Prieš 460 metų, 1557 m. lapkričio 19 d., Baryje (Italijoje) mirė Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca. Nors iki šiol daugeliui lietuvių ji visų pirma yra pikta anyta, nemylėjusi savo marčios Barboros Radvilaitės, Bonos pėdsakas, paliktas mūsų šalies istorijoje, – kur kas gilesnis ir šviesesnis.

Manvydas VITKŪNAS

Būsimoji Lenkijos ir Lietuvos valdovė, Bario ir Rosano kunigaikštytė Bona Sforca gimė toli nuo mūsų kraštų – Šiaurės Italijoje, Lombardijos regione esančiame Vidževane. Čia iki šiol stūkso viena iš daugelio kadaise labai galingos, turtingos ir įtakingos Sforcų giminės pilių. Mergaitės tėvas buvo Milano kunigaikštis Džanas Galeacas Sforca, mama – Neapolio karaliaus Alfonso II dukra Izabelė Aragonietė.

Sesės mirė, brolis žuvo

Tėvas mirė, kai mergaitei nebuvo nė metų. Mama su vaikais išsikraustė į Barį. Šeimos gyvenimas buvo išties nesėkmingas: dvi Bonos sesutės mirė dar kūdikystėje. 1510 m. labai sunkiai susirgo ir tuomet šešiolikmetė kunigaikštytė Bona. Motina kvietė geriausius gydytojus ir meldė Viešpaties malonės. Jos prašymu viename garsiame vienuolyne nuolatos buvo meldžiamasi, kad jaunoji Bona išgyventų. Kai mergina pasveiko, kartu su mama apsilankė tame vienuolyne ir jam gausiai paaukojo.

Praslinkus vienai nelaimei, laukė kita tragiška žinia: 1512 m. medžioklės metu nukritęs nuo žirgo labai sunkiai susižalojo ir netrukus mirė 21-erių Bonos brolis Frančeskas. Po tragiškos sūnaus žūties motina visą savo dėmesį skyrė vieninteliam likusiam vaikui – Bonai. Mergina gavo puikų Renesanso epochos išsilavinimą, studijavo antikos autorių ir vėlesnių laikų švietėjų darbus, susipažino ne tik su filosofija, bet ir su teologija. Taip pat ji buvo mokoma valstybės valdymo pagrindų, istorijos, teisės, geografijos, ispanų, lotynų ir senovės graikų kalbų, įvairių menų bei daugelio kitų dalykų. Bonos asmeniniai mokytojai buvo garsūs Renesanso švietėjai, pavyzdžiui, žymus literatas Krizostomas Kolona, skiepijęs mergaitei meilę poezijai. Ji buvo judri, mėgo jodinėti, medžioti.

Mama ne tik lavino dukrą, bet ir dairėsi žento. Iš pradžių buvo svarstomos kelių itin kilmingų italų kandidatūros, tačiau galiausiai jau į senmergės statusą ėmusi pretenduoti 24-erių Bona buvo ištekinta už kur kas vyresnio vyro – našliu tapusio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo.

Antroji santuoka

Žygimantas, vyresnysis net 27 metais, Bonai tiko į tėvus, bet tokios santuokos tarp karališkojo kraujo asmenų tuomet nieko nestebino. Jam tai nebuvo pirmoji santuoka. Pirmoji valdovo žmona buvo vengrė Barbora Zapojaja. Su ja Žygimantas susilaukė dviejų dukterų. Deja, vos po trejų santuokos metų, 1515-aisiais, Barbora mirė. Šioje santuokoje gimusi vyresnė duktė Jadvyga užaugo ir ištekėjo už Brandenburgo kurfiursto Joachimo II Hektoro, o dukra Ona mirė vos penkerių.

