Tėtušis Machno – kovotojas prieš visus

Tėtušis Machno – kovotojas prieš visus


„Mušk raudonuosius, kol pabals, ir mušk baltuosius, kol paraudonuos“ – bene žinomiausia citata, priskiriama žymiam ukrainiečių revoliucionieriui, karo vadui, anarchistui Nestorui Machno, dažnai vadinamam tėtušiu Machno (ukr. batko Machno). Žlungant Rusijos imperijai, kylant revoliucinėms ir tautų laisvės idėjoms, tokie žmonės kaip tėtušis Machno, patekę į patį prieštaringų įvykių sūkurį, tapo istorijos kūrėjais, o jų gyvenimai – apipinti legendomis.


Manvydas VITKŪNAS


Nedidelis Huliaipolės miestas pietinėje Ukrainos dalyje, Zaporožės srityje, išaugo tose žemėse, kurios ne vieną šimtmetį buvo gyvenamos laisvės siekiu, nepaklusnumu jokiems valdovams, karingu ir ugningu būdu garsėjusių ukrainiečių kazokų. Rusijos imperijos laikais į šias žemes atsikėlė nemažai rusų ir kitų tautybių žmonių, bet savo kazokiško ir ukrainietiško veido šis kraštas, esantis į šiaurę nuo Azovo jūros, niekada neprarado. N.Machno visada laikė save ukrainiečiu, nors, jau sulaukęs brandaus amžiaus, ne kartą rašė, kad jo tauta dar tik eina tautinės savimonės stiprėjimo keliu.


„Dėl vienintelio dalyko man tenka liūdėti išleidžiant šią apybraižą – kad ji pasirodo ne Ukrainoje ir ne ukrainiečių kalba. Kultūriškai ukrainiečių tauta žingsnis po žingsnio eina visiško savo savitumo suvokimo link, ir tai yra svarbu. Tačiau dėl to, kad aš negaliu išleisti savo užrašų savo tautos kalba, kaltas ne aš, o tos aplinkybės, kurios susiklostė“, – 1926 m. Paryžiuje rengdamas leidinį „Rusijos revoliucija Ukrainoje“ rašė N.Machno.

REKLAMA


Skirtingai nei dažnai vaizduojama filmuose ir populiariojoje literatūroje, tėtušis Machno nebuvo vien į avantiūras linkęs nutrūktgalvis atamanas. Jis labai giliai žvelgė į sudėtingus savo epochos politinius ir socialinius procesus, atsidūręs Vakaruose daug rašė, paliko ne vieną knygą.


Tėtušis Machno – kovotojas prieš visus


Išvengė egzekucijos


N.Machno gimė Huliaipolėje 1888 m. lapkričio 7 d. pagal Grigaliaus kalendorių (pagal Julijaus kalendorių – spalio 26 d.). Tėvai – Ivanas ir Jevdokija – buvo valstiečiai. Šeimoje iš viso augo penki sūnūs. Nestoras buvo mažiausias. Kai berniukui nebuvo nė vienų metukų, mirė tėvas. Nestoras nuo mažumės žinojo, kas yra skurdas ir sunkus darbas. Jis ėjo dirbti pagalbinių darbų pas kaimynus, kad padėtų mamai išlaikyti gausią šeimą. Baigė dviklasę pradinę mokyklą. Dirbo padieniu darbininku, dažytojo padėjėju, vėliau įsidarbino ketaus liejykloje.


Kai sukako aštuoniolika, vaikinas įsitraukė į „svieto lygintojų“ būrį, vadintą Valstiečių anarchistų komunistų grupe ar Laisvųjų žemdirbių sąjunga, ir plėšė Jekaterinoslavo (dab. Dniepro) gubernijos dvarininkus, pirklius ir fabrikantus. Tačiau tai darė nesavanaudiškai. Didžioji dalis atimtų pinigų buvo išdalijami vargšams.


