Paliktų vaikų pasauliui reika ir jūsų pagalbos

Paliktų vaikų pasauliui reika ir jūsų pagalbos

Šiems vaikams labiausiai trūksta ne žaislų ar drabužių, o tėvų meilės.


Vaikai, kurių negali nemylėti


Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai mus pasitinka saulėtą popietę. Antakalnyje, vaizdingame Pavilnių regioniniame parke įsikūrusioje įstaigoje šiuo metu ypač tylu – vaikučiai miega. Koridoriuose surikiuoti vežimėliai, sudėti žaislai. Jau tuojau viskas atgys ir prisipildys vaikų klegesio, tačiau kol kas tegul vyrauja ramybė.


„Visiems vaikams svarbus režimas, tačiau mūsų mažiesiems jis ypač reikalingas, todėl gyvename pagal griežtą dienotvarkę. Keliaukime į mūsų salę, kur vyksta vaikų ir tėvų susitikimai. Ten galėsime ramiai pabendrauti“, – pakviečia Socialinės globos ir ugdymo paslaugų padalinio vadovė Renata Rimdžiuvienė.


Mūsų pašnekovė Kūdikių namuose dirba jau 19 metų. Ilgai, tačiau retas kuris čia pabūna vos metus kitus ir išeina: arba pabėga po pirmųjų išbandymų, arba pasilieka, neskaičiuodami nei darbo valandų, nei dedamų pastangų, o už viską atlyginama nuoširdžia ir tyra vaikų meile. „Atėjau čia dirbti auklyte, tačiau po truputį keitėsi mano darbo pobūdis, pareigos. Tokia mano karjera, – šypteli moteris. – Augo vaikai, augau ir aš.“


Ar lengva čia dirbti, klausiame. „Būna visko, tačiau mūsų vaikučių gerovė yra tai, dėl ko stengiamės. Jie keičia žmones, esančius šalia. Ateinantieji pas mus dirbti ilgainiui kitaip ima žiūrėti į pasaulį: keičiasi vertybės, prioritetai – požiūris į aplinkinius ir į tai, kas iš tiesų svarbu. Daugelis siekių, kurie taip svarbūs eiliniam žmogui, čia paprasčiausiai netenka prasmės. Supranti, kad žmogui iki visiškos laimės reikia visai ko kito“, – sako moteris.

REKLAMA


Kuria namų aplinką


Kūdikių namai – įstaiga, skirta tėvų globos netekusiems kūdikiams ir vaikams. Šiuo metu čia gyvena 64 vaikučiai. „Anksčiau auklėtinių būdavo kelis kartus daugiau. Vienoje grupėje turėdavome po 17–18 vaikučių. Dabar – nuo 5 iki 9“, – pasakoja prie pokalbio prisijungusi 28 metus Kūdikių namuose dirbanti vyriausioji auklėtoja Irena Ponomariovienė.


Vaikai suskirstyti pagal amžių ir sveikatos būklę. Vienoje grupėje dirba po du darbuotojus: auklėtoja ir auklytė arba slaugytoja ir auklytė. „Ryte vaikai keliasi, prausiasi, mankštinasi, pusryčiauja. Prasideda jų diena. Toliau, priklausomai nuo grupės, vykdoma pedagoginė veikla. Tiesa, darbą stengiamės organizuoti taip, kad aplinka kuo labiau primintų namų sąlygas, o ne vaikų darželį. Juk čia ir yra jų namai“, – sako I. Ponomariovienė.


Kūdikių namuose reguliariai vyksta renginiai, atvyksta svečiai, keliaujama į ekskursijas. „Vaikai niekuo nesiskiria nuo bendraamžių: linksmi, padūkę, su savais ožiukais. Skirtumas tik tas, kad jiems labiau trūksta meilės. Žinoma, mes ir apkabiname ir pamyluojame, bet negalime atstoti mamos ar tėčio“, – sako auklėtoja.


Paliktų vaikų pasauliui reika ir jūsų pagalbos

Kūdikių namų darbuotojai labai dėkingi savanoriams, kurie padeda prižiūrėti mažuosius, pažaisti su jais ir pamyluoti.


