Kaip saujelė ispanų parklupdė didžią civilizaciją
Manvydas VITKŪNAS
Actekų imperijos sostinė Tenočtitlanas įsteigta 1325-aisiais – vos pora metų vėliau, nei rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Vilnius. Iš pradžių tai buvo gana nedidelė gyvenvietė didelio Teskoko ežero saloje. Pasak legendos, actekai į šias vietas atėjo iš mistinės protėvynės – Actlano šalies. Saulės, dangaus, karo ir medžioklės dievas Huicilopočtlis žyniams esą buvo nurodęs, kad actekai turi keliauti tol, kol pamatys ant kaktuso tupintį erelį, snape laikantį gyvatę (šis siužetas atsispindi dabartinės Meksikos herbe). Teskoko ežero saloje pranašystė išsipildė, ir actekai čia įsikūrė, netrukus pradėjo plėsti savo valdas.
REKLAMA
Ilgą laiką actekų valstybė buvo priklausoma nuo kaimynių ir mokėjo joms duoklę, kol 1429 m. galutinai išsilaisvino ir pradėjo jungti prie savo valdų gretimas žemes. Kitos tautos ir gentys actekais dažniausiai nebuvo patenkintos, nes tapdavo jų puolimų taikiniais. Actekų religija buvo gana savita, jų dievai nuolatos reikalavo maisto – kraujo. Actekai tikėjo, kad saulė šviečia, derlius dera, dievai yra palankūs tik tol, kol jiems aukojami žmonės. Todėl šie indėnai nuolat rengė karus, kurių pagrindinis tikslas buvo parsivaryti belaisvių. Vieni iš jų buvo paverčiami vergais, kitiems tekdavo aukų dalia.
Actekai turėjo savo raštą, mokslą (ypač išplėtota buvo astronomija, matematika ir medicina), buvo puikūs žemdirbiai, statė įspūdingas drėkinimo ir kanalizacijos sistemas, mūro pastatus, piramides, šventyklas, akvedukus. XVI a. pradžioje Tenočtitlane gyveno ne mažiau kaip 200 tūkst. žmonių, o tuo pat metu Ispanijos sostinėje Madride – bent penkis kartus mažiau.
REKLAMA
Nuotykių alkis
Nežinia, kiek laiko būtų gyvavusi actekų imperija, jei ne europiečių invazija. 1492 m. Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Netrukus prasidėjo konkista – naujų žemių užkariavimas. Jos vykdytojai vadinti konkistadorais. Daugiausia iš vidutinių ir smulkiųjų bajorų šeimų kilę vyrai vyko plėšti turtų (visų pirma – aukso), kūrė savo atramos punktus. Iki 1519-ųjų ispanai užkariavo dalį salų Karibų jūroje, įkūrė savo gyvenvietes dabartinės Venesuelos, Kolumbijos, Panamos pakrantėse, o portugalai išsilaipino Brazilijoje.
Bene garsiausiu ispanų konkistadoru tapo Hernanas Kortesas. Jis gimė kilmingoje šeimoje Medeljine (Estremadūros provincijoje, Ispanijoje) apie 1458 m. Iki 14 metų buvo auklėjamas ir mokomas namuose, vėliau studijavo teisę Salamankos universitete, bet mokslus metė. 1503-iaisiais išprašė tėvų pinigų kelionei į Naująjį Pasaulį. Jaunuolis troško nuotykių, šlovės ir turtų. 1504 m. balandžio 4 d. jis išlipo iš laivo Espanjolos (Haičio) saloje, Santo Domingo uoste (dabar tai Dominikos Respublikos sostinė). Įsitvirtinti naujoje vietoje jam padėjo tėvo giminaitis, Espanjolos gubernatorius Nikolasas de Ovandas.