1906 m. N.Machno pirmą kartą buvo suimtas už neteisėtą ginklo laikymą, 1907-aisiais – už pasikėsinimą. 1910 m. Odesos karinės apygardos teismas nuteisė N.Machno ir kelis jo bendražygius mirties bausme už karinės žinybos valdininko nužudymą. Nestoras egzekucijos išvengė, mirties bausmę pakeitus kalinimu iki gyvos galvos. Pateko į Butyrkų sunkiųjų darbų kalėjimą Maskvoje. Čia susipažino su rusų revoliucionieriais, prisisėmė anarchistinių idėjų, tapo vienu ištikimiausių kalėjimo bibliotekos klientų. Kartu kalėjęs žymus anarchistas Piotras Aršinovas (vėliau, 1938 m., sovietų sušaudytas) ne tik užsiėmė N.Machno ideologiniu rengimu, bet ir padėjo mažaraščiam kameros kaimynui mokytis matematikos, istorijos, kitų dalykų. Kalėjime N.Machno aktyviai dalyvavo kalinių nepaklusnumo akcijose, net šešis kartus ilgam laikui buvo uždarytas į karcerį, susirgo tuberkulioze.

REKLAMA


Tėtušis Machno – kovotojas prieš visus


Juodoji gvardija


1917 m. po Vasario revoliucijos paleistas iš kalėjimo N.Machno grįžo į tėviškę. Tapo žymiu vietos savivaldos veikėju, dalyvavo įvairių komitetų veikloje, skleidė Huliaipolėje ir jos apylinkėse kairiąsias, anarchistines idėjas. Tų pačių metų vasarą Huliaipolėje buvo nustatyta darbininkų savivalda, o N.Machno paskelbtas komisaru. Jis išvaikė senąją apskrities tarybą, o viešąją tvarką palaikė sukarinta Juodoji gvardija, naudojusi juodas anarchistų vėliavas. Huliaipolės apylinkėse buvo nusavinta dvarininkų žemė. N.Machno palaikė komunizmą, tačiau nenorėjo imtis represijų prieš dvarininkus. „Paverskime dvarus komunomis, kuriose lygiomis teisėmis dirbs ir valstiečiai, ir dvarininkai“, – ragino Huliaipolės komisaras. Jis taip pat sakė, kad „nėra partijų, o yra grupelės šarlatanų, kurie dėl savo asmeninės naudos ir aštrių potyrių naikina darbo liaudį“.


Rusijoje įvykus Spalio perversmui, N Machno iš pradžių įsitraukė į Jekaterinoslavo gubernijos tarybą, tačiau kai bolševikai pradėjo taikyti masines represijas, suimti politinius oponentus, jis nusprendė, kad jam su raudonaisiais tapo lyg ir ne pakeliui.


1917-ųjų lapkritį buvo paskelbta Ukrainos Liaudies Respublika. Pagalbos kovoje su bolševikais Ukrainos vadovai kreipėsi į Vokietiją ir Austriją-Vengriją. Šių šalių kariuomenės įžengė į Ukrainą, bolševikai traukėsi, o su jais Huliaipolę paliko ir N.Machno Juodoji gvardija. Atamanas lyg ir siekė Ukrainos savarankiškumo, bet matė savo šalies ateitį tik socialistinę. Jam nepatiko, kad daugelis Ukrainos nepriklausomybės šalininkų buvo dešiniųjų pažiūrų. Remiamas Rusijos bolševikų, jis grįžo į gimtinę ir pradėjo partizaninį karą prieš visus: vokiečių, austrų-vengrų, rusų baltagvardiečių ir besikuriančios Ukrainos kariuomenės pajėgas.


Machnininkų pajėgos greitai išaugo iki 6 tūkst. žmonių. Neturtingiausiems gyventojams ypač patiko, kad N.Machno vadovaujami būriai atėmė turtą iš dvarininkų, taip pat austrų-vengrų ir vokiečių pajėgų bei dalijo neturtingiesiems. Kai Ukrainos Liaudies Respublikos vadovybė pasiūlė N.Machno stoti į kovą su bolševikais, atamanas atsisakė. Revoliucija tuo metu jam atrodė svarbesnė nei Ukrainos valstybingumo idėja. 1918 m. gruodį machnininkai kartu su bolševikais užėmė Jekaterinoslavą, bet Simono Petliūros vadovaujama Ukrainos kariuomenė greitai susigrąžino miesto kontrolę.



