Paryžiaus katedros vietoje būta ne vienos šventovės

Paryžiaus katedros vietoje būta ne vienos šventovės


Liepsnos liežuviai virš Paryžiaus Dievo Motinos katedros savo kaitra nudegino daugelio žmonių širdis. Buvo skaudu matyti, kaip likus vos kelioms dienoms iki Velykų ugnis niokoja daugybę amžių išstovėjusią vieną didingiausių pasaulio katalikų šventovių, jau seniai tapusią ir vienu reikšmingiausių Paryžiaus ir visos Prancūzijos simbolių – Notre-Dame.


Manvydas VITKŪNAS


Dievo Motinos katedra jau seniai yra daugiau nei centrinė Paryžiaus arkivyskupijos bažnyčia. Tai architektūros šedevras, įkvėpęs ir kitų sričių menininkus, savo gotikinėmis sienomis (su romaninio stiliaus elementais) liudijantis amžių tąsą, krikščioniškosios Vakarų civilizacijos didybę. Paryžiaus katedra – ne pirma bažnyčia, kurią suniokoja liepsnos, bet milijonų asmenų dėmesys ir jautrumas šios nelaimės akivaizdoje, Prancūzijos ir su ja solidarių kitų pasaulio šalių žmonių ryžtas kuo greičiau ir kokybiškiau atkurti didingą katedrą yra bene geriausias įrodymas, kokia ji svarbi ir reikšminga.


Parizijų miestas


Notre-Dame istorija prasidėjo prieš daugybę amžių. Senos upėje esanti Sitė sala – seniausia Paryžiaus dalis. Dar paskutiniais amžiais prieš Kristų čia buvo pagrindinė vienos iš daugelio keltų genčių – parizijų – gyvenvietė. Romėnų karvedys, galų žemių užkariautojas Gajus Julijus Cezaris šią vietovę vadino Parizijų miestu – Oppidum Parisiorum. Iš parizijų genties vardo kilo ir Paryžiaus pavadinimas. Tačiau romėnams užkariavus Galiją būsimasis Paryžius buvo vadinamas Lutecija. Ji tapo svarbiu prekybos centru. Žlugus Romos imperijai, šios vietovės reikšmė dar labiau išaugo. 508 m. iš Turnė miesto dabartinėje Belgijoje į Paryžių buvo perkelta Frankų karalystės sostinė. Tiesa, VIII a. pabaigoje–IX a. Frankų valstybės sostinės statusą iš Paryžiaus paveržė Achenas (Vokietijoje). 843 m. Frankų imperijai subyrėjus į tris karalystes, būsimosios Prancūzijos pirmtakės Vakarų Frankų karalystės sostine vėl tapo Paryžius.

REKLAMA


Sitė sala nuo seno buvo ne tik centrinė Paryžiaus dalis, bet ir svarbus dvasinis centras. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad čia galėjo būti ir parizijų, ir romėnų šventyklų, juolab kad XVIII a. vykdant kasinėjimus čia buvo rasta, kaip spėjama, Jupiterio šventyklos liekanų. Visgi dėl jos egzistavimo kyla daug abejonių. IV a. Sitė saloje iškilo nedidelė krikščionių bažnyčia. VI a. frankų karaliaus Childeberto I nurodymu šioje saloje pastatyta katalikų Šv. Stepono bazilika. Ji buvo iš esmės perstatyta po 857 m. gaisro. Dar po kelių amžių šioje vietoje pradėta statyti garsioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra.


Jos kertinį akmenį 1163 m. padėjo Prancūzijos karalius Liudvikas VII Jaunesnysis, taip pramintas dėl to, kad valdovu tapo labai jaunas, vos dvylikos, ir Prancūzijos sostinėje viešėjęs Romos popiežius Aleksandras III. Statybos iniciatorius buvo žymus teologas, Paryžiaus vyskupas Morisas de Siuli. Jis pagarsėjo kaip „ganytojas ir statytojas“, jo vadovavimo arkivyskupijai metu buvo įgyvendintas ne vienas įspūdingas šventovių statybos projektas. Kai kurie iš jų buvo gana kontroversiški. Pavyzdžiui, karaliaus Pilypo II Augusto 1182 m. konfiskuota Paryžiaus sinagoga arkivyskupo pastangomis taip pat buvo paversta bažnyčia.

