Žemaitija yra vienas iš penkių Lietuvos etnografinių (etnokultūrinių) regionų, pasižyminčių istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį Žemaitija apima 15 774 kv. km plotą.

Žemaitijos etnografinio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabar – Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – ten vedė daugelis jų žygių į Žemaitiją. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija.

Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs – šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis šį vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaičių žemė buvo vadinama Samogitia, Samogitiae. Patys žemaičiai Žemaitiją vadina Žemaitėjė.

Istorinės ištakos

Seni žemėlapiai rodo Žemaitiją prieš tūkstantį metų buvus lygiaverte Lietuvai valstybe. Taigi žemaičiai – ir tauta su savo žeme, kalba, tradicijomis. Žemaičiai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1219 metais. Tuo metu minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Voluine.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) Žemaitija iki Nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą. Dabar galima išskirti tris žemaičių kultūros sritis: šiaurinę – čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra, šiaurės vakarinę – čia akivaizdi kuršių įtaka, pietrytinę – čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys su XVI–XVIII a. administraciniu Raseinių centru, juntama aukštaičių įtaka.

Dabartinėje Žemaitijos teritorijoje gyvenusi kuršių gentis susiformavo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje (dab. Lietuvos teritorijoje – tik pietinė visų kuršių dalis). Šiaurinė Kuršo dalis 1267 m. buvo galutinai pajungta Vokiečių ordino ir tapo jo valdomos Livonijos dalimi, 1561–1795 m. priklausė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystei (Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasalei), 1795–1917 m. – Rusijos imperijai, o nuo 1918 m. tapo Latvijos Respublikos dalimi. Pietų kuršius XIII a. antrojoje pusėje–XIV a. asimiliavo žemaičiai ir patys perėmė nemažai kuršiškosios kultūros bruožų (kuršių kalbos substrato ypatybių išliko žemaičių dounininkų tarmėje).

XII a. pabaigoje ar XIII a. pradžioje žemaičiai prisijungė prie besikuriančios Lietuvos valstybės. Istorikai neabejoja, kad Žemaitija turėjo lemiamą reikšmę Lietuvos ir Baltijos jūros rytų pakrantės XIII–XIV a. valstybių formavimosi istorijoje Vokiečių ordinui vykdant kuršių ir prūsų genčių nukariavimus.

Iki šiol dažnas žemaitis žino, kad 1236 m. rugsėjo 22 d. vykusiame Saulės mūšyje žemaičiai sutriuškino kalavijuočių ordiną, nutraukė kitų baltų žemių užkariavimą. Kiekvienais metais liepos 13 dieną Telšiuose minimos Durbės mūšio (1260 m. liepos 13 d.), kurio metu jungtinė Žemaitijos genčių kariuomenė sutriuškino labai galingą Livonijos, Prūsijos, Danijos ir Švedijos karalaičio Karolio kariuomenę, metinės. Ši pergalė nulėmė visą Rytų Baltijos šalių istorijos vystymosi eigą, inicijavo Prūsijos genčių sukilimą, sužlugdė vokiečių mėginimą greitai užimti Žemaitiją ir sustabdė ordino veržimąsi į rytus.

Po Žalgirio mūšio 1422 m. Vokiečių ordinas Melno sutartimi galutinai visiems laikams Žemaičius pripažino LDK dalimi.

Visą LDK egzistavimo laiką Žemaičiai išlaikė tam tikrą autonomiškumą, kraštui buvo suteiktas LDK teritorinio administracinio vieneto statusas.

Nors Lietuva priėmė krikštą 1387 m., Žemaitija buvo oficialiai apkrikštyta tik 1413 metais. 1415 m. Konstance (Vokietija) vykusiame bažnytiniame susirinkime buvo sprendžiamas žemaičių likimas. 1417 m. Konstanco susirinkimo sprendimu buvo įsteigta Žemaičių vyskupija.

Žemaitijos indėlis per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį į valstybės gyvenimą išlaikant prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją yra neginčytinas.

Kalvos ir kloniai

Legendomis apipintos Žemaitijos dalys – kalvotoji Žemaitija, senoji Žemaitija, Pakuršė, Paprūsė – ryškiai skiriasi savo gamta ir kraštovaizdžio įžymybėmis.

