Dvarionų giminės muzika

Dvarionų giminės muzika

Į profesoriaus Jurgio Dvariono namus dažnai užsuka sūnus Justas su dukrelėmis Justina ir Ieva


Dvarionų giminės muzika


Jei kieno nors namuose apsigyvena mūza, tai jau ilgam. Ne išimtis ir Dvarionų giminė, kuriai pradžią davė vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių Balio Dvariono tėvas vargonininkas ir muzikos instrumentų meistras Dominykas. Bute, kuriame kadaise gyveno garsusis kompozitorius, mus svetingai priima jo sūnus smuikininkas, profesorius Jurgis Dvarionas. Dažnai čia su savo dukrelėmis užsuka ir muziko anūkas pianistas ir pedagogas Justas.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Plačiašakis giminės medis


Dvarionų muzikinės dinastijos atstovams įvairiuose muzikos žinynuose bei enciklopedijose skirta nemažai vietos, tačiau bene daugiausia žinome apie kompozitorių B. Dvarioną, kurio vardu paženklinti respublikiniai ir tarptautiniai pianistų ir smuikininkų konkursai, sostinės dešimtmetė vaikų muzikos mokykla, kurio kūrinius atlieka įvairūs muzikos kolektyvai. Išgirdę solisto Virgilijaus Noreikos atliekamą Skudučio baladę, iš sykio prisimename kompozitoriaus operą „Dalia“; kai girdime nepaprastai jautriai dainininkės Beatričės Grincevičiūtės atliekamos „Žvaigždutės“ įrašą per radiją, taip pat žavimės paprastu tekstu ir spalvinga melodija. Tai tik keli lašeliai iš turtingo ir margo muziko kūrybinio palikimo. Apie B. Dvarioną ne vienas jį pažinojęs ar girdėjęs iš pasakojimų kalba kaip apie įvairiapusę, išdidžią, ne visada ir ne visiems įspėjamą ir nepaprastai talentingą asmenybę.

REKLAMA


Balys, tiksliau – Boleslovas, buvo vienas iš vienuolikos Dominyko Dvariono, Liepojos bažnyčios vargonininko ir muzikos instrumentų meistro, vaikų, iš kurių bent septyni buvo muzikalūs. Tėvas pastariesiems, kai tik sueidavo šešiolika, dovanodavo po pianiną...


Iš plačiai išsišakojusio kompozitoriaus giminės medžio atžalų, ko gero, gabiausi ir daugiausia pasiekę bei puoselėję garsaus muziko pradėtus darbus būtent jo sūnus smuikininkas, profesorius Jurgis ir anūkas pianistas Justas. Abu – muzikos pedagogai, aktyvūs visuomenės veikėjai, dalyvavę Sąjūdžio veikloje. Londone gyvenanti profesoriaus dukra smuikininkė Aistė Beržanskienė taip pat dirba muzikos mokytoja, augina dukrą Iloną ir sūnų Rimą. Jurgis ir jo žmona Ilona Londone buvoja ne taip ir retai. Ir per Velykas jiedu buvo nuvykę aplankyti dukters ir dviejų jos atžalų. Kitos dvi anūkėlės, Justo dukros, vienuolikmetė Justina ir penkiametė Ieva, džiugina savo didesniais ir dar visai mažais pasiekimais čia, Vilniuje. „Visi mano vaikaičiai – muzikalūs, gabūs ir dailei, o Justina ne tik dainuoja, smuikuoja, dalyvauja konkursuose, bet ir pati jau bando kurti muziką“, – džiaugiasi profesorius.


Svetinguose namuose kvepėdavo kava


Tame bute bemaž viskas išlikę taip pat, kaip buvo, kai čia gyveno garbusis Lietuvos muzikas B. Dvarionas (1904–1972) – labai talentinga, spalvinga ir įdomi asmenybė. Praėjusio šimtmečio vidurio dvasia juntama visur. Virš senovinės sofos kabo kompozitoriaus portretas, kurio autorė – žymi dailininkė Bronė Uogintienė, nemažai yra daugiausia pačių autorių dovanotų paveikslų, skulptūrų, kitų šeimos relikvijų. Dėmesį patraukia senas fortepijonas, ant kurio guli pluoštas natų, stovi anksti anapilin išėjusios kompozitoriaus dukters Aldonos Dvarionaitės biustas. Čia pat smalsi akis pastebi ir smuiką, kuriuo tebegroja B. Dvariono sūnus Jurgis – praeityje garsus smuikininkas, ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos styginių instrumentų klasės dėstytojas, profesorius, išugdęs daug gabių po pasaulį pasklidusių smuikininkų. Jis prisimena, kad šiuose erdviuose namuose, į kuriuos kompozitoriui ir jo žmonai, taip pat pianistei ir dėstytojai Aldonai Smilgaitei-Dvarionienei, buvo pasiūlyta persikelti iš Kauno, nuolat skambėdavo muzika, būdavo svečių, o jie būtinai buvo vaišinami kava.