1518 m. Žygimantas Senasis vedė Boną. Jos kraitis buvo solidus – 100 tūkst. dukatų (auksinių monetų). Nors dėl vedybų pasiuntiniai buvo sutarę dar prieš metus, Bonos motina vis atidėliojo dukters išvykimą iš Italijos. Rudenį ji pareiškė, kad šaltą žiemą dukros tikrai neleis į tolimą ir pavojingą kelionę. Kunigaikštienė turbūt norėjo dar bent šiek tiek pabūti su savo vieninteliu išgyvenusiu vaiku. Galiausiai žiemos pabaigoje, 1518 m. vasarį, Bona išvyko iš Neapolio į toli nuo žavingosios Italijos esantį Krokuvos miestą. Vestuvių dieną, 1518 m. balandžio 18-ąją, ji buvo karūnuota Vavelio katedroje.

Karalienių motina

Jaunoji žmona svariai prisidėjo prie Jogailaičių dinastijos tąsos ir pagimdė Žygimantui šešis vaikus. Pirmoji buvo duktė Izabelė (1519–1559). Ji tapo Vengrijos karaliene. Žygimantas Augustas (1520–1572) tapo Lenkijos ir Lietuvos valdovu, dukra Sofija (1522–1575) – vokiškojo Braunšveigo kunigaikštiene, o Onai (1523–1596) teko būti net dviejų Lenkijos ir Lietuvos valdovų – skandalingojo Henriko Valua ir iškiliojo Stepono Batoro – žmona. Duktė Kotryna (1526–1583) tapo Švedijos karaliene.

Beveik kasmet gimdžiusi Bona gal būtų pasivijusi ir savo anytą, Kazimiero Jogailaičio žmoną Elžbietą Habsburgaitę. Ši moteris, praminta karalių motina, pagimdė šešis sūnus ir septynias dukteris. Tačiau Bonai pakišo koją nelaimingas atsitikimas. Nepaisydama nėštumo, medžioklės metu ji jojo žirgu ir nukrito. Trauma sukėlė priešlaikinį gimdymą. Taip 1527 m. gimė paskutinis vaikas, sūnus Albrechtas. Kūdikį dar spėjo pakrikštyti, tačiau jis mirė praėjus vos kelioms valandoms po gimimo. Turėti daugiau vaikų Bona negalėjo.

Bona Sforca paliko ryškų pėdsaką ne tik karališkosios šeimos, bet ir visos Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvenime. Ji buvo veikli, ambicinga, savo siekiu aktyviai dalyvauti svarbiausiuose valstybės gyvenimo procesuose niekuo nenusileido savo vyrui. Bonos toli gražu netenkino vien Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio vaikų motinos vaidmuo.

Žygimanto Senojo ir Bonos valdymo metais vyko permainingos sėkmės karai su Maskva (1514 m. rusai buvo sutriuškinti Oršos mūšyje). 1529 m. patvirtintas I Lietuvos Statutas. Žygimantas Senasis ir Bona siekė stiprinti Lenkijos ir Lietuvos valstybės galybę, maža to, padaryti Jogailaičiams pavaldžią ne tik Lenkiją ir Lietuvą, bet ir Čekiją bei Vengriją.

Puikiai išsilavinusi Bona iš Italijos atsivežė ne tik įspūdingą kraitį, bet ir novatoriškų idėjų. Valdovo rankose sutelkusi didžiules žemės valdas abipus Lenkijos ir Lietuvos sienos, Bona karaliaus dvaruose pradėjo revoliucingą ir labai efektyvią valakų reformą. Vėliau ji buvo įgyvendinta visoje valstybėje. Karalienė rūpinosi miestų plėtra, siuntė gabius bajoraičius mokytis į užsienį. Paskui Boną iš Italijos į Lietuvą atvyko gabių italų architektų ir menininkų, paskatinusių mūsų krašte Renesanso procesus. Įdomus faktas – Bona fundavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto antkapį Vilniaus katedroje, rūpinosi Valdovų rūmų rekonstravimu.

Ambicinga valdovė darė didžiulę įtaką savo vyrui karaliui Žygimantui Senajam. Ugningo būdo italė nevengdavo sukelti ir rimtų barnių. Paskutiniais gyvenimo metais Žygimantas Senasis dažnai tiesiog numodavo ranka ir leisdavo žmonai veikti savarankiškai: „Ai, daryk, kaip nori.“

Žygimantas Senasis ir Bona daugiausia vilčių dėjo į sūnų Žygimantą Augustą, o štai dalis dukterų „užsibuvo panomis“ (pavyzdžiui, Kotryna ištekėjo labai brandaus amžiaus – 36-erių).

