Gajus Julijus Cezaris: „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“

Gajus Julijus Cezaris: „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“


Gajus Julijus Cezaris – viena iš istorinių asmenybių, bene ryškiausiai simbolizuojančių senovės Romą. Puikus karvedys ir žymus politikas, rašytojas, itin įvairiapusė ir kontroversiškai vertinama asmenybė paliko labai gilų pėdsaką istorijoje. Žmogus, ištaręs legendines tapusias frazes „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“ ir „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“, visą savo gyvenimą nesitaikstė su jokiomis kelyje pasitaikiusiomis kliūtimis.


Manvydas VITKŪNAS


Cezaris buvo toks didis politikas, kad jo vardas galiausiai tapo titulu. Iš pradžių tai buvo Romos imperatorių garbės vardas (pirmasis cezariu 44 m. pr. Kr. pasivadino Augustas). Imperatoriaus Hadriano valdymo laikais (117–138 m.) žodžiu „cezaris“ buvo įvardijamas sosto įpėdinis, vėliau – tiesiog Romos imperatoriaus titulas. Šis žodis kitose kalbose transformavosi ir bulgariškai bei rusiškai ėmė skambėti kaip „caras“, o vokiškai – kaip „kaizeris“.


Augo viešnamių kvartale


Būsimasis bene garsiausias senovės Romos politikas buvo kilęs iš garsios ir įtakingos Julijų giminės, savo legendines ištakas siejusios su grožio, meilės ir vaisingumo deive Venera. Gajus Julijus Cezaris buvo žymaus Romos pareigūno – pretoriaus ir Azijos prokonsulo – Gajaus Julijaus Cezario vyresniojo ir jo žmonos matronos (laisvos, kilmingos, geros reputacijos moters) Aurelijos sūnus. Dėl tikslios šio garbaus vyro gimimo datos ginčijamasi, bet daugelis autorių nurodo 100 m. pr. Kr. liepos 12 ar 13 d.

REKLAMA


Nors šeima valdė nemažus turtus, jos namai stovėjo prastą reputaciją turėjusiame triukšmingame ir nesaugiame Romos rajone – Suburoje, garsėjusioje daugybe užeigų ir viešnamių. Cezaris vaikystėje ir paauglystėje daug sportavo, mėgo jodinėti, plaukioti, mokėsi įvairių disciplinų, ypač daug dėmesio skyrė retorikai, literatūrai, graikų kalbai. Tėvai samdė jam gerus mokytojus. Tarp jų buvo ir Gnifonas – gramatikos ir retorikos žinovas, mokęs ir didįjį filosofą bei politiką Ciceroną.


Būdamas vos penkiolikos, Cezaris neteko tėvo – šis parkrito ir mirė, kai pasilenkė apsiauti batus. Tuo metu buvo mirę ir daugelis kitų artimiausių vyriškosios lyties giminaičių, todėl visiškai jaunas Cezaris faktiškai tapo Julijų šeimos galva. Netrukus jam buvo pasiūlyta užimti prestižines dangaus, dienos šviesos, audros dievo Jupiterio flamino (žynio) pareigas. 84 m. pr. Kr. jis pirmą kartą vedė. Žmona tapo kilminga mergina Kornelija Cinila. Ji pagimdė Cezariui dukrą Juliją. Gimdydama antrą vaiką, jauna moteris mirė, kūdikis taip pat neišgyveno.

REKLAMA


Piratus nukryžiavo


Romos diktatoriumi tapus karvedžiui Lucijui Kornelijui Sulai, Cezaris greitai pateko į nemalonę. Maištaujantys kareiviai neseniai buvo nužudę jo uošvį, mirtis grėsė ir pačiam Cezariui. Motina, visuomenėje įtakinga moteris, maldavo Sulos pasigailėti Cezario, ir šiam galiausiai buvo liepta išvykti iš Romos. Jis atsidūrė Azijoje (Romos provincijoje dab. Turkijos vakaruose), kur kadaise dirbo jo tėvas, o Sulai mirus grįžo į Romą, dalyvavo politiniame gyvenime.


