Lygiai prieš 100 metų, 1917-aisiais, net trys Klaipėdos krašto miestai pradėjo leisti savo pinigus. Pirmieji pasistengė didžiausios Lietuvos teritorijoje esančios Rusnės salos gyventojai.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Sunkmečio pinigai

Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais Vokietijoje greta valstybinių pinigų dėl karo ir infliacijos apyvartoje atsirado ir notgeldai (pinigai, skirti vietinei apyvartai), dar vadinami sunkmečio pinigais. Juos pagal Vokietijoje išleistą įstatymą savo reikmėms galėjo spausdinti pavieniai miestai, miesteliai ar kaimai. Jų emisiją vykdė apskrities ar miesto administracija – magistratas, kartais įmonės ar net privatūs asmenys. Kadangi notgeldais galėjo naudotis tik juos išleidusios bendruomenės nariai, jų piešiniuose dažnai atsispindėdavo to krašto aktualijos.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje buvo išspausdinta tūkstančiai įvairiausių notgeldų su miestų, miestelių, kaimų vaizdais, herbais, įžymybėmis, žemėlapiais, istoriniais, mitiniais, pasakų įvykiais ir t. t. Nors šie pinigai – iš esmės beverčiai, dėl savo įvairovės, unikalumo, meniškumo graibstomi pinigų kolekcininkų.

Lietuvos notgeldų istorija

Notgeldų išleidimo aplinkybės, taip pat ir patys vadinamieji vargo pinigai yra aprašyti pirmą kartą privačių rėmėjų pastangomis išleistoje (vasarį pasieks knygynus) gausiai iliustruotoje studijoje „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923“, dar 1979 m. parašytoje kolekcininko Vlado Zenkevičiaus (1916–1985) iš Šilutės.

Pasak V. Zenkevičiaus, noras ir tikslas išleisti vietinius pinigus pamario gyventojams kilo vien utilitariniais tikslais – dėl būtinybės papildyti savo piniginių ženklų apyvartą. Mat dėl savo ypatingos, izoliuotos, padėties Rusnė, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, pirmoji šiame regione pajuto smulkiųjų pinigų stoką. Vokietijai vis labiau pralaimint karą, ėmė trūkti ne tik paprasčiausių maisto produktų, bet ir pinigų (nes visi spalvotieji metalai, įskaitant ir smulkiąsias monetas, būdavo perlydomi karo tikslais – šoviniams, sviediniams ir t. t. gaminti).

Spėjama, kad tais pačiais metais, 1917-aisiais, kaip ir Rusnė, savo notgeldus išleido tuometis Mėmelis (Klaipėda). Pavieniuose Klaipėdos krašto miestuose (Rusnėje, Klaipėdoje, Šilutėje) pradėti leisti vietiniai pinigai, dar vadinti notgeldais, yra dar viena šio regiono skirtybė, daranti jį unikalų, lyginant su Didžiąja Lietuva.

Rusnė, kaip ir daug kitų Rytų Prūsijos vietovių, buvo atkirsta nuo pinigų gavimo šaltinių, todėl griebėsi seno išradimo – notgeldų, kad bent savo rajone sutvarkytų mažo nominalo pinigų apyvartą. Ant skirtingų laidų Rusnės piniginių ženklų pasirašė iškiliausi bendruomenės nariai: Tamošaitis – burmistras, Šteinas – advokatas ir namų savininkas, Salavicas – pirklys, Rusnėje laikęs ir smuklę, Vitė – vaistininkas.

Iki tol notgeldai (pakaitiniai pinigai, leisti trumpą laiką dėl įvairių priežasčių tam tikrame regione trūkstant tikrųjų pinigų), kaip karo palydovai, tam tikrais XVIII a. tarpsniais buvo spausdinti Prancūzijoje ir Vokietijoje, XIX a. – Austrijoje ir Vengrijoje. Anglai notgeldus leido būrų karo metu, 1900 m., dabartinėje Pietų Afrikos Respublikoje.

Pirmieji notgeldai Vokietijoje atsirado Rytų Prūsijoje, Prūsijos Olandijos apskrityje (dabartiniame Lenkijos Respublikos Varmijos Mozūrų vaivadijos Elbingo paviete). Jie datuoti 1914 m. rugpjūčio 1 d. 1914 m. rugpjūčio 2 d. atsirado notgeldai Alenšteine (dabartiniame Olštyne, Lenkijoje), rugpjūčio 3 d. – Bišofsburge (Biskupece), dar vėliau Ragainėje (Nemane) ir Tilžėje (Sovetske). Beje, tais pačiais 1914-aisiais notgeldus pradėjo leisti ir Bavarija – piečiausia Vokietijos žemė. Todėl Rusnės ir Mėmelio, vėliau ir Šilokarčemos (Šilutės) notgeldai – tai tik bendros tendencijos, vyravusios Rytų Prūsijoje, rezultatas.

Pinigai reiškia laisvę

Pagrindinė ir svarbiausia Klaipėdos krašto miestų notgeldų paskirtis buvo praktinė – atlikti trumpalaikę funkciją krašto apyvartoje. Tačiau kartu reiškėsi ir šių piniginių ženklų leidybos iniciatorės senosios prūsų valdininkijos, taip pat visų vietos vokietininkų siekis suteikti Klaipėdos kraštui didelę autonomiją ar laisvojo miesto statusą. Mat tokį statusą 1920-aisiais gavo kitas Prūsijos uostamiestis – Dancigas (dabartinis Gdanskas). Beje, savo „laisva dvasia“ šis stambus pajūrio miestas garsėjo nuo viduramžių: jau XV–XVI a. jo monetų kalykloje buvo kalamos monetos su įrašu „Laisvasis Dancigo miestas“.

Tad nieko nuostabaus, kad šios tendencijos pasireiškė ir 1922 m. laidos Mėmelio notgelduose. Pasak šilutiškio žurnalisto ir kolekcininko Petro Skutulo, iki šiol ši sritis išsamiau netyrinėta. „Deja, niekas kitas nesiėmė laikinųjų Klaipėdos krašto pinigų išsamiai tyrinėti ir atidžiai aprašyti. Tik V. Zenkevičiaus rankraštis yra naudotas ne vienai apžvalgai, įvairiems straipsniams apie Klaipėdos krašto praeitį rašyti. Šiuo metu notgeldai domina daugelį kolekcininkų. Elektroniniuose bonistikos aukcionuose 1917 m. Rusnės pinigo pradinė kaina siekia 50–70 eurų, 1920-ųjų laidos piniginio ženklo vertė – 25–35 eurai. Mėmelio popieriniai banknotai kainuoja kur kas daugiau, negu užrašytas nominalas“, – pasakoja apie ypač retus piniginius ženklus P. Skutulas.

Savo pinigus taip pat buvo išleidusi Šilokarčema, Tilžė ir kiti Rytų Prūsijos miestai. Jokiame kitame Lietuvos regione nieko panašaus neužfiksuota.

Pabėgo nuo hiperinfliacijos

Klaipėdos krašte notgeldų buvo atsisakyta 1923-iaisiais, kai kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos. Čia, kaip ir visoje Lietuvos Respublikoje, ėmė cirkuliuoti bendra valiuta – litas.

Tad Klaipėdos kraštui dėl lito įvedimo pasisekė, nes 1923 m. antroje pusėje Vokietijoje kilo jau nebe infliacija, o hiperinfliacija. Tuo metu Klaipėdos krašto gyventojai jau beveik metus nežinojo, kas yra infliacija, ir naudojo vieną tvirčiausių tarpukario valiutų Europoje – litą. O notgeldų istorija liko unikalios pamario istorijos dalimi.