Hernanas gana greitai pelnė kolonistų pagarbą, kai surengė kelias baudžiamąsias ekspedicijas prieš ispanams nenorinčius paklusti indėnus salos gilumoje. Kurį laiką jis dirbo kolonijos administracijoje, gavo žemės ir vergais paverstų indėnų, bet plantatoriaus gyvenimas jam atrodė nuobodus. 1511 m., gavęs kariuomenės iždininko vietą, leidosi į Diego Velaskeso de Kueljaro vadovaujamą ekspediciją, kurios tikslas buvo įtvirtinti ispanų valdžią Kuboje. Santykiai su Kubos gubernatoriumi tapusiu D. Velaskesu de Kueljaru buvo sudėtingi, H. Kortesas netgi dalyvavo maište prieš savo viršininką, bet vėliau susitaikė. Jis nenoromis vedė gubernatoriaus giminaitę, nes tuo metu gyveno su indėne, pagimdžiusia jam dukrą. Iš viso konkistadoras buvo du kartus vedęs ispanes ir turėjo dvi ilgalaikes sugyventines čiabuves, susilaukė mažiausiai vienuolikos vaikų.
Sugulovė ir vertėja
Iš Kubos viena po kitos buvo rengiamos ispanų ekspedicijos, jų dalyviai tyrinėjo Centrinės Amerikos pakrantes ir siekė čia įsitvirtinti. Buvo atrastas indėnų majų gyvenamas Jukatano pusiasalis. 1518 m. H. Kortesas išsireikalavo teisės vadovauti ekspedicijai, gavo dalinę gubernatoriaus paramą, pats investavo savo santaupas, už parduotus vergus gautus pinigus, už paskolą užstatė savo žemes. Tai reiškė „viskas arba nieko“. Konkistadoras turėjo patirti sėkmę žygio metu, antraip būtų tapęs skurdžiumi. Galiausiai jam pavyko suburti savo mažytę kariuomenę – pusšešto šimto pėstininkų (dalis jų buvo ginkluoti arkebuzomis ir arbaletais), 16 raitelių, 100 jūreivių ir 200 vergų iš Kubos. Taip pat ekspedicijoje buvo trys notarai, turėję fiksuoti karo grobį, pildyti kitus dokumentus, ir du kunigai. Ekspedicijos nariai turėjo 14 artilerijos pabūklų, 16 žirgų ir keliolika stambių kovinių šunų. Pastarieji buvo labai agresyvūs, skirti gaudyti į džiungles pabėgusiams vergams.
Vienuolikos nedidelių burlaivių flotilė 1519-ųjų vasarį pasiekė Jukatano pakrantę. Kosumelio saloje prie H. Korteso prisijungė kitos ispanų ekspedicijos metu sudužus laivui išsigelbėjęs jaunas kunigas Cheronimas de Agilaras. Jis kelerius metus gyveno tarp majų ir išmoko jų kalbą. Vietos indėnų valdovas padovanojo H. Kortesui aukso ir 20 merginų, turėjusių tenkinti seksualinius ispanų poreikius. Viena iš jų, vardu Malinčė, Hernanui patiko, tuoj pat buvo pakrikštyta ir tapo ekspedicijos vadovo sugulove. Kiti ispanai vadino ją donja Marina. Malinčė pagimdė H. Kortesui vaiką (vieną pirmųjų Meksikos metisų) ir suvaidino labai svarbų vaidmenį tolesniuose įvykiuose: donja Marina mokėjo net kelias kalbas (tarp jų – ir actekų) ir tapo Hernano vertėja.
Visą straipsnį rasite žurnale „Savaitė“, o daugiau įdomių istorijų – žurnale „Ar Žinai, Kad?“
-
-
Paskutiniai numeriai
-
-
Savaitė - Nr.: 44 (2024)
-
Anekdotas
– Nusipirkau butą naujame name, nebrangiai, bet garso izoliacija tokia, kad girdžiu, kaip kaimynas telefonu kalba!
– Tai tau dar pasisekė: pas mus girdisi, ką kaimynui pašnekovas telefonu atsako. -
-