Vienos kelionės metu Cezaris pateko į Kilikijos (Romos provincijos dab. Turkijos pietuose) piratų rankas. Pasak graikų rašytojo ir istoriko Plutarcho, piratai pareikalavo, kad Cezaris per pasiuntinius surinktų už savo laisvę milžinišką, 20 talentų (Romos piniginis vienetas), sumą, bet pats Cezaris esą pakėlė sumą iki 50 talentų. Su piratais jis elgėsi bravūriškai, nuolat juokavo, deklamavo savo eiles ir netgi reikalavo iš pagrobėjų pagarbos bei grasino kada nors juos visus sučiupti ir nukryžiuoti. Atgavęs laisvę ir pagaliau palikęs piratų bazę mažoje Farmakonisio saloje Egėjo jūroje, Cezaris nedelsdamas subūrė laivyną, surengė baudžiamąją ekspediciją, užpuolė piratus ir daugelį jų paėmė į nelaisvę. Kaip ir žadėjo, savo skriaudėjus jis nukryžiavo, bet parodė tam tikrą gailestingumą – prieš tai įsakė belaisvius nudurti...



Pasirūpino neturtingaisiais


67 m. pr. Kr. Cezaris vedė Sulos anūkę Pompėją, bet atrodo, kad santuoka buvo sudaryta ne tiek iš meilės, kiek iš išskaičiavimo. Apie savo žmoną Cezaris yra ne kartą atsiliepęs labai nepagarbiai: „Ji – tingi, lengvabūdiškai leidžia pinigus ir yra kvaila.“ Po šešerių metų pora, taip ir nesusilaukusi vaikų, galiausiai išsiskyrė.


Cezaris Romoje kopė politinės karjeros laiptais, užėmė vis aukštesnes pareigas. Tapęs Romos miesto valdytoju, rūpinosi sostinės gerove, statybomis, kasdieniu miestiečių gyvenimu ir šventėmis, vykdė plebėjams (prastuomenei) palankią politiką, tapo labai populiarus. 61 m. pr. Kr. jis buvo paskirtas Tolimosios Ispanijos provincijos (apėmusios pietines dab. Ispanijos ir Portugalijos dalis) valdytoju, numalšino tenykščių genčių sukilimą. Jodamas pro kažkokį užkampio kaimą, Cezaris palydovams pasakė: „Geriau aš būčiau pirmuoju žmogumi čia nei antruoju Romoje.“ Jau po metų jis grįžo į Romą, tęsė aktyvią politinę veiklą, kartu su žymiais karvedžiais Gnėjumi Pompėjumi ir Marku Licinijumi Krasu sudarė pirmąjį triumviratą – prieš senatą nukreiptą sąjungą ir faktinę šalies vyriausybę.


59 m. pr. Kr. Cezaris užėmė aukščiausias – konsulo – pareigas. Netrukus jis parengė ir, po ilgų debatų pritarus senatui, įvedė agrarinį įstatymą, pagal kurį žeme buvo aprūpinti vargingi Romos piliečiai ir į atsargą išėję legionieriai, taip pat daugiavaikės (tris ir daugiau vaikų turinčios) šeimos. Žemė, dalijama žmonėms be teisės ją parduoti 20 metų, buvo išperkama iš savininkų valstybės lėšomis arba skiriama naujai prijungtose teritorijose. Tai pagerino daugybės žmonių gyvenimą ir dar labiau padidino Cezario populiarumą.

REKLAMA


Tais pačiais metais, kai buvo paskirtas konsulu, Cezaris vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Kalpurnija. Vyras nebuvo ištikimas, turėjo daug meilės romanų, bet su žmona nugyveno iki pat savo mirties. Vaikų pora nesusilaukė.


Peržengė Rubikoną


67 m. pr. Kr. Cezaris, būdamas prokonsulu, tapo Cizalpinės Galijos (dab. Šiaurės Vakarų Italijos), Narbono Galijos (dab. Pietų Prancūzijos) ir Ilyrijos (dab. Vakarų Kroatijos, Juodkalnijos, Šiaurės Albanijos ir Vakarų Bosnijos ir Hercegovinos) vietininku, vadovavo trims legionams. 58–50 m. pr. Kr. vyko Galų karas, jo metu Cezario vadovaujami romėnų kariai sumušė neklusnias keltų gentis, prijungė prie Romos valdų visą Galiją (dab. Prancūzijos, Belgijos, Liuksemburgo, dalies Šveicarijos žemes), įsiveržė į Germaniją (dab. Vokietijos teritoriją), taip pat pirmą kartą istorijoje persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir įsiveržė į Britaniją. Ryškiausiu šių kovų epizodu tapo galų Alezijos (dab. Prancūzijoje) tvirtovės apgultis. Čia ir kitur atsiskleidė Cezario kaip karvedžio talentas.