Vaizdingiausi regiono plotai – tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai: Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti – jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Senovines krašto girias primena Dionizo Poškos išpuoselėti Baubliai – išskobti didžiųjų ąžuolų kamienai.

Senąją Žemaitiją (žemesnių pakilumų plotą tarp Šiaulių ir Raseinių) kerta įspūdingasis Dubysos slėnis.

Žemaitijos šiaurėje (Pakuršėje) per žemėjančias derlingas lygumas tarp Gruzdžių ir Skuodo Latvijos link vingiuoja Venta. Žemumoje ties Viekšniais plyti didžioji Kamanų pelkė. Mosėdžio apylinkės garsėja rieduliais, išbarstytais ledynmečio laikotarpiu, iš kurių svarbiausias – Lietuvoje didžiausias Barstyčių akmuo. Susižavėjimą kelia Vaclovo Into ir Viliaus Orvido sodybose surinkti akmenys. Vakaruose Pakuršė nuo garsiojo Platelių ežero žemėja pajūrio link, pasiekia Kretingą ir Baltijos pakrantę tarp Palangos ir Šventosios su Birutės kalnu ir smėlio kopomis.

Pietuose nuo Tauragės iki Švėkšnos ir Gargždų besidriekianti Paprūsė nuo Žemaitijos kalvyno palei gausias upes (nuo Mituvos iki Jūros, Minijos, Akmenos) leidžiasi Nemuno ir Kuršių marių link.

Mažakalbiai ir kietaširdžiai

Apie aukštaičius kalbama kaip apie atlapaširdžius ir dainorėlius, minint dzūkus pabrėžiamas draugiškumas ir svetingumas, o apie žemaičius dažniausiai sakoma, kad jie uždari ir kieto būdo. Žemaitijoje gyvuoja toks šmaikštus posakis, nusakantis esminį žemaičių charakterio bruožą – užsispyrimą: „Je žemaitis osėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs“ (jeigu žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs).

Kai 1415 m. Konstance buvo sprendžiamas žemaičių likimas, kronikininkai aprašė, kaip minios Konstanco miesto gyventojų ir svečių bėgo pažiūrėti į bažnytinį suvažiavimą atjojančių „baisiųjų žemaičių“, kurie muša karingus kryžeivius ir apie kuriuos tiek daug buvo kalbėta. Iš tikrųjų tie smalsuoliai turėjo nusivilti pamatę, kad žemaičiai iš išvaizdos labai patrauklūs, puošniai apsirengę ir neturi jokių laukinius primenančių bruožų.

Prieš šimtą metų Povilas Višinskis pastebėjo tokius žemaičių bruožus: „Skiriamieji žemaičių charakterio bruožai yra šie: nepasitikėjimas, uždarumas, savosios vertės suvokimas, kuklumas, drovumas, sąžiningumas. [...] Nuo XIII a. pradžios ligi XV pabaigos žemaičiai nuolat kovojo su Livonijos ir teutonų riteriais, su lenkais ir rusais, dažnai ėjo iš rankų į rankas, kartos, viena po kitos augdamos karo baisumuose, vis labiau ir labiau darėsi uždaresnės, vis mažiau ir mažiau pradėjo pasitikėti savo svetimtaučiais kaimynais, ir šitaip ilgainiui tautos charakteris pasidarė uždaras, nepasitikįs. Kantas yra pabrėžęs žemaičio ištikimybę, Daukantas – kantrybę, teisingumą, santūrumą, gebėjimą tenkintis ir džiaugtis mažu, baigti pradėtą darbą. Svetimtaučiai yra pastebėję žemaičių, kaip ir visų lietuvių, nuolankumą vyresnybei, vaišingumą ir didelę šeimos meilę.“

Šiandien pastebima, kad žemaičių santuokos yra ganėtinai stiprios, o žemaičių savybės, padedančios išlaikyti santuoką, yra kantrumas, lėtumas, patriotizmas, mažakalbystė, tvirtas būdas.

Erdvios ir didelės sodybos

Etnografų nuomone, pagal sodybų, trobesių išdėstymą Žemaitija kartu su Suvalkija (buvusi Žemaičių kunigaikštystė) priskirtinos vakariniam (skandinaviškajam) arealui, o likusi Lietuvos dalis – rytiniam (slaviškajam) arealui. Žemaičių sodyboms būdingas didelis plotas, jose, palyginti su kitais Lietuvos etnografiniais regionais, daugiausia įvairių trobesių.

Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklų: labai erdvios ūkininkų sodybos su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiosios trobos su masyvią kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, įvairiausios paskirties pastatėliai – nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti).

Derlingesniuose ir žemdirbystei patogesniuose senosios Žemaitijos ar Paprūsės plotuose dauguma valstiečių buvo paversti baudžiauninkais, suvaryti į gatvinius kaimus, kur teko glaustis siauresniuose sklypuose, apsieiti su mažesniais trobesiais. Daugiau laisvės ir senovinių pastatų išliko tik krašto bajorų sodybose, kur būta didžiųjų tvartų, erdvių svirnų ir stambių trobų. Dvarelių savininkai ar stambesni ūkininkai mėgo savo didžiąsias sodybvietes apsodinti ąžuolų ar kitų tradicinių medžių juostomis, nuo žvarbių šiaurės vėjų gintis žalių eglių eilėmis.

Žemaičiai mėgo nepriklausomą gyvenimą viensėdžiuose, vengė glaudžios kaimynystės, tik prireikus apsigyvendavo kupetiniame kaime. Žemaitiški trobesiai išsiskiria paprastumu ir masyvumu. Senieji krašto gyventojai nemėgo įmantrių puošmenų, tik vėlesniais laikais plito medžio drožiniai, langų apvadai (gana kuklūs), padailinti gonkeliai.

Žemaičių raštai

Dar senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose aprašoma, kad tradiciniai žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumų sodriomis spalvomis, dažnai – ir prašmatnumu, brangių moteriškų skarų ir karolių gausa, spalvotais viršutiniais vyrų drabužiais.

Išeiginis žemaitės kostiumas neįsivaizduojamas be skarų. Vienos iš žinomų seniausių – įvairiaspalvės skersadryžės pusvilnonės pailgos formos gūnios, dėvėtos iki XIX a. vidurio. Vėlesnės vilnonės skaros austos kvadratinės, bet ir jos gerokai spalvingesnės negu kitose etnografinėse srityse. Vasarą šiaurinėje Žemaitijoje moterys mėgo apsisupti raudonlangėmis lininėmis ar medvilninėmis įstrižai lenkiamomis skaromis – raiščiais, o pietinėje Žemaitijoje – baltomis išilgai lenkiamomis drobulėmis su įaustomis raudonomis žičkomis galuose.

Įvairiaspalviais skaistgijų kuteliais puoštas raudonlanges skareles žemaitės susirišdavo ypatingu būdu – su ragiukais (mazgu surištais kampučiais virš kaktos).

Žemaičių vyrų sermėgos būdavo ne tik iš natūralios vilnos, bet ir dažytos. Mėgtos tamsiai žalios, tamsiai mėlynos, tamsiai rudos, o vėliau – ir juodos. Sermėgas ėmus keisti surdutais vyrų garderobe atsirado liemenės. Jos tokių pat ryškių spalvų kaip ir moterų sijonai. Tamsaus fetro plačiakraštes skrybėles žemaičiai mėgo puošti povo plunksnomis. Juostų neryšėjo, juosdavosi odiniais diržais. Svarbi išeiginio kostiumo dalis – kaklaskarė, kuri galėjo būti įvairi: namie austa raudonlangė arba pirktinė, marginta gėlėmis ar rytietiškais raštais.

Savitos tradicijos

Žemaičių išskirtinumą rodo iš esmės tik jiems būdingi tradiciniai valgiai: kastinys, pusinė (pusmarškonė) košė, cibulynė, spirgynė, šutinys ir pan.

Rytą žemaičiai dažniausiai pradėdavo koše. Apie Skuodą norėdami pasiteirauti, ar jau po pusryčių, klausdavo: „Ar jau po košės?“ Niekur daugiau Lietuvoje neaptiksime tiek daug košės pavadinimų: marškonė, pusmarškonė, šilkinė, pusšilkinė, pusiauėdinė, kruštinė.

