„Akis už akį – ir visas pasaulis taps aklas“, – yra sakęs bene didžiausias XIX–XX a. Indijos moralinis autoritetas, kovotojas už šios šalies laisvę Mohandasas Karamčandas Gandis, labiau žinomas kaip Mahatma (išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „didžioji siela“) Gandis. Neginkluoto pasipriešinimo doktrinos kūrėjas, kovotojas su rasizmu, kolonializmu ir prievarta beveik visą gyvenimą skyrė savo margatautei ir margakalbei tėvynei išlaisvinti. Laisvoje tėvynėje M. Gandis pagyveno vos kelis mėnesius ir žuvo nuo žudiko rankos.

Manvydas VITKŪNAS

Sudėtingoje, į kastas ir kitas socialines, etnines, konfesines grupes griežtai suskirstytoje senojoje Indijos visuomenėje M. Gandžio šeima priklausė trečiajam iš keturių visuomenės sluoksnių (vadinamųjų varnų) – vaišijams (aukščiau už juos buvo brahmanai ir kšatrijai, žemiau – šudros), o jo kasta, banija, buvo laikoma gana įtakinga ir pasiturinčia, nes jai daugiausia priklausė pirkliai ir palūkininkai.

Vedė trylikos

M. Gandis gimė vakarinėje Indijos dalyje, Gudžarato valstijoje esančiame Porbandaro mieste 1869 m. spalio 2 d. Jo tėvas Karamčandas Gandis buvo aukštas prie Arabijos jūros įsikūrusio uostamiesčio valdininkas. Motina Putlibai Gandi buvo dar labiau nei jos sutuoktinis tikinti induistė. Šeimos nariai reguliariai lankėsi šventyklose, skaitė šventraščius, buvo vegetarai. Sūnų Mohandasą tėvai išleido į anglakalbę Alfredo vidurinę mokyklą Radžkote. Tuo metu Porbandaras buvo vienas iš daugelio milžiniškos Britų Indijos, apėmusios dabartinę Indiją, Pakistaną, Bangladešą, Šri Lanką, Birmą (Mianmarą) ir kai kurias kitas teritorijas, miestų.

Mokykloje Mohandasas mokėsi vidutiniškai, buvo gana neklusnus paauglys, kaip ir daugelis to amžiaus jaunuolių, reiškęs protestą prieš šeimos tradicijas. Jis ir parūkė, ir paragavo alkoholio bei mėsos. Kai Mohandasui buvo vos trylika, tėvai jį sutuokė su bendraamže Kasturba. Itin jaunų žmonių santuokos to meto Indijoje buvo įprastos ir dabar nėra retos. Kasturba gyveno kiek trumpiau negu jos vyras ir mirė 1944 m., sulaukusi 74-erių.

Devyniolikmetis Mohandasas, palaidojęs tėvą, sėdo į laivą ir išplaukė į Angliją. Londone 1891 m. jis baigė teisės studijas. Gyvendamas Europoje, stengėsi pritapti prie vietos gyventojų, rengėsi vakarietiškais drabužiais ir savo manieromis vis labiau panašėjo į anglų džentelmeną. Visgi puikiai suprato, kad atskirtis tarp jo ir baltųjų išliks dar ilgai, nepaisant jo pastangų ir puikaus išsilavinimo. M. Gandis ne kartą savo kailiu patyrė, kas yra rasizmas. Grįžęs į Indiją, vyras kurį laiką vertėsi advokato praktika Bombėjuje. Čia kartą į teismo procesą jis atėjo vilkėdamas europietišką kostiumą ir ant galvos ryšėdamas turbaną. Britas teisėjas pareikalavo, kad advokatas nusirištų turbaną. M. Gandis atsisakė teigdamas, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, ir buvo pašalintas iš teismo salės.

Išlaipino iš traukinio

Po dvejų metų M. Gandis išvyko dirbti į Pietų Afriką, kur buvo labai gausi išeivių iš Indijos bendruomenė. Čia jis dirbo indų prekybos bendrovės teisės konsultantu. Kartą, važiuojant traukiniu, įvyko nemalonus incidentas. M. Gandis buvo nusipirkęs pirmosios klasės vagono bilietą ir grožėjosi pro langą skriejančiais Afrikos gamtos vaizdais. Tačiau keliems baltiesiems nepatiko, kad tamsiaodis žmogus sėdi pirmosios klasės vagone. Jie pakvietė traukinio palydovus, ir šie pareikalavo M. Gandį persėsti į trečiosios klasės vagoną. Vyras nesutiko teigdamas, kad jo bilietas yra įsigytas teisėtai ir vietą pirmosios klasės vagone jis užima taip pat teisėtai. Tada jis buvo tiesiog išlaipintas artimiausioje stotelėje.

M. Gandis tapo Pietų Afrikos indų bendruomenės aktyvistu, teisių gynėju. Jis įkūrė kelias ašramas – induistų dvasines bendruomenes, kur žmonės dirbo žemę, o pasitelkę meditaciją ir maldas rasdavo paguodą ir dvasios ramybę. M. Gandis padėdavo rasti dvasios jėgų, kitaip pažvelgti į savo problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Jau tada iš lūpų į lūpas ėmė keliauti sparnuotomis frazėmis tapę jo posakiai, tokie kaip „Verkiau, nes neturėjau batų, bet tuomet sutikau žmogų, kuris neturėjo kojų“.

Pietų Afrikoje M. Gandis nuosekliai kovojo už tėvynainių teises, su rasine segregacija, rengė taikias pilietinio nepaklusnumo akcijas, rašė peticijas kolonijinei valdžiai, leido savaitraštį „Indian Opinion“. Ieškodamas būdų, kaip pasiekti išsikeltus tikslus, nagrinėjo filosofinius, religinius tekstus, mąstė ir padarė išvadą, kad teisingiausias kelias yra nesmurtinis pasipriešinimas. Jis vadovavo taikioms indų angliakasių protesto eitynėms, kitoms nesmurtinėms akcijoms. Jų metu pats ne kartą buvo suimtas. Galiausiai jam pavyko pasiekti įvairių valdžios nuolaidų, palengvinusių indų darbininkų ir jų šeimų gyvenimą Pietų Afrikoje.

Neskirstykime į kastas!

1914 m. grįžęs į Indiją, M. Gandis jau buvo gerai žinomas lyderis, visuomenės gerbiamas žmogus. Jo autoritetas tik augo. Šalyje vertinamas filosofas Rabindranathas Tagorė dar 1915-aisiais pasiūlė Mohandasą Gandį vadinti Mahatma – „didžiąja siela“. Pats M. Gandis savęs niekada taip nevadino ir sakė, kad toks garbingas vardas jį slegia ir jam yra suteiktas nepelnytai.

Įsitraukęs į stipriausios politinės partijos – Indijos nacionalinio kongreso – veiklą ir tapęs jos lyderiu, M. Gandis ragino šalies žmones siekti nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos, bet daryti tai tik nesmurtiniais būdais – nepaklusti diskriminaciniams įstatymams, neleisti vaikų į valdiškas mokyklas, boikotuoti valdžios institucijas, nepirkti angliškų prekių, rengti taikias demonstracijas, bado akcijas ir pan.

Jis buvo įsitikinęs, kad taikus pasipriešinimas anksčiau ar vėliau privers britus pasitraukti iš Indijos. Viena garsiausių pilietinio nepaklusnumo akcijų buvo 1930 m. surengtas vadinamasis druskos žygis. Protestuodamas prieš drakoniškus mokesčius, britų valdžios taikomus druskai, M. Gandis su būriu bendraminčių iš Ahmadabado pėsčiomis nuėjo 390 kilometrų iki Arabijos jūros ir ten demonstratyviai ėmė garinti iš jūros vandens druską, net neketindamas mokėti, jo manymu, neteisėtų mokesčių. Jo pavyzdžiu pasekė daugybė žmonių visoje Indijoje. Britų kolonijinė valdžia sulaikė ne tik M. Gandį, bet dar ir 80 tūkst. kitų indų.

Laisvės ir lygybės simboliu tapęs M. Gandis vilkėjo kuklius indiškus drabužius, buvo asketas, tenkinosi minimaliu kiekiu maisto. Būsimasis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis 1931 m. su panieka rašė: „Nerimą ir pasišlykštėjimą kelia Gandis, maištininku tapęs smulkus advokatas, pusnuogis fakyras.“ Visgi M. Gandis nuosekliai ėjo savo ir daugybės tautiečių tikslo link – iškovoti Indijai laisvę. Jis sakė: „Iš pradžių jie tave ignoruoja, tada juokiasi iš tavęs, kovoja su tavimi, bet galiausiai tu laimi.“

Dar viena sritis, kurioje Mahatma nuveikė labai daug, buvo kova su indų visuomenės skirstymu į kastas. Šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, M. Gandis sulaukė įvairių nuomonių iš savo bendražygių ir oponentų. Jis turėjo sunkiai įrodinėti savo tiesas kitiems kovotojams už Indijos valstybės ir jos žmonių laisvę.

Šūviai iš minios

1947 m. rugpjūčio 15 d. įvyko tai, apie ką M. Gandis svajojo visą gyvenimą – Indija tapo nepriklausoma, britų valdymo era baigėsi. Tačiau nutiko ir tai, ko jis labiausiai bijojo – šalis suskilo dėl skirtingų religijų, be to, viena diena anksčiau, rugpjūčio 14-ąją, nepriklausomybę paskelbė Pakistanas. Dviejų nepriklausomų šalių, kur vyravo induistai ir musulmonai, gimimas sukėlė milžinišką gyventojų kraustymąsi. Apie 14,5 mln. žmonių, palikę namus, kėlėsi pas savo tikėjimo brolius į gretimą šalį. Buvo daug smurto, bandymų išvaryti kitatikius jėga. Šio košmariško „tautų kraustymosi“ metu žuvo nuo 200 tūkst. iki 1 mln. indų ir pakistaniečių.

M. Gandis dar viską, kad stabdytų abipusius žiaurumus, ir galiausiai sulaukė ir radikaliausiai nusiteikusių musulmonų, ir induistų neapykantos. Tikėjimo broliai kaltino M. Gandį ginant priešus – musulmonus, kurie esą kalti dėl visų induistų nelaimių. Bombėjuje susibūrė grupelė teroristų, siekusių pašalinti, jų manymu, induistų interesus išdavusį M. Gandį. Į jo gyvybę jau anksčiau buvo surengtas ne vienas pasikėsinimas. Jis vos nežuvo 1934-aisiais, o 1948 m. spalio 20 d. pabėgėlis iš Pakistanui atitekusių žemių metė sprogmenį į 78-erių Mahatmą, kai jis kalbėjo miniai, susirinkusiai prie jo namų Delyje.

Indijos valdžia paragino imtis saugumo priemonių, liautis bendravus atvirose vietose su publika, bet M. Gandis nesutiko. Dar po dešimties dienų, spalio 30-ąją, toje pačioje vietoje trimis šūviais iš pistoleto jį nužudė minioje buvęs Bombėjaus teroristų grupuotės narys Nathuramas Godsė. Jis buvo suimtas ir teismo sprendimu kartu su kitu sąmokslininku pakartas, dar keturi buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Mirdamas M. Gandis spėjo ženklais parodyti, kad atleidžia savo žudikui.

Sūnus prasigėrė

Mahatma su žmona susilaukė keturių sūnų – Harilalo, Manilalo, Ramdaso ir Devdaso. Tėvas palaikė gerus santykius su trimis jaunesniais sūnumis, o štai vyriausias Harilalas (1888–1948) buvo tikras širdies skausmas. Harilalas norėjo, kaip ir tėvas, studijuoti teisę Anglijoje, tačiau M. Gandis neleido – ragino likti Indijoje. Sūnus palaikė tėvo kovą dėl šalies laisvės, šešis kartus buvo britų suimtas ir įkalintas. Sukūrė šeimą, susilaukė penkių vaikų (du iš jų mirė maži).

Pykdamasis su tėvu, Harilalas viešai perėjo į islamą ir pasivadino Abdula, vėliau, paklausęs raudančios motinos, vėl grįžo į induizmą. Palaipsniui prasigėrė, sirgo kepenų ligomis, tuberkulioze. Jį, atvykusį į tėvo laidotuves, giminaičiai vos pažino. Harilalas mirė praėjus vos keturiems mėnesiais po tėvo žūties. Kitų sūnų gyvenimai buvo ne tokie dramatiški: Manilalas (1892–1956) tapo visuomenininku, spaudos darbuotoju. Devdasas (1900–1952) buvo žymus žurnalistas ir politinis aktyvistas. Ramdasas (1897–1969) uždegė laužą, ant kurio buvo padėtas jo tėvo kūnas.

Kita garsi šeima Gandžių pavarde taip pat įėjo į Indijos istoriją. Indira Gandi (1917–1984) buvo viena žymiausių XX a. antrosios pusės šalies politikių, ministrė pirmininkė. Nors jos, pirmojo šalies premjero Džavaharlalo Neru dukters, su M. Gandžiu nesiejo jokie giminystės ryšiai (ji ištekėjo už advokato Ferozės Gandžio), pavardė padėjo Indirai siekti karjeros. Politikė, kaip ir garsusis jos bendrapavardis, buvo nužudyta. Toks pats likimas ištiko ir I. Gandi sūnų, taip pat ministru pirmininku tapusį Radživą Gandį (1944–1991). Nors M. Gandis darė viską, kad jo tėvynėje ir visame pasaulyje būtų taika, o konfliktus žmonės išmoktų spręsti be