Bene pagrindinis Cezario priešininkas galų žemėse buvo vietos vadas Vercingetoriksas. Jį romėnų karvedys privertė pasiduoti. Šis karas (pagrindiniu istoriniu šaltiniu apie jį tapo paties Cezario palikti „Galų karo užrašai“) baigėsi akivaizdžia romėnų pergale ir Cezario triumfu. Jo metu publikai buvo parodytas ir į nelaisvę paimtas Vercingetoriksas. Po šventinės ceremonijos galų vadas buvo pasmaugtas kalėjime. Per Galų karą žuvo apie 20 tūkst. romėnų ir beveik milijonas keltų. Didelės teritorijos buvo prijungtos prie Romos valstybės, prasidėjo Galijos romanizacija, ilgainiui tapusi prancūzų tautos formavimosi ištaka.


Po triumfo Galijoje 49 m. pr. Kr. Cezaris peržengė Rubikono upę (ištarė „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“; posakis „peržengti Rubikoną“ iki šiol reiškia „priimti drąsų, ryžtingą, lemtingą sprendimą“) ir įžengė su savo kariuomene į Italijos teritoriją. Prasidėjo pilietinis karas tarp Cezario pajėgų bei rėmėjų ir Pompėjaus šalininkų. Triumviratas jau buvo žlugęs, prieš kelerius metus žuvus Krasui. Šioje kruvinoje kovoje (apie ją Cezaris paliko „Pilietinio karo užrašus“) romėnai pasiekė pergalę. Bene garsiausia šio karo metais ištarta Cezario frazė buvo „Veni, vidi, vici“ – „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“. 48–44 m. pr. Kr. Cezaris sutelkė savo rankose milžinišką valdžią – tapo liaudies tribūnu, didžiuoju pontifiku, konsulu ir diktatoriumi iki gyvos galvos.

REKLAMA


Nužudytas senatorių


Vėlyvuoju savo valdžios laikotarpiu Cezaris taip pat buvo labai aktyvus ir veiklus. Jis reformavo šalies valdymo sistemą, kalendorių (taip 45 m. pr. Kr. atsirado Julijaus kalendorius; jis iki Grigaliaus kalendoriaus įvedimo bei Rusijos imperijos valdymo metais naudotas ir Lietuvoje), surengė pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą, siekė centralizuoti valdžią, mažinti provincijų atskirtį, teikė teisinę, ekonominę ir socialinę paramą. Kita vertus, pačioje Romoje perpus sumažino nemokamos duonos gavėjų skaičių – daugelį neturtingųjų perkėlė į provincijas ir suteikė ten žemės bei galimybę patiems užsidirbti duonai.


Cezario figūra buvo sakralizuota, jo garbei buvo statomos šventyklos. Visgi Romoje buvo daug tokia vienvaldyste nepatenkintų žmonių, ypač tarp politikų, siekusių atkurti visavertę respubliką. Cezaris su jais kovojo įvairiomis priemonėmis. Visgi 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. tapo lemtinga. Jos išvakarėse, naktį, žmona Kalpurnija susapnavo baisų sapną – esą jų namų fasadas griūva, o Cezaris plaukia kraujo upe. Žmona prašė Cezario tądien neiti į senatą, bet Cezaris nepaklausė. Senate sąmokslininkai jį užbadė durklais. Didžiojo politiko kūnas po neilgos atsisveikinimo ceremonijos buvo viešai sudegintas forume, kaip kurą naudojant netgi prekybininkų stalus bei suolus, žmonėms metant į laužą savo apsiaustus. Netrukus virš Romos praskriejo kometa. Romėnai ilgai tikėjo, kad tai buvo nužudyto diktatoriaus siela.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.