Tėtušis Machno – kovotojas prieš visus


„Prostitučių ir artistų nežudyti“


1919 m. vasarį atamanas pareiškė: „Jei draugai bolševikai iš Rusijos ateina mums į pagalbą sunkioje kovoje su kontrrevoliucija, mes sakome: „Sveiki atvykę, draugai!“ Jeigu jie eina su tikslu užimti Ukrainą, mes sakome: „Šalin rankas!“ Netrukus N.Machno tapo Raudonosios armijos brigados vadu. Tačiau vos po kelių mėnesių jis itin nusivylė bolševikais, pamatęs, kokias žiaurias represijas nepaklusniems gyventojams taiko raudonieji komisarai, ir supratęs, kad bolševikai nenori paremti Ukrainos nepriklausomybės siekio. N.Machno apkaltino bolševikus „išdavus Spalio revoliucijos principus“, įvedus diktatūrą. Jis su savo kovotojais nutolo nuo Rusijos bolševikų ir palaikė Christiano Rakovskio (1941 m. sušaudyto Josifo Stalino nurodymu) vadovaujamą Ukrainos bolševikų vyriausybę, oponavusią Ukrainos Liaudies Respublikai.


Galiausiai 1919-ųjų rudenį buvo įkurta Ukrainos revoliucinė sukilėlių armija, pavaldi tik N.Machno. Jis kariavo prieš visus, neprarasdamas gero ūpo. Štai viena citata: „O kad karas nebūtų nuobodus, mes su raudonaisiais draugais ir baltaisiais ponais sudarėme neoficialią sutartį: prostitučių ir artistų nežudyti.“ Beje, tai buvo tiesa: kai į machnininkų nelaisvę pakliuvo iš raudonųjų estų sudarytas orkestras, N.Machno jį įtraukė į savo kariuomenės sudėtį.


Nutolęs nuo bolševikų, Ukrainos revoliucinės sukilėlių armijos vadas sudarė paliaubas su Ukrainos Liaudies Respublika ir labai atkakliai kovojo su rusų baltagvardiečiais – ne tik revoliucijos, bet ir nepriklausomos Ukrainos priešais. Pietrytinėje Ukrainos dalyje buvo įkurta pusiau valstybė. Ji buvo socialistinė, bet joje nebuvo „bolševikinių perlenkimų ir represijų“. Buvo masiškai kuriama valstiečių savivalda, jos sprendimu buvo perdalijama nusavinta dvarų žemė.


Tėtušis Machno – kovotojas prieš visus


Prisiglaudė Prancūzijoje


Atamanas tai sudarė sąjungas su bolševikais, tai jas nutraukė. 1920 m. rudenį jo daliniai labai prisidėjo sutriuškinant Kryme buvusius rusų baltagvardiečių junginius. Tačiau iškart po to Maskva nusprendė likviduoti machnininkų pajėgas. N.Machno buvo įsakyta palikti Ukrainą ir su daliniais dislokuotis Kaukaze. Supratęs, kad tai bolševikų paspęsti spąstai, atamanas su saviškiais per visą Ukrainą traukėsi į Vakarus, atremdamas juos persekiojančių bolševikų pajėgų atakas, kol galiausiai perėjo į Rumunijos teritoriją. Kartu pasitraukė ir antroji atamano žmona Halyna Kuzmenko. 1922-aisiais ji pagimdė atamanui dukterį Oleną. Su pirmąja žmona Anastasija Vasecka N.Machno buvo susilaukęs sūnaus, bet berniukas išgyveno tik savaitę.


Iš Rumunijos, kur atsidūrė internuotųjų stovykloje, N.Machno su žmona ir keliais bendražygiais pabėgo per Lenkiją (kur du mėnesius praleido kalėjime) į Vokietiją, o 1925 m. pagaliau pasiekė Prancūziją, kur ir prabėgo jo likęs gyvenimas. Kovų metu dvylika kartų sužeistas, ne kartą kontūzytas, daugybę nuotykių patyręs atamanas, pasižymėjęs geru humoro jausmu, tapo gyva legenda. Jis bendravo su anarchistais, rašė memuarus, o duonai užsidirbdavo iš staliaus darbų ir gamindamas šlepetes. 1934 m., sulaukęs vos 44-erių, N.Machno mirė nuo kaulų tuberkuliozės. Palaikai buvo kremuoti, urna su jais yra Paryžiaus Per Lašezo kapinių kolumbariume.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris