Ką mes žinome apie Pietų Afrikos Respubliką (PAR)? Iki apartheido režimo žlugimo ją dažnai minėjo žiniasklaida. Jaunesni skaitytojai apie šią šalį girdėjo nebent kaip apie verslo ir technologijų genijaus Elono Masko gimtinę. Tačiau PAR – unikali savo istorija, kalbų ir tautų įvairove. Iki pastarųjų dešimtmečių buvo įspūdingi ir šios šalies pasiekimai. Be to, PAR – vienintelė valstybė pasaulyje, savanoriškai atsisakiusi branduolinių ginklų.

Vitalijus BALKUS

Tautų katilas Afrikos smaigalyje

Kad geriau suprastume, kas vyksta šiandienos Pietų Afrikoje, pirmiausia pažvelkime į šios šalies istoriją. Ten netrūko nei vietinių konfliktų, nei tikrų karų. Tai neturėtų stebinti, nes dabartinė PAR teritorija buvo apgyvendinama per migracijos bangas, ir konfliktai tarp vietos gyventojų ir atėjūnų vyko kone nuolat. Tiesa, mes turbūt niekada taip ir nesužinosime, kas yra patys gryniausi šios šalies gyventojai, nes Pietų Afrika – vienas iš žmonijos lopšių.

Prieš kelerius metus grupė Upsalos (Švedijoje) universiteto mokslininkų žurnale „Science“ paskelbė sensacingą išvadą: tiesioginiai šiuolaikinių žmonių protėviai gyveno šioje teritorijoje jau daugiau nei prieš 300 tūkst. metų. DNR tyrimams atlikti buvo paimta medžiaga iš khoisanų genčiai priklausiusių ir prieš 2–3 tūkst. metų gyvenusių žmonių griaučių. Ši išvada leidžia teigti, kad jei kas ir gali pretenduoti į tikrų tikriausių PAR šeimininkų vaidmenį, tai būtent khoisanų, dar vadinamų bušmėnais, gentis. Beje, bušmėnų kultūra – tikras lobynas antropologams ir etnografams, nes ši gentis iki mūsų laikų išsaugojo savitas kalbas, daugelį papročių, karta iš kartos perduoda kelių šimtmečių ar net tūkstantmečių legendas ir padavimus. Deja, modernioji civilizacija naikina šios kultūros savitumą greičiau, nei mokslininkai spėja ją tyrinėti.

Pirmieji nuolatiniai baltieji gyventojai apsigyveno Pietų Afrikoje 1652 m., kai olandų Ost Indijos bendrovės atstovas Janas van Ribekas įkūrė pirmąją nuolatinę gyvenvietę, vėliau tapusią Keiptauno miestu. Gyvenvietė buvo įkurta todėl, kad tuomečiai prekybinių laivų maršrutai daugiausia ėjo pro Pietų Afriką ir nuolatinė bazė įguloms pailsėti ir atsargoms papildyti tapo tiesiog būtina. Įdomu, kad olandai čia elgėsi visai kitaip negu baltieji kitose Afrikos žemėse. Ir nors XVII a. užėmė didelę dalį čiabuviams priklausiusių žemių, nevengė santuokų su vietiniais, perimdavo jų kalbą. Taip ir atsirado būrai – olandų ir vietos gyventojų palikuonys, kalbantys savita afrikanų kalba, išsivysčiusia iš olandų kalbos ir vietos dialektų.

Jau prieš kelis šimtus metų Pietų Afrika tapo vieta, kur ieškoti saugios užuovėjos traukė skriaudžiami europiečiai. Taip XVIII a. į vietos būrų bendruomenę įsiliejo iš Prancūzijos pabėgę protestantai, vėlesniais laikais ši žemė priglaudė ir per Antrąjį pasaulinį karą nuo nacių bėgusius žydus, ir, karui pasibaigus, persekiojimo norėjusius išvengti nacius. Tiesa, konfliktų tarp atvykėlių ir vietos gyventojų buvo, kaip ir nuolatinių susidūrimų tarp vietos genčių, tad Pietų Afrika niekada nebuvo pernelyg rami vieta.

Tikrasis Pietų Afrikos kolonizavimas įvyko į šią šalį įžengus britų imperijai. XIX a. pabaigoje būrų žemėse aptikus deimantų, britai, kaip tuometės supervalstybės atstovai, iškart pareiškė savo pretenzijas į Pietų Afriką. Prasidėjo karai. Per pirmąjį iš jų, vykusį 1880–1881 m., būrams pavyko išsaugoti savo nepriklausomybę, tačiau 1888-aisiais prasidėjęs karas būrų pasipriešinimą palaužė, ir Pietų Afrikoje įsigalėjo britų valdžia. Įdomu, kad antrasis būrų karas tapo kone pirmuoju moderniu karu, kurio metu itin aktyviai veikė ne tik reguliarūs kariniai daliniai, bet ir partizanai. Be to, pirmą kartą žmonija susidūrė su koncentracijos stovyklomis – jose buvo izoliuojami būrai. Daugelis jų tose stovyklose žuvo. Beje, ir pats terminas „koncentracijos stovykla“ atsirado būtent tuomet.

Juodaodžius laikė antrarūšiais

Atviras rasinis konfliktas PAR prasidėjo, kai 1948 m. rinkimus laimėjo Nacionalinė partija, deklaravusi baltųjų viršenybę. Ši partija taip pat deklaravo būtinybę atskirti baltuosius ir juodaodžius, t. y. nustatyti atskiras gyvenamąsias žemes. Plane buvo numatyta sukurti baltųjų Pietų Afrikos valstybę ir kelias autonomines teritorijas ar net šalis, kurias baltųjų prižiūrimi valdytų juodaodžiai. Beje, būtent dėl šios politikos 1966 m. PAR teritorijos apsuptas britų protektoratas Lesotas tapo nepriklausoma valstybe ir ja išliko iki šiol. Tačiau atskyrimo planas (afrikanų k. apartheid) taip ir nebuvo įvykdytas, o dauguma juodaodžių neteko visų pilietinių teisių.

Apartheidas numatė draudimą juodaodžiams gyventi baltųjų rajonuose, gauti bet kokias paslaugas baltiesiems įkurtose įstaigose, kartu važiuoti viešuoju transportu, naudotis tais pačiais paplūdimiais ir poilsiavietėmis. Taip pat juodaodžiai Pietų Afrikos gyventojai negalėjo laisvai keliauti po šalį ir neturėjo asmens tapatybės dokumentų. Rasiniai apribojimai, nors ir ne tokie griežti kaip juodaodžiams, buvo taikomi ir azijiečiams. Tiesa, klaidinga manyti, kad rasiniai įstatymai anuomet galiojo tik PAR. Pavyzdžiui, Australijoje vietos aborigenai visas pilietines teises gavo tik po 1967 m. referendumo, Jungtinėse Amerikos Valstijose diskriminacinės taisyklės ir įstatymai buvo keičiami XX a. šeštajame dešimtmetyje.

Tokia padėtis netenkino nei juodaodžių, nei juo labiau tarptautinės bendrijos. Ši jau 1960-ųjų pradžioje ėmė spausti Pietų Afrikos valdžią atsisakyti rasinio atskyrimo politikos, o 1962 m. Jungtinės Tautos įvedė Pietų Afrikai ekonomines sankcijas. Tiesa, šios sankcijos nebuvo panašios į tai, ką šiais laikais matome, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje, be to, ir šalies turtai skatino daugelį valstybių ieškoti būdų, kaip prekiauti su už apartheidą baudžiama valstybe. Prekiaujama buvo per jau minėtą Lesotą, kitą nykštukinę valstybę Svazilandą, taip pat tiesiogiai ir per įmones, įsikūrusias Honkonge ir Taivane. Maža to, PAR nebuvo atskirta nuo naujausių technologinių laimėjimų.

1967 m. PAR chirurgas Kristianas Barnardas atliko pirmąją sėkmingą širdies persodinimo operaciją. Buvo ir daugiau šios srities pasiekimų, o jie tapo įmanomi dėl labai paprastos priežasties: pradėjus taikyti sankcijas PAR, ši šalis tapo geru poligonu tiems eksperimentams, kurie anuomet Vakaruose negalėjo būti atliekami dėl didelės rizikos ar etinių sumetimų.

Dera prisiminti ir Pietų Afrikos branduolinių ginklų atsiradimo istoriją. Apie 1970-uosius PAR pradėjo įgyvendinti savo branduolinę programą ir jau 1975 m. buvo įkurtas branduolinių bandymų poligonas bei atlikti pirmieji bandymai. 1988-aisiais, kai PAR pripažino turinti branduolinių ginklų, tapo žinoma apie 6 turimus tokio tipo užtaisus. Akivaizdu, kad pati šalis sukurti tokių ginklų negalėjo – jai padėjo Izraelio mokslininkai. Šie mainais gavo galimybę atlikti bandymus, kurių rezultatai buvo naudojami PAR ir Izraelio branduolinei ginkluotei kurti. Taip pat Izraelis aktyviai dalyvavo Pietų Afrikos balistinių raketų kūrimo programoje. Tiesa, ji taip ir nebuvo įvykdyta.

Prie PAR technologinio kilimo prisidėjo ir iš esmės nekliudomai Vakarų kompanijų tiekiama įranga kalnakasybos ir karinei pramonei. Nieko nuostabaus, kad PAR, nepaisydama Jungtinių Tautų sankcijų, galiausiai tapo stipriausia ir turtingiausia Afrikos valstybe. Tiesa, kai kalbame apie šiuos turtus, reikia prisiminti, kad apartheido laikais juos valdė vos dešimtadalį gyventojų sudarę baltaodžiai. Juodaodžiai apartheido režimo pabaigoje neturėjo pilietinių teisių, jų galimybės įgyti vidurinį išsilavinimą ir gauti bent minimalias sveikatos apsaugos paslaugas buvo labai menkos. Neramumai ir net sukilimai juodaodžių rajonuose vykdavo nuolatos, tačiau buvo žiauriai malšinami, o jų organizatoriai ir dalyviai kalinami ar net žudomi.

Padėtis pasikeitė tik 1989 m., kai apartheidas buvo oficialiai sustabdytas ir pasmerktas prezidentu išrinkus reformatorių Frederiką de Klerką. Na, o 1994-aisiais per pirmuosius laisvus visuotinius rinkimus pergalę iškovojo Afrikos nacionalinis kongresas, vadovaujamas buvusio politinio kalinio ir kovos su apartheidu ikonos Nelsono Mandelos. Atrodytų, čia ir turėjo baigtis Pietų Afrikos bėdos, tačiau visai netrukus šalyje ir vėl prasidėjo... rasinė diskriminacija.

„Atvirkščias“ rasizmas

„Žudyk būrus“ – su tokiu šūkiu į PAR parlamentą įžengė zulų ultranacionalistas Džulijus Malema ir jo vadovaujama Ekonominės laisvės partija. Kone pagrindiniu tikslu ši partija laikė baltųjų ūkininkų žemių nacionalizavimą, kaip jau buvo atsitikę 2000 m. Zimbabvėje. Tiesa, Zimbabvėje žemės atėmimas baigėsi tuo, kad žemės ūkio produkcijos gamyba vos per trejus metus smuko keleriopai ir nemažai gyventojų atsidūrė ties bado slenksčiu.

Kad suprastume, kaip po visuotinės euforijos 1994-aisiais į šalies parlamentą 2014 m. vėl įžengė rasistai, maža to, teigiantys, kad baltųjų kol kas nežudys, tačiau prireikus darys ir tai, turime prisiminti įvykius po džiaugsmingo pilietinių laisvių atgavimo. Jau praeito šimtmečio dešimtojo dešimtmečio pradžioje šalyje prasidėjo tai, ką galima vadinti kriminaline revoliucija. Žmogžudysčių skaičius tapo kone rekordinis, o išprievartavimai (jų šalyje įvykdoma daugiau nei 500 tūkst. per metus) – juodąja PAR vizitine kortele.

Be to, labai aukštas kriminalinio smurto lygis susipynė su vietos tradicijomis, pagal kurias, pavyzdžiui, manoma, kad pasveikti nuo AIDS galima santykiaujant su nekaltomis merginomis. Pirmieji išpuoliai prieš baltuosius, daugiausia ūkininkus, taip pat prasidėjo praėjus vos keleriems metams po laisvų rinkimų. Iš pradžių tai buvo plėšimai siekiant užvaldyti turtą, tačiau labai greitai, vis blogėjant ekonominei padėčiai, toks ekspropriacijos būdas tapo pateisinamas. Na, o ten, kur ideologiškai pagrindžiamas vienas nusikaltimas, atsiveria kelias ir daug sunkesniems nusikaltimams.

Nieko nuostabaus, kad per pirmuosius 10 metų iš šalies išvyko apie milijoną baltųjų – ketvirtadalis visų, gyvenusių PAR. Tai dar labiau pablogino šalies ekonominę padėtį. Įdomu, kad į PAR plūstelėjo gyventojų iš dar vargingesnių aplinkinių valstybių ir jie ėmė aktyviai išstumti vietinius (daugiausia juodaodžius) iš darbo vietų. Baltųjų palikti namai ir įstaigų bei įmonių pastatai tapo atvykėliams puikia vieta gyventi. Didžiuosiuose PAR miestuose ir dabar dažnai galima pamatyti apleistų biurų pastatų, kuriuose visiškai antisanitarinėmis sąlygomis gyvena po kelis šimtus, kartais net ir tūkstančius migrantų ar vietos varguolių, persikrausčiusių iš buvusių apartheido laikų getų.

Kalbėti apie tai, kad padėtis Pietų Afrikoje nėra toli gražu gera, pasaulyje pradėta prieš kelerius metus, kai nuslėpti nusikaltimų prieš baltųjų mažumą mastą ir politinę jų potekstę tapo neįmanoma. Skaičiai – iškalbingi: jau yra nužudyta daugiau kaip 3 tūkst. baltųjų ūkininkų, daugiau nei 30 tūkst. žmonių, baimindamiesi dėl savo gyvybės, paliko namus. Tai jau atsiliepė ir šalies ekonomikai, kur žemės ūkis yra labai svarbi sritis. Taip pat nereikia pamiršti, kad pirmieji nepasitenkinimo balsai dėl dabartinės PAR politikos kilo, kai 2009 m. šalį ėmė valdyti Džeikobas Zuma – net 8 žmonas vienu metu turėjęs prezidentas, pasižymėjęs itin kontroversiškomis kalbomis ir draugyste su nedemokratiniais režimais. Iki 2018-ųjų valdęs Dž. Zuma nevengdavo dėl visų negandų kaltinti sunkios šalies praeities, o baltuosius vadino nelaimių šaltiniu.

Ar saugu dabar Pietų Afrikoje? Turizmo specialistai ir savarankiškai keliaujantys tinklaraštininkai nelinkę dramatizuoti padėties, jeigu jūs atvykstate kaip turistas. Turtingi didmiesčių rajonai tebėra ganėtinai saugūs ir policijos, nors ir smarkiai korumpuotos, prižiūrimi. Tačiau, kaip teigia kelionių specialistai, savarankiškai keliauti po šalį, ypač baltajam, – nesaugu. Nesaugu lankytis ir vargingesniuose rajonuose. Be to, pavojai tyko važiuojant taksi ar apsiperkant turgavietėse. Net ir saugiose miestų vietose reikia vengti vaikščioti vieniems, ypač moterims ir merginoms. O štai norintieji PAR apsigyventi nuolat turėtų gerai pasvarstyti visus „už“ ir „prieš“, nes padėtį šalyje žinantys specialistai piešia liūdnas jos raidos perspektyvas.