1548 m. balandžio 1 d. Krokuvoje mirė Žygimantas Senasis, sostą perėmė vienintelis jo sūnus. Deja, Žygimantas Augustas, sietas su giminės galios plėtros planais, tapo paskutiniu Jogailaičių atstovu Lenkijos ir Lietuvos soste.

Nesisekė su marčiomis

Lietuviams Bona visų pirma žinoma kaip Žygimanto Augusto motina ir esą pikta Barboros Radvilaitės anyta, netgi įtariama marčios nunuodijimu Krokuvos Vavelio pilyje. Beletrizuotą šią istoriją žino daugelis.

Vos aštuonerių Žygimantas Augustas buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o sulaukęs 23-ejų apsigyveno Vilniuje. Po tėvo mirties jis turėjo perimti ir Lenkijos sostą. Gyvendamas Vilniuje, Žygimantas Augustas išpuoselėjo Valdovų rūmus, įkūrė puikią biblioteką. Būtent su Vilniumi susijusi ir garsioji jaunojo valdovo ir jaunos našlės Barboros Radvilaitės-Goštautienės meilės istorija. Anksti netekęs pirmosios žmonos Elžbietos Habsburgaitės, Žygimantas Augustas Vilniuje slapta vedė Barborą, o po tėvo Žygimanto Senojo mirties, nepaisydamas motinos Bonos ir lenkų didikų pasipriešinimo, pasiekė, kad Barbora 1550 m. Krokuvoje būtų karūnuota. Vos po metų netekęs mylimosios, Žygimantas Augustas pėsčiomis lydėjo jos karstą iki Vilniaus ir liūdėjo dėl žmonos netekties visą gyvenimą.

Žinoma, kad Bona apskritai nemėgo savo marčių. Savo sūnų Žygimantą ji labai mylėjo, o štai su marčiomis, Bonos nuomone, jai nesisekė. Elžbieta Habsburgaitė, kaip paaiškėjo, buvo epileptikė. Žygimantas vaikų su ja nesusilaukė. Anksti mirus pirmajai žmonai, jis galėjo pretenduoti į labai sėkmingas dinastines vedybas su kuria nors iš Europos karalaičių. Tačiau įsimylėjo Barborą Radvilaitę – Lietuvos didikų giminės atstovę. Tai buvo baisus smūgis Bonos siekiams kitaip planuoti sūnaus ateitį ir rasti jam politiškai naudingesnę vedybų partnerę. Vien dėl to Bona galėjo nemėgti Barboros.

Įprasta Boną kaltinti dėl ankstyvos marčios Barboros mirties. Visgi dabar daugelis tyrinėtojų linkę manyti, kad Barboros gyvybė užgeso dėl ligos (tikėtina – gimdos kaklelio vėžio).

1553 m. Žygimantas Augustas vedė trečią kartą. Šįkart jo sutuoktine tapo velionės pirmosios žmonos Elžbietos Habsburgaitės sesuo Kotryna. Tačiau nė su viena žmona Žygimantas Augustas taip ir nesusilaukė vaikų. Galiausiai ir jis pats 1572 m., būdamas 51-erių, apleido šį pasaulį, netrukus mirė ir jo trečioji žmona.

Nunuodijo sekretorius

Dėl vedybų su Barbora Bona labai susipyko su sūnumi. Jų nuomonės skyrėsi ir įvairiais politiniais klausimais (pavyzdžiui, dėl santykių su Habsburgais). Iš pradžių, išvykusi iš Vavelio, Bona su dukromis kelerius metus gyveno Mazovijoje, galiausiai 1556 m. nusprendė išvykti į gimtąją Italiją, kartu išsivežė ir nemažai turto.
Deja, tėvyne Bona pasidžiaugė neilgai: vos po metų ji mirė, kaip manoma, nunuodyta savo asmeninio sekretoriaus Džovanio Lorenco Papakodos. Atskleista, kad jis buvo Habsburgų agentas, sufalsifikavęs Bonos testamentą ir galų gale ją nunuodijęs.