Kaltas alkoholis ir narkotikai


Didžioji dauguma vaikų į Kūdikių namus atkeliauja iš socialinės rizikos šeimų. „Anksčiau turėdavome vieną kitą našlaitį arba vaiką, kurį palikdavo žalingų įpročių neturinti jauna mama – jai tiesiog taip buvo paprasčiau. Pavyzdžiui, atvyko iš kokio nors Lietuvos miestelio į Vilnių studijuoti mergina ir susilaukė vaiko. Ką daryti? Nusprendė niekam nežinant mažylį palikti. Turėjome ir tokių atvejų, kai paskui apie anūkus sužinodavo merginų tėvai ir bandydavo atsiimti, – pasakoja R. Rimdžiuvienė. – Šiandien situacija tokia, kad absoliuti dauguma vaikų pas mus atkeliauja iš socialinės rizikos šeimų. Jų tėvai arba geria, arba vartoja narkotikus. O kartais vieną keičia kita“.

Ponomariovienė prisiminė atvejį, kai į Kūdikių namus atkeliavo narkomanės kūdikis, kurio mama sąrėmius malšino nauja narkotikų doze. „Reikia suprasti, kad tokie dalykai negali nedaryti įtakos vaiko sveikatai. Ir tai nėra vienetinis atvejis. Deja, nuo narkotikų apsvaigusių nėščiųjų yra ne viena. Tas pats ir su alkoholiu – moterys gimdo ištiktos alkoholinės komos“, – sako auklėtoja.

REKLAMA


Neretai tėvai neturi net menkiausių socialinių įgūdžių. Yra ir tokių tėvų, kurie patys turi rimtų sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, psichinę negalią, tad nėra pajėgūs savarankiškai pasirūpinti savo atžala.


Daugumai paliktų vaikų tėvų patiems reikia rimtos pagalbos. „Vieni vaikai iš karto paliekami ligoninėse, kitus iš šeimų pasiima socialiniai darbuotojai. Tėvai yra priklausomi, ir patys nuo tos priklausomybės pagyti negali. Ten, kur draugaujama su narkotikais ar alkoholiu, netrukus įsiviešpatauja asocialus gyvenimo būdas, skurdas, smurtas.


Kai kurie vaikai pas mus patenka sumušti, išbadėję, nematę jokios meilės ar šilumos. Į maistą jie žiūri kaip į stebuklą ir lyg maži žvėreliai bando jo atsivalgyti, kad tik niekas neatimtų. Kartais pagalvoju, koks likimas vieno ar kito mažylio lauktų tada, jeigu jis laiku nebūtų paimtas iš šeimos. Visai gali būti, kad to vaiko jau ir gyvo nebūtų“, – sako I. Ponomariovienė.


Viskas tėvų rankose


Dalis tėvų palieka savo vaiką ir pasirašo visus reikiamus dokumentus, jog į jį nepretenduoja ir leidžia įvaikinti kitai šeimai. „Tačiau iš visų Kūdikių namuose šiuo metu gyvenančių vaikų, tokių yra vos keli. Kiti tėvai neatsisako, net tikisi, kad kada nors susigrąžins, ateina pas mus. Su jais dirbame – visada esame suinteresuoti vaiko gerove, tad labai tikimės, kad jiems pavyks, jie sugebės būti tėvais. Vieniems tenka lankyti tėvystės įgūdžių grupes, kitiems – gydytis nuo priklausomybės. Atvejų yra daugybė, ir kaskart sudaromas individualus planas“, – pasakoja R. Rimdžiuvienė.


Jeigu tėvai rodo pastangas, jiems suteikiamas trijų mėnesių laikotarpis ir stebima, kaip sekasi. Biologiniams tėvams visada suteikiama galimybė, o kaip jie ja pasinaudoja, jau kitas klausimas.



„Kartais tėvai užsikoduoja, namus apsitvarko, užsiregistruoja į Darbo biržą. Jiems vaikas grąžinamas, tačiau praeina keli mėnesiai, ir jis vėl patenka pas mus. Pavyzdžiui, ir dabar turime tokią mamą, kurios sūnų augina močiutė, o dukra auga pas mus. Ji jau metus laiko stengiasi su savimi kovoti, dalyvavo reabilitacijos programoje, laikėsi, tačiau grįžo į kasdienį gyvenimą, į jai įprastą aplinką, ir vėl viskas iš naujo. Dabar ji ir vėl lanko reabilitacijos programą, nes labai nori gyventi su vaiku. Ką gali žinoti, gal šįkart pasiseks“, – viliasi R. Rimdžiuvienė.


Žmonėms, kurie serga rimtomis priklausomybių ligomis, būtina valstybės pagalba. Šiandien jos nepakanka. „Lietuva pereina prie platesnio socialinių paslaugų kūrimo – labai tikiuosi, kad tai padės. Pagalba socialinės rizikos šeimoms būtina, bet šiandien jos nepakanka. Reikia dirbti ne su pasekmėmis, o su priežastimis“, – sako pašnekovė.


R. Rimdžiuvienė tikina, kad yra mamų iš asocialių šeimų, turinčių potencialo grįžti į normalų gyvenimą, tačiau joms reikia pagalbos. Kai vienas seniūnijos darbuotojas kuruoja 20–30 tokių mamų ir tokių šeimų, apie realią pagalbą sunku kalbėti. „Toks žmogus gali padėti sureguliuoti gyvenimą, bet už rankos kiekvienos nevedžios. Deja, tačiau dažnai reikia būtent to: kartu nueiti, kartu padaryti“, – pastebi pašnekovė.


Ilgas įvaikinimo kelias


Pasak Socialinės globos ir ugdymo paslaugų padalinio vadovės, šiais laikais dedamos visos pastangos, kad vaikas liktų biologinėje šeimoje, tačiau liks ar ne, priklauso tik nuo pačių tėvų. „Jeigu tėvai nieko nedaro, pažangos nėra, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai kreipiasi į teismą, kur ribojama tėvų valdžia. Jeigu teismas tėvų valdžią apriboja neterminuotai, tokį vaiką galima įvaikinti. Tačiau šis procesas užsitęsia. Kartais pusę metų, o kartais ir gerokai ilgiau. Ypač tais atvejais, kai tėvai kelis kartus aplanko vaiką ir vėl nieko nedaro. Paskui ateina po kurio laiko, ir vėl dingsta. Priklausomybė stipresnė už juos, o tuo metu galbūt vaikas jau galėtų keliauti į kitą šeimą, kur jį tikrai mylėtų ir juo rūpintųsi“, – sako pašnekovė.

REKLAMA


Tapti tiek įvaikintojais, tiek globėjais – gana ilgas ir sudėtingas procesas: pradedant nuo to, koks stiprus žmogaus ryžtas bei motyvacija, ir baigiant pažymomis, tikrinimais bei mokymais. Ne visi pasiekia tikslą.


Be to, pasitaiko ir tokių atvejų: žmogus pasiima vaiką globoti, bet atsiranda jo biologiniai tėvai, kurie nori atsiimti savo vaiką. Jeigu mažylis tik globojamas, o ne įvaikintas, tokia rizika visą laiką išlieka.


Vaikai iš „gerų“ šeimų


Pagalbos reikia ne tik socialinės rizikos grupėms, kartais jos labai pristinga ir „geromis“ vadinamoms šeimoms. Ypač jautriai tai pasireiškia, kai šeimoje gimsta negalią turintis vaikas, tėvai to nesitiki ir kūdikio atsisako. „Tokie vaikai paliekami, jų tėvai negrįžta. Šiuo metu tokių mažylių turime apie dešimt. Du iš jų reikalauja rimtos slaugos – tikrai sunkūs ligoniukai. Jeigu tėvai tokius vaikučius ryžtasi auginti, jiems būtina profesionali pagalba. Vieniems susitvarkyti be galo sunku“, – sako R. Rimdžiuvienė.


Likę vaