius – nuo 500 iki net 35 tūkst. žmonių. Nemažai aukų buvo ir tarp azerbaidžaniečių civilių. Sudeginta apie 7 tūkst. namų.


Vienur Azerbaidžano kariuomenė greitai nuslopino armėnų sukilimo židinius, kitur armėnų sukilėliai įsitvirtino (ypač kalnų kaimuose) ir atrėmė azerbaidžaniečių atakas. Kalnų Karabache buvo sutelkta didžioji dalis Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų. Tuo labai sėkmingai pasinaudojo Sovietų Rusija. Jos kariuomenė įsiveržė į Azerbaidžaną ir beveik nesulaukusi pasipriešinimo užėmė Baku. Bolševikų daliniai taip pat buvo mesti Armėnijos sienos link. Kremlius išnaudojo armėnų ir azerbaidžaniečių nesantaikos kortą ir paskelbė, kad padės Azerbaidžanui susigrąžinti Kalnų Karabachą. Bolševikų kariuomenė išties nuslopino armėnų pasipriešinimą Kalnų Karabache, įžengė į Nachičevanę ir privertė Armėniją atsisakyti pretenzijų į šį regioną. 1920 m. lapkritį Armėnija, kaip ir Azerbaidžanas, buvo paskelbta sovietų respublika.

REKLAMA


Sovietmečiu Azerbaidžane buvo įkurta daugiausia armėnų gyvenama Kalnų Karabacho autonominė sritis. Dalis jos vietovių (pavyzdžiui, Šušos miestas ir rajonas) buvo gyvenamos daugiausia azerbaidžaniečių. Sienos su Armėnija ši sritis neturėjo, buvo iš visų pusių apsupta azerbaidžanietiškų rajonų. 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, 76 proc. Kalnų Karabacho gyventojų buvo armėnai, o jį supančiuose rajonuose vyravo azerbaidžaniečiai.


Karo pradžia


Pradėjus braškėti Sovietų Sąjungos pamatams, vis labiau kilo įtampa tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho. 1988 m. dauguma šios autonominės srities liaudies deputatų tarybos narių (armėnų tautybės) pareikalavo atskirti Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano ir prijungti prie Armėnijos. Tai dar labiau padidino įtampą tarp vietos armėnų ir azerbaidžaniečių. Kilo daug konfliktų, srities gyventojų mažumą sudarę azerbaidžaniečiai patyrė didelį savo kaimynų spaudimą. 1991 m. rugsėjo 2 d. Kalnų Karabachas ir šalimais esantis Azerbaidžano Šahumiano rajonas buvo paskelbti Kalnų Karabacho Respublika, o 1992 m. sausio 6 d. buvo paskelbta visiška šios respublikos nepriklausomybė. Jos iki šiol oficialiai nepripažino nė viena pasaulio valstybė, netgi didžiulę paramą Kalnų Karabachui teikianti Armėnija. 1991 m. gruodžio 10 d. regione vyko referendumas, jame 99,89 proc. balsavusiųjų palaikė nepriklausomybę. Tačiau šis referendumas (jame nedalyvavo azerbaidžaniečiai) tarptautinės bendruomenės nepripažįstamas.


1991–1994 m. tarp armėnų ir azerbaidžaniečių vyko kruvinas karas. Jo metu abi šalys patyrė daug nuostolių: žuvo apie 6,5 tūkst. armėnų ir apie 11 tūkst. azerbaidžaniečių, dešimtys tūkstančių žmonių buvo sužeisti (įvairiuose šaltiniuose galima rasti ir kitokius skaičius). Kovos vyko labai permainingai. Galiausiai armėnų pajėgos išstūmė Azerbaidžano pajėgas ir išvarė gyventojus ne tik iš didžiosios dalies Kalnų Karabacho, bet ir iš kelių gretimų azerbaidžanietiškų rajonų. Šį veiksmą Jungtinių Tautų Saugumo Taryba 1993-iaisiais įvardijo kaip Azerbaidžano žemių okupaciją.

REKLAMA


Chodžali tragedija


Kovų metu netrūko žiaurumų iš abiejų šalių. Itin nukentėjo azerbaidžaniečiai – jie buvo išvaryti iš savo namų ne tik Kalnų Karabache, bet ir kituose rajonuose. Bene siaubingiausia buvo Chodžali miesto tragedija. 1992 m. vasario 26-osios naktį jį užėmė armėnų ginkluotosios pajėgos. Šturmo metu žuvo 7 armėnų ir apie 40 azerbaidžaniečių kovotojų. Armėnams įžengus į miestą, pradėtos masinės azerbaidžaniečių tautybės žmonių žudynės, prievartavimai ir plėšimai. Vasario 28 d. į Chodžali vargais negalais pakliuvo keli žurnalistai.


Televizijos reporteris Jurijus Romanovas iš Rusijos vėliau pasakojo: „Aš žiūrėjau pro apskritą sraigtasparnio langą ir kone atšokau, išvydęs neįtikėtiną vaizdą. Ant gelsvos priekalnių žolės, kur dar tirpo pilkas sniegas, gulėjo negyvi žmonės. Visas didžiulis plotas buvo nusėtas moterų, senelių, senučių, įvairaus amžiaus berniukų ir mergaičių, nuo kūdikių iki paauglių, kūnais... Akys užkliuvo už močiutės ir mažos mergaitės figūrų. Močiutė žilais plaukais gulėjo veidu į žemę kartu su mažyte mergaite žydra striuke su kapišonu. Mergaitės ranka buvo ištiesta močiutės link. Jų abiejų kojos kažkodėl buvo surištos spygliuota viela, o močiutei buvo surištos ir rankos. Abi buvo nužudytos šūviais į galvas.“


Dabartinės kovos dėl Kalnų Karabacho ir gretimų rajonų – dar vienas kruvinos šio krašto istorijos puslapis. Kiekviena kovojanti šalis turi savo tiesą. Visgi, žvelgiant iš šalies, atrodo, kad šiuo atveju daugiau tiesos yra Azerbaidžano pusėje. Dėl Kalnų Karabacho, kur vyrauja armėnai, ateities ir priklausomybės vienai ar kitai šaliai dar būtų galima diskutuoti, o štai aplink šį regioną sudaryta „buferinė zona“, iš kurios masiškai buvo išvaryti azerbaidžaniečiai, neabejotinai turi būti grąžinta tikriesiems šeimininkams. Azerbaidžano kariuomenė dalį šių teritorijų jau atkovojo.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)