Žemaičių tradicijoje, kaip niekur kitur Lietuvoje, mėgstamos kanapės. Populiariausias patiekalas – kanapių taboka (spirgutis), valgoma su bulvėmis. Tradicinis patiekalas – kanapinis pienas, gaunamas ant trintų kanapių užpylus šilto vandens. Kanapių rasalas – į kanapių pieną įmaišyta sutrinta silkė su svogūnais. Patyrusios žemaičių šeimininkės iš kanapių moka išvirti netgi košę.

Žemaičių kulinarinio paveldo įdomybė – kastinys. Tai ypatinga su prieskoniais išsukto sviesto rūšis, Žemaitijoje valgoma su neluptomis virtomis bulvėmis.

Išskirtinis žemaičių kulinarinio paveldo gėrimas – duoninė gira. Taip pat žemaičiai išsiskiria sugebėjimu iki pat vasaros pabaigos išlaikyti raugintą beržų sulą.

Nuo kitų regionų patiekalų skiriasi ir žemaitiški Kūčių vakarienės valgiai – cibulynė, rasalynė, žiūrė.

Tik Žemaitijoje per šermenis, mirties metines, atlaidus giedami Kalvarijos kalnai, beje, dažnai jie giedami pritariant dūdoms, žemaitiškai vadinamoms trūbais.

Itin linksmai žemaičiai švenčia Užgavėnes: persirengę įvairiausiais veikėjais, užsidėję senovės laikus menančių toteminių paukščių ir žvėrių (meškos, vilko, gervės, ožio) kaukes, jie lanko kaimynus, iš oro spėja apie būsimą derlių, buria, o vakare sudegina Morės iškamšą – visų žiemos sunkumų simbolį. Per Užgavėnes jie būtinai daug kartų valgo – kad metai būtų turtingi.

Žemaičiai augindavo daug linų. Tradiciškai apdorodami juos jaujose žemaičiai išlaikė labai senoviškus papročius. Ypač savitas buvo naktimis vykdavęs linamynis: pilnas jaunimo linksmybių, išbandymų ir žaidimų, į kuriuos įsitraukdavo ir persirengėliai.

Tautos žadintojas ir blaivintojas

Motiejus Valančius (1801–1875) – vienas žymiausių XIX a. lietuvių intelektualų, mokslininkas, vyskupas, rašytojas, istorikas, liaudies švietėjas, lietuvių tautos žadintojas, kalbos gynėjas, aktyvus gražesnio, teisingesnio gyvenimo kūrėjas, blaivybės apaštalas.

M. Valančiui tapus Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, vėliau – Žemaičių vyskupu, Varniai tapo Lietuvos kultūros ir švietimo centru. M. Valančius gavo leidimą seminarijos klierikams praktikuotis pamokslus sakyti, rašyti lietuviškai, o tapęs vyskupu tokį leidimą išrūpino ir parapijų kunigams.

M. Valančius ragino kunigus skaityti knygas, steigti dekanatų bibliotekas, šviestis ir šviesti kitus, įsakė parapijų klebonams steigti parapines mokyklas ir jose dėstyti žmonių gimtąją lietuvių (žemaičių) kalbą.

Lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo metu  M. Valančius savo lėšomis Rytprūsiuose suorganizavo lietuviškų leidinių spausdinimo, gabenimo per sieną ir platinimo sistemą, kuri veikė iki 1905 m., – knygnešių sistemą.

XIX a. pirmoje pusėje Lietuva buvo sėte nusėta smuklėmis. M. Valančius parengė spaudai blaivystės brolijų įstatus ir 1858 m. išspausdino knygutę, pavadintą „Apej brostwa blaiwistes arba nusiturieima“. Ši knygelė sukėlė didžiulį rezonansą. M. Valančius išsiuntė vyskupijos dekanatams ganytojišką laišką, inicijuojantį blaivybės sąjūdį. Visose parapijose buvo įsteigtos blaivybės brolijos, kai kur subūrusios iki 95 proc. visų parapijiečių. Manoma, kad per dvejus metus alkoholio vartojimas sumažėjo daugiau nei 5 kartus. Ne vienas dvarininkas, palaikydamas iniciatyvą, uždarė degtinės varyklas, smukles.

Lietuvos kunigai 1908 m. Kaune įkūrė Lietuvių katalikų blaivybės draugiją.

Daugiau įdomių straipsnių galite rasti žurnale „Ar Žinai, Kad?“ Rubriką „Kultūriniai Lietuvos etnografinių regionų bruožai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.