Po Lietuvą – piligrimų keliais

Po Lietuvą – piligrimų keliais


Kryžių kalnas, Šiluva, Vilniaus arkikatedra, Aušros vartų ir Dievo Gailestingumo šventovės Lietuvoje – piligrimų labiausiai lankomos vietos. Kas yra piligrimystė, kur ir kaip keliauja piligrimai ir ar visada šios kelionės susijusios su tikėjimu?


Ivona JAROSLAVCEVIENĖ


Dvasinė kelionė


Vienas dažniausių klausimų, susijęs su piligrimyste, – kuo piligriminės kelionės skiriasi nuo turistinių? Juk ir turistinių kelionių metu lankome bažnyčias, kitas šventas vietas, pasižyminčias savo istorine, kultūrine ar architektūrine verte, o štai religinis turizmas apskritai orientuotas į tokių vietų pažinimą. Tad kas gi yra piligrimystė?


Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas, socialinių mokslų daktaras Darius Liutikas sako, kad tradiciniu požiūriu piligrimystė yra dvasinė kelionė į šventą vietą, reikalaujanti ypatingo pasiruošimo. „Piligrimai tikisi, kad piligriminės kelionės metu jie patirs tam tikrų malonių, sustiprins tikėjimą, ir tuo šios kelionės skiriasi nuo turistinių ar religinio turizmo. Turistinių kelionių metu dažnas lanko ir šventas vietas, tačiau tai orientuota į bendrą kultūrinį pažinimą. Religinis turizmas taip pat apima kultūrinį tų vietų pažinimą. O štai kai kalbame apie piligrimystę, turime galvoje ne tik fizinę, bet ir dvasinę kelionę, žmogaus kelionę į save“, – aiškina pašnekovas.

Traukė šventos vietos

REKLAMA


Religinės piligriminės kelionės, pasak D. Liutiko, žinomos nuo pirmųjų religijų atsiradimo. Senovėje tam tikros vietos, pavyzdžiui, olos ar šventyklos, laikytos ypač šventomis ir buvo nuolat lankomos. Krikščionybėje piligriminės kelionės žinomos nuo pirmųjų amžių. IV a. pasklidus žiniai, kad imperatoriaus Konstantino I motina Elena Jeruzalėje rado Jėzaus kryžiaus relikvijų, padaugėjo į Jeruzalę vykstančių piligrimų.


Rašytiniuose šaltiniuose anksčiausiai minima krikščionių piligrimų kelionė į Šventąją Žemę vyko 333 m. sausumos keliu iš Bordo į Jeruzalę; tai užfiksuota Itinerarium Burdigalense – lotynų kalba parašytame kelionės vadove (jame nurodomi kelionės etapai). Didelę reikšmę netrukus įgavo ir apaštalų Petro ir Pauliaus laidojimo vieta Romoje. Viduramžiais žinomiausia piligrimų lankoma vieta tapo Santjago de Kompostela – miestas šiaurės vakarų Ispanijoje. Miesto įžymybė – Šv. apaštalo Jokūbo katedra. Šiandien Santjago de Kompostela yra galutinė piligriminio Šv. Jokūbo kelio stotelė.


„Turistinių kelionių tuomet nebuvo, tad piligriminės kelionės buvo labai populiarios. Jeigu žmogus norėjo keliauti, jis traukdavo į šventas vietas, ir tokių keliautojų buvo nemažai“, – sako D. Liutikas.

Moderniosios piligrimystės samprata

REKLAMA


Kalbėdami apie religinę piligrimystę turime suprasti, kad ji neatsiejama nuo tam tikrų dalykų: šventos vietos ir keliautojo nuostatų, vertybių. Šiuolaikiniame pasaulyje žmogui vis dažniau reikia atrasti gyvenimo prasmę ir aiškias gyvenimo nuorodas, įgauti dvasinės stiprybės ir vilties. Jeigu žmogus – tikintis, kelionė į šventą vietą jam padeda sustiprėti dvasiškai ir atsinaujinti. Pagrindiniai tokios kelionės motyvai gali būti prašymas Dievo malonių, sveikatos, padėka Jėzui ar Švč. Mergelei Marijai ir pan.


Tačiau piligrimystės samprata, D. Liutiko teigimu, yra gerokai platesnė. Lygindamas tradicinę (religinę) ir moderniąją (pasaulietinę) piligrimystę pašnekovas pabrėžia, kad ir vienu, ir kitu atveju kalbame apie vertybines keliones, tačiau religinės piligrimystės atveju tos vertybės susijusios su tikėjimu, šventomis vietomis, o štai modernioji piligrimystė nebūtinai susijusi su religija, bet visada – su vertybėmis. Pavyzdžiui, tai gali būti tautinio tapatumo kelionės (keliaujama į gimtinę ar tėvynę ieškoti savo protėvių ir giminių), kultūrinio tapatumo kelionės (vykstama į gerbiamos grupės ar atlikėjo koncertus), taip pat sporto aistruolių kelionės (sporto gerbėjai vyksta į kitą miestą ar šalį palaikyti sportininko ar mėgstamos komandos).