REKLAMA


Apie atvirą ir svetingą Dvarionų būdą byloja ir buto koridoriaus siena, ant kurios – daugybė žymių žmonių autografų ir linkėjimų žymiam kompozitoriui ir dirigentui bei jo žmonai. Ant šios sienos įrašus paliko XX a. pasaulinio garso kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, apie 1951 metus Vilniuje surengęs autorinių koncertų, taip pat puikuojasi legendinės pianistės Tatjanos Nikolajevos, garsaus alto mokyklos pradininko maskviečio Vadimo Borisovskio, gruzinų muziko Otaro Taktakišvilio, lietuvių režisieriaus Juozo Miltinio, su kuriuo maestro draugavo, tuomet dar jauno kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, solisto Virgilijaus Noreikos bei kitų įžymybių autografai.


Muzika ateina nekviesta


„Muzika į mūsų sielas ateina tarsi savaime. Nei manęs niekas nelenkė, nei aš savo dukterų Justės ir Ievos nelenkiau prie jos prievarta. Tai, matyt, užkoduota genuose, – sakė į tėvų namus su dukromis atėjęs jaunasis Dvarionas. – Mano pirmoji fortepijono mokytoja buvo Aldona Dvarionaitė. Aš ją vadindavau Lialialia, nes ji mane nuo pat mažens mokė pataikyti į natą ir vis kartodavo: „Lia lia lia.“ Senelio Balio, kurį gerai atsimenu, nors nuo jo mirties praėjo daugiau kaip 40 metų, taip pat nevadinau seneliu – praminiau jį Kutiku, nes tai buvo jo mėgstamas žodis, kuris mane visada prajuokindavo.“ Taigi garsių muzikų šeimoje visada būdavo linksma, kaip visuose namuose, kuriuose auga vaikai ir nuolatos skamba muzika.


Justas priminė, kad jo seneliui prosenelio Dominyko dovanotas pianinas ir dabar stovi Dvarionų name Palangoje. Kurorte esančiame name, ant kurio kabo memorialinė B. Dvarioną menanti lenta, vasarą mėgsta ilsėtis ir kiti plačios muzikų giminės palikuonys. Jie prisėda ir prie senutėlio, žinoma, restauruoto instrumento. Čia mėgdavo buvoti jau anapus išėjusios profesoriaus sesuo žinoma pianistė Aldona Dvarionaitė, pusseserė garsi dirigentė Margarita Dvarionaitė.



Profesorius J. Dvarionas, paklaustas apie tai, ar vaikystėje svajojo apie kokią nors kitą profesiją, šypsodamasis pasakojo: „Kai buvau dar mažas, tuomet man galvoje sukosi visokios profesijos, o kai tapau sąmoningas, viskas mano gyvenime ėmė sietis su muzika. Tačiau tai nėra vien begalinis džiaugsmas. Muziko kelias – sunkus, reikalaujantis ne tik savitų gabumų, bet ir nepaprasto gebėjimo koncentruotis, o svarbiausia – subrandinti savyje tą ypatingą gebėjimą, dėl kurio esi pajėgus perteikti atliekamą muziką. Vieno sąmoningo gyvenimo tam nepakanka. Tai nesibaigiantis procesas, kuris kadaise prasidėjo nuo mano prosenelių ir kurį, tikiuosi, tęs vaikaičiai ir provaikaičiai.“


Tėvas ir sūnus Dvarionai įsitikinę, kad šiandien vaikai – imlūs viskam. Juos tik reikia paskatinti, nukreipti reikiama linkme, stengtis, kad juos užvaldytų ne vien populiarioji muzika ir visokie šou. Todėl, pasak muzikų, vaikus reikia auklėti gerais pavyzdžiais. Toks pavyzdys gali būti ir respublikinis B. Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursas. Prasidėjęs kukliu renginiu 1974-aisiais, vėliau jis tapo tarptautinis, kuris kitais metais vyks jau dešimtąjį kartą.


Tęsia pradėtą misiją


Jaukioje, visų šeimos narių mėgstamoje namų vietoje, buvusiame B. Dvariono darbo kambaryje, kuriame ir kalbėjomės, pastebėjome akivaizdų profesoriaus J. Dvariono panašumą į kompozitoriaus atvaizdus portrete ir tvarkingai įrėmintose nuotraukose. Tad rūpėjo paklausti, kokius charakterio bruožus Jurgis paveldėjo iš tėvo. „Daug kas pastebi, kad mes su tėvu – panašūs, tačiau ne tik išore. Mūsų šeimoje yra kitų svarbių panašumų... Mano tėtis ir mama visą savo gyvenimą skyrė žmonėms. Ir vieno, ir kito koncertinė bei pedagoginė veikla buvo skirta tam, kad Lietuva praturtintų muzikinę dvasią, kad čia augtų nauja muzikalių žmonių karta. Tą svarbų darbą, sakyčiau, jų pradėtą misiją tęsiu ir aš. Tai darė ir mano jau mirusi sesuo Aldona, tai daro ir Justas. Juk viskas, kuo mes užsiimame, – dėl žmonių. Viskas lieka jiems, nes nieko su savimi nenusineši. Savo kūryba ir veikla praturtinti ir savo tautą, ir žemę – pats svarbiausias dalykas“, – pabrėžė profesorius.
Jurgio žodžius patvirtina biografiniai momentai – po muzikos studijų Maskvoje ilgą laiką smuikininko talentu žavėjęs Lietuvos ir užsienio šalių klausytojus, jis jau 46 metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje savo žinias ir meistriškumą perduoda jaunimui. Profesorius atlieka ir dar vieną labai svarbų darbą – jo pastangomis pernai išleisti šeši nebaigtų kompozitoriaus B. Dvariono kūrinių sąsiuviniai. Rengiamasi išleisti ir likusį muzikiniuose ir šeimos archyvuose išsaugotą muzikinį palikimą.

REKLAMA


Dvarionų giminės muzika

Stulbinamas kompozitoriaus Balio Dvariono ir jo sūnaus Jurgio panašumas. Sauliaus Venckaus nuotr.


Kompozitoriaus anūkas, tarptautinių pianistų konkursų laureatas ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos dėstytojas Justas, pratęsdamas tėvo mintį, pabrėžė, kad muzikinė veikla – iš tiesų ne vien koncertai. Pasak jo, pačiam groti – svarbu, tačiau labai reikalinga ir pedagoginė veikla bei dalyvavimas tarptautinių konkursų žiuri. J. Dvarionas aktyviai dalyvauja ir tarptautinių muzikos organizacijų veikloje, kurios daug dėmesio skiria konkursams bei jaunimo ugdymui. Jis yra Europos jaunimo muzikos konkursų asociacijos viceprezidentas.


Simboliška, kad Justas baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą pas mokytoją Aleksandrą Jurgelionį, kuris buvo jo senelio mokinys. Toliau vaikinas panoro studijuoti Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje. Tas žingsnis jam buvo svarbus dar ir todėl, kad vaikinas norėjo, jog dėstytojai ir studentai jį vertintų objektyviai ir niekas nesakytų, kad jis, tarkim, išlaikė egzaminą ar gavo diplomą tik dėl to, jog yra Dvarionas.


48-erių Justas pastarąjį sykį koncertavo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 2004 metais, kai buvo švenčiamas B. Dvariono gimimo 100-metis. Tas koncertas jam pačiam buvo įsimintinas, nes beveik sutapo su dukrelės Justinos gimimu. O kodėl nekoncertuoja dabar? Pasirodo, priežastis – paprasta: pianistas patempė pirštų sausgysles ir nebegali lengvai groti.


Garsi pavardė, žinoma, žmogų įpareigoja, jis tampa labiau pastebimas, į jo klaidas ar nuklydimus dažniausiai žiūrima tarsi pro didinamąjį stiklą. Nejučia garsaus žmogaus palikuonis lyginamas su tėvais ar seneliais, ir nieko čia nepadarysi. Tad ir B. Dvariono sūnus maestro Jurgis, ir pianistas bei pedagogas Justas tai puikiai žino ir stengiasi elgtis pagal dorovės normas. Justas prasitarė, jog jį labiausiai skaudindavo tai, kad dalyvaudamas įvairiuose muzikiniuose konkursuose, kur ne kartą yra pelnęs laureato vardą, išgirsdavo replikų, jog tai įvyko dėl to, kad yra garsios dinastijos atstovas.

Dvarionų giminės muzika


Gyvas muziejus


Butas, kuriame gyvena profesorius J. Dvarionas, yra tarsi koks muziejus, kuriame daug įdomių, istorines asmenybes menančių daiktų. Žinoma, garbingiausioje vietoje kabo B. Dvariono portretas, o prie lango įsitaisęs fortepijonas. Prie jo prisėda ne tik pats maestro, nors jo mylimiausias instrumentas – smuikas, magiška jėga traukia ir Justą bei jo mažąsias atžalėles. Į šį butą dabartinis jo šeimininkas kartu su tėvais įsikėlė 1949-ųjų rudenį, kai žinomą kompozitorių ir pedagogą valdžia iš Kauno perkėlė į Vilnių.