REKLAMA


Paryžiaus katedros vietoje būta ne vienos šventovės


Šimtmečių statyba


Paryžiaus katedros statybos darbai truko beveik du šimtmečius – nuo 1163 iki 1345 m. Jų iniciatoriui arkivyskupui M. de Siuli, mirusiam 1196-aisiais, pavyko sulaukti, kol bus baigti pagrindiniai statybos darbai – iškilo pagrindinės sienos, buvo uždengtas laikinas stogas, tik dar nebuvo įspūdingų bokštų (juos pradėta statyti 1200 m.). 1185 m. iškilmingas mišias katedroje aukojo Jeruzalės katalikų patriarchas. Čia palaidota nemažai garsių Prancūzijos žmonių. Viena pirmųjų amžinojo poilsio katedroje atgulė Prancūzijos karaliaus Pilypo II Augusto žmona Izabelė de Heno. Ji buvo ištekinta vos dešimties, o septyniolikos pagimdė sūnų, vėliau tapusį karaliumi Liudviku VIII Liūtu. Jaunoji karalienė mirė vos devyniolikos beprotiškai sunkaus gimdymo metu. Dvyniai gimė negyvi.


XIII a. katedros statybos darbai buvo tęsiami. Jiems vadovavo Žanas de Šelis, Pjeras de Montrejus ir kiti architektai. Bokštų statyba užtruko 45 metus ir buvo baigta 1245-aisiais. Iki 1315 m. buvo vykdomi vidaus apdailos darbai, o paskutiniai vidaus įrengimo darbai baigti 1345–1351 m. Nuo to laiko iki pat XVIII a. katedroje buvo atliekami tik smulkūs remontai.


Nauji dideli darbai katedroje vykdyti atsižvelgiant į karaliaus Liudviko XIII žmonos Onos Austrės pažadą, kad jei įvyks stebuklas ir ji pagaliau susilauks vaikų, Paryžiaus katedroje bus įrengtas naujas puikus altorius. Pagaliau, po 23 bevaikės santuokos metų, 1638-aisiais karalienė pagimdė sūnų – būsimąjį karalių Liudviką XIV! Pažadas įrengti naują altorių buvo įgyvendintas, tik kur kas vėliau: 1708–1725 m. pagal architekto Robero de Koto projektą atlikta dalinė katedros rekonstrukcija.


Paryžiaus katedra įspūdinga ne tik savo grožiu, bet ir dydžiu: pagrindinės jos dalies aukštis siekia 35 metrus, bokštų aukštis – 69 metrus, ilgis – 128 metrus, plotis – 48 metrus. Statybos darbams prireikė daugybės medžiagų. Pasirodo, vien stogo konstrukcijoms įrengti buvo iškirsta 21 ha miško! O kas suskaičiuos, kiek stiklo sunaudota 110 langų, papuoštų nuostabiais vitražais...


Norėjo nugriauti


Neramus XVIII a. buvo ne tik visos Prancūzijos, bet ir Paryžiaus katedros išbandymų metas. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais karščiausi revoliucionieriai, tokie kaip Maksimiljenas Robespjeras, norėjo katedrą nugriauti. Laimei, tai nebuvo padaryta – M. Robespjeras paskelbė, kad jei paryžiečiai tikrai nenori, jog ši „tamsybės tvirtovė“ būtų sulyginta su žeme, jie turi sumokėti specialų mokestį į revoliucinio Konvento fondą, kuriame buvo kaupiamos lėšos revoliucijoms kitose šalyse organizuoti.



Visgi į kovą su karaliais, Dievu ir kitomis „atgyvenomis“ pakilę revoliucionieriai nepaliko Paryžiaus katedros ramybėje. Katalikų šventovė buvo paversta „proto kulto“ šventykla. Giljotinavę Prancūzijos karalių Liudviką XVI ir jo žmoną Mariją Antuanetę, revoliucionieriai nusprendė susidoroti ir su „akmeniniais karaliais“: visoje šalyje buvo griaunami paminklai monarchams, galiausiai „revoliucinės ugnies nešėjai“ nudaužė galvas 28 katedrą puošusioms statuloms, vaizdavusioms biblinius karalius. Statulų likučiai panaudoti statybai, o beveik visos galvos, pasirodo, buvo paslėptos ir 1977 m. rastos vieno banko rūsyje. Dabar jos eksponuojamos Kliuni rūmuose įrengtame viduramžių muziejuje.


Revoliucijos metu nukentėjo ir katedros varpai – devyni iš dešimties buvo nukabinti ir perlydyti į pabūklus. XIX a. varpų sistema buvo atkurta, tačiau varpai buvo ne tokie kokybiški, kaip pagamintieji viduramžiais. Dar kartą naujų varpų (taip pat vargonų restauravimo) katedra sulaukė 2013-aisiais, švenčiant šventovės 850 metų sukaktį.


Paryžiaus katedros vietoje būta ne vienos šventovės


Išgarsino romanas


1804 m. Paryžiaus katedroje imperatoriumi buvo vainikuotas Napoleonas Bonapartas kartu su žmona Žozefina. Ceremonijoje dalyvavo Romos popiežius Pijus VII. Per daugybę amžių čia įvyko ir aibė kitų svarbių Prancūzijos istorijos įvykių: 1302 m. į pirmąjį posėdį susirinko Generaliniai luomai (pirmasis Prancūzijos parlamentas), 1456-aisiais prasidėjo Žanos dʼArk reabilitacijos procesas. Čia tuokėsi, buvo krikštijami ir laidojami karaliai, o 1944–1945 m. vyko iškilmingi Prancūzijos išvadavimo iš nacių Vokietijos okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo pabaigos renginiai.


Napoleono Bonaparto vainikavimas ir 1831 m. pasirodęs garsusis Viktoro Hugo romanas „Paryžiaus katedra“ labai išgarsino ir, galima sakyti, išgelbėjo šią šventovę. Nepaisant XVIII a. atliktos dalinės rekonstrukcijos, XIX a. pradžioje katedra buvo apgailėtinos būklės. Vėl prabilta apie galimą jos nugriovimą, taip pat apie radikalų modernizavimą. V. Hugo savo garsųjį romaną rašė norėdamas išgelbėti katedrą. Architektūros šedevras, galima sakyti, tapo pagrindiniu šio itin išpopuliarėjusio kūrinio herojumi. Romanas, tapęs labai populiarus ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje, įkvėpė ir dailės bei muzikos kūrėjus. Kas dabar nėra girdėjęs apie gražuolę čigonę Esmeraldą ir kuprotąjį Paryžiaus katedros varpininką Kvazimodą!


Sveikas protas ir išaugęs visuomenės dėmesys kultūros paveldui lėmė, kad 1841-aisiais buvo nuspręsta pradėti restauravimo darbus. Jie truko net 23 metus. Darbams vadovavo žymus architektas, restauratorius ir menotyrininkas Eženas Emaniuelis Violė le Diukas, jau turėjęs patirties restauruojant tokius architektūros šedevrus kaip Karkasono pilis ar Amjeno katedra. Buvo atkurta dalis sunaikintų architektūros elementų, skulptūrų. E. E. Violė le Diukas katedrą papuošė ir naujomis įdomiomis detalėmis – garsiosiomis chimerų, apaštalų skulptūromis ir 91,4 metro aukščio špiliu, sunaikintu ką tik įvykusio gaisro metu. Iki gaisro Paryžiaus Dievo Motinos katedrą kasmet aplankydavo apie 14 mln. turistų. Neabejotina, kad restauravus šį architektūros šedevrą norės aplankyti dar daugiau žmonių iš viso pasaulio.


Daugiau įdomių istorijų rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“