„Jeigu jūs keliaujate į koncertą, parodą, lankote vieną ar kitą monumentą, nes tai svarbu jūsų tapatumui, gyvenimui, visa tai yra jūsų vertybių išraiška, tokią kelionę taip pat galite vadinti piligrimine. Taigi šiuolaikinė piligrimystė išaugo religinius rėmus, nors dažniausiai apie piligrimystę tebekalbame kaip apie tikėjimo vertybių išraišką“, – dėsto pašnekovas.


Svarbi dalis – pasiruošimas


Vis dėlto grįžkime prie tradicinės piligrimystės. Kaip tapti piligrimu? Ko tam reikia? „Norint būti piligrimu svarbiausia yra vidinis noras ir dvasinės atgaivos siekis. Galima keliauti vienam ar su bendraminčiais – tereikia pasirinkti kelionės tikslą. Be to, piligriminei kelionei reikia ruoštis. Ne tik fiziškai, pavyzdžiui, nusipirkti bilietus, susikrauti daiktus, bet ir pasidomėti vieta, į kurią ketinama keliauti: ko ten žmonės ieško, kuo ta vieta svarbi žmogaus tikėjimui, kokių malonių galima patirti. Dvasinis apmąstymas ir pasirengimas piligriminei kelionei labai svarbūs kaip ir intencija, su kuria asmuo keliauja“, – aiškina D. Liutikas.



Lietuvos piligrimų bendrija piligrimams stengiasi padėti susirasti grupes, susidaryti kelionės maršrutą ar suteikti informacijos apie nakvynės vietas. Norintiesiems geriau pažinti mūsų kraštą bendrija išleido žemėlapių rinkinį „Piligrimų keliai Lietuvoje“. Šiame žemėlapių rinkinyje pristatomi septyni piligrimų keliai įvairiuose Lietuvos regionuose, trumpai supažindinama su daugiau kaip 80 piligrimų lankomų vietų. Žemėlapiuose pažymėti ir kiti svarbūs gamtos ir kultūros paveldo objektai, muziejai, kitos galinčios būti įdomios keliautojams vietos.


„Galima keliauti vienam, tačiau piligrimystę galima atrasti ir grupėje. Bendruomenės jausmo patyrimas yra labai vertingas. Kartu pajusti kelionės atmosferą, kartu pasiekti kelionės tikslą, kartu melstis, dalytis dvasine patirtimi – itin svarbu. Visa tai stiprina žmogų, jo tikėjimą, padeda kitaip pažvelgti į savo gyvenimą“, – tvirtina pašnekovas.


Piligrimines keliones dažnai organizuoja įvairios bendruomenės, bažnyčios. Pasak Lietuvos piligrimų bendrijos vadovo, tokios kelionės dažniausiai būna atviros: jeigu tik yra vietų autobuse, galima prisijungti prie grupės. „Tačiau piligrimų keliais keliaujama ir po vieną, tokiose kelionėse sutinkama kitų pavieniui keliaujančių piligrimų. Tokie maršrutai labai populiarėja, papildo dvasinius atradimus“, – pabrėžia D. Liutikas.


Kur keliaujama?


Aušros vartai – viena iš pagrindinių Lietuvos piligrimystės vietų, nuo XVII a. pradžios garsėjanti stebuklingu Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslu. Lietuvos piligrimai taip pat keliauja į kitas stebuklingais laikomų Švč. Mergelės Marijos paveikslų vietas šalyje (Trakuose, Žemaičių Kalvarijoje, Šiluvoje, Krekenavoje, Pivašiūnuose). Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos taip pat pritraukia daug piligrimų – Lietuvoje ypač lankoma Šiluva.


„Jeigu žvelgsime į amžių perspektyvą, matysime, kad piligrimystės objektai kinta. Pavyzdžiui, XX a. atsirado nemažai oficialiai nepripažintų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietų mūsų šalyje. Vienas iš pavyzdžių – Keturnaujiena. Taip pat galima paminėti Imbradą. Čia irgi keliauja piligrimai“, – sako D. Liutikas.

REKLAMA


Keturnaujiena – kaimas Šakių rajone. Čia Švč. Mergelė Marija Anelei Matijošaitienei nuo 1969 m. lapkričio 14 d. apsireiškė keliolika kartų. Apsireiškimų vietoje pastatyta koplyčia.


Imbradas – kaimas Zarasų rajone. 1967 m. birželio 30 d. 16-metė Albina Skvarčinskaitė su 15 metų pusbroliu Juozu Kriaukliu prieš pat vidurnaktį pamatė virš Ilgio ežero šviesą. Toje šviesoje – stovinčią jauną, gražią mergaitę. Po kurio laiko Albina susapnavo tą pačią mergaitę balta suknele jau kaip Švč. Mergelę Mariją. Ši paklausė: „Kodėl tu tyli, kodėl nesakai žmonėms?“ Marija verkė.


Vėliau Albina viską papasakojo zakristijonui, o jis – Imbrado klebonui Jonui Jatuliui. Netrukus apie šį stebuklą sužinojo visi parapijiečiai. Tarybiniais laikais saugumo vadovybei labai nepatiko, kad ten pradėjo rinktis žmonės, ieškodami Dievo malonės, milicija neleisdavo į tą vietą vykti, išvydavo, statė užkardus, griovė kryžius, sodindavo žmones į autobusus, nuveždavo tolyn ir paleisdavo, kad tik jie nesimelstų. Tačiau ir toliau buvo meldžiamasi. Dabar toje vietoje yra pastatyta Švč. Mergelės Marijos garbei skirta koplyčia.


Šv. Jokūbo keliu


Lietuvoje gausu ne tik pavienių šventų vietų – galime didžiuotis ir piligriminiais maršrutais. Tarptautiniu lygiu pripažinti Šv. Jokūbo kelio maršrutai jau vingiuoja po visą Lietuvą. Skiriamos keturios kelio atšakos: Žemaitijos / Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Šv. Jokūbo kelio tinklas apima 40 mūsų šalies savivaldybių: piligrimų kelio maršrutai prasideda mūsų valstybės šiaurėje, prie Lietuvos ir Latvijos sienos, ir baigiasi šalies pietuose, ties Lietuvos–Lenkijos siena, susiliedami su Lenkijoje esančiu Šv. Jokūbo kelio tinklu.


Ir Lenkijos, ir Lietuvos Šv. Jokūbo kelio tinklai yra dar didesnio, visos Europos, Šv. Jokūbo kelio tinklo dalys. Europos Šv. Jokūbo kelio federacijai šiuo metu priklauso Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje ir Lietuvoje esančios teritorijos (savivaldybės, regionai ar jų asociacijos). Nuo 2019 m. birželio iki 2020 m. birželio Europos Šv. Jokūbo kelio federacijai pirmininkauja Lietuvos Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacija.


Beje, turizmo informacijos centruose galima nemokamai gauti Šv. Jokūbo kelio piligrimų pasus. Eidami pasirinktu maršrutu, piligrimų lankytinuose objektuose į savo piligrimo pasą galite gauti specialiai toms vietoms sukurtus atspaudus, skirtus identifikuoti, kokias kelio stotis piligrimas pasiekė, kad kelio pabaigoje sertifikatą išduodanti įstaiga galėtų suskaičiuoti ir sertifikate įrašyti, kiek kilometrų buvo įveikta.

Piligrimų patirtys

REKLAMA


Kaip piligrimystė mūsų šalyje atrodo šiandien, paklausėme ir Kauno Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovo Manto Kuraičio. „Mūsų centras veikia jau daugiau nei 10 metų. Po Lietuvą tenka keliauti daug, ypač per atlaidus. Juk tuo metu ne tik lankai šventovę, bet ir sudalyvauji liturgijoje. Tas jausmas, kai į vieną vietą suplūsta tūkstančiai tikinčiųjų, yra ypatingas“, – teigia pašnekovas.
Pasak centro vadovo, į žygius pėsčiomis po Lietuvą dažniau leidžiasi jauni žmonės, vyresni renkasi vykti autobusais. Taip pat populiaru keliauti po vieną ar su šeima.


„Dažniausiai parapijos organizuoja piligrimines keliones. Taip pat ir mes patys organizuojame. Matome ir asmeninės piligrimystės populiarėjimą – žmonės tampa mažiau bendruomeniški, labiau individualistai. Kad ir kokią formą pasirinktumėte, piligrimystė duoda labai daug. Reikia sustoti, bent trumpam išeiti ir pakeisti aplinką, kartu patirti krikščioniškas vertybes ir pamatyti savo kraštą“, – sako M. Kuraitis.


Ką piligrimystės metu atranda keliautojai? „Mes kiekvieno mėnesio 13 dieną, Marijos dieną, vykstame į Šiluvą, kur vyskupas aukoja mišias, kalbama rožinio malda, vyksta adoracija. Kaskart su mumis keliauja ir naujų žmonių. Įdomu paklausti, kaip jie jautėsi, ar patiko. Dažniausiai girdime, kad žmogus jaučiasi labai gerai, tarsi kas būtų nuėmęs dvasinę naštą, atėjo ramybė. Dėl to ir verta susiruošti į piligriminę kelionę. Tačiau būtinai prisiminkite, kad svarbu ne tiek tai, kur vykstate, kiek tai, kas toje vietoje bus, ką jūs ten veiksite. Kiekvienas turistas gali tapti piligrimu, bet ir kiekvienas piligrimas gali tapti turistu, jeigu vyksta tik apžiūrėti šventos vietos“, – įsitikinęs M. Kuraitis.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.