„Nėra kuo girtis, bet, deja, taip yra, kad dabar esu pats seniausias šio namo gyventojas“, – šypsosi 72 metų vyras. Paklaustas, ar nesijaučia šiame bute tarsi muziejuje, pašnekovas teigė, jog čia yra gyvi namai. „Mes su žmona, kai mūsų vaikai užaugo ir išsikraustė, čia jaučiamės puikiai. Dažniausiai ir sėdime tėčio kambaryje, kur viskas palikta taip, kaip buvo kadaise. Žinoma, kai kas susidėvėjo, kai kas sulūžo, nes, kad ir kaip ten būtų, laikas daro savo darbą su daiktais taip pat, kaip ir su žmonėmis... Gal tik teko kiek daugiau bute pakabinti paveikslų, bet tie paveikslai susiję su tėčio kūryba, jo draugais ir kt. Juk ir jūs čia tikriausiai nesijaučiate kaip muziejuje?“ – klausimu į klausimą atsakė profesorius.


Pasak profesoriaus, kai jis 1989–1998 m. buvo Lietuvos kultūros fondo pirmininkas, buvo iškilusi idėja, kad mes, saugodami savo didžiųjų kūrėjų atminimą, turime įrengti memorialinius namus, butus ar kambarius, kuriuose jie gyveno. „Manau, jog daug kas iš tų žmonių palikuonių su mielu noru tai padarytų, kad lankytojai galėtų pajusti tą dvasią, kaip tas žmogus prieš kelis dešimtmečius gyveno... Tačiau manau, jog mūsų visuomenė memorialiniams muziejams nėra subrendusi. Per Velykas buvau Londone pas dukrą Aistę, aplankiau Vinstono Čerčilio sodybą, kuriame išsaugota visa autentika, buvusi tada, kai čia gyveno didysis politikas, visos jo gautos dovanos iš kitų to meto didžiūnų. Tačiau tam, kad prisimintume ir kitiems primintume mums svarbią asmenybę, reikia nepaprastai didelės valstybės globos. O mūsų Lietuva kol kas dar nepajėgi to padaryti. Man atrodo, jog svarbiausia mūsų kultūrinės visuomenės misija – išsaugoti tai, ką turime, ateičiai, o paskui gyvenimas parodys, ką daryti toliau... Svarbiausia yra neprarasti ir neapleisti to, ką turime“, – įsitikinęs didžiojo muziko sūnus. Jam pritaria ir Justas: „Svarbu, kad kultūrinis talentų palikimas būtų gyvas, kad justume jų kūrybos atgarsius. Džiaugiuosi, kad mano senelis gyvas savo kūryba. Tikriausiai nėra Lietuvoje nė vieno jaunojo smuikininko ar pianisto, kuris nebūtų grojęs kokio nors B. Dvariono kūrinio.“

Šeimos ir šalies tradicija

REKLAMA


Abu Dvarionai – tėvas ir sūnus – nuo 1974 metų Lietuvoje vykstančių B. Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursų, iš respublikinių išaugusių iki tarptautinių, organizatoriai ir vertintojai. Profesorius vadovauja stygininkų sekcijai, o Justas – pianistų. Jiedu džiaugiasi, kad kompozitoriaus kūrinius, kurie būtinai įeina į konkursų programą, atlieka įvairių šalių muzikantai, kad randasi įvairesnių muzikinių atspalvių.


„Šie konkursai yra tapę mūsų šeimos ir šalies muzikinio gyvenimo tradicija, tad jų reikšmė – neabejotina. Jie ypač svarbūs auklėjant jaunąją muzikinę kartą. Tai dar svarbu ir todėl, kad mes esame nedidelė tauta, tad mums būtina neišbarstyti jaunųjų talentų, pastebėti kiekvieną, kad ir gležną, daigelį. Kas dvejus metus vykstantys B. Dvariono konkursai yra unikali proga pamatyti ir išgirsti, kokie muzikalūs vaikai auga Lietuvoje, – sakė maestro. – Konkursai yra ne tik tų jaunųjų talentų pasiekimų įvertinimas, bet ir galimybė juos laiku pastebėti bei suteikti jiems kuo didesnę pagalbą tobulėjant.“


Profesoriaus teigimu, tam gabiam jaunimui atviri visi keliai pasaulyje, jie gali atrasti savo vietą kone kiekviename garsiame orkestre. „Man labai gaila, kad mūsų gabiausias ir talentingiausias jaunimas išvažiuoja ir save atiduoda kitoms šalims, bet ir ten jie garsina Lietuvos vardą. Svarbiausia, ko aš norėčiau, – kad visi muzikantai, kurie išvyksta iš Lietuvos, vis dėlto anksčiau ar vėliau sugrįžtų ir atiduotų mūsų publikai tai, ką gavo savo gimtinėje ir patyrė svetur“, – sakė J. Dvarionas.


Dvarionų giminės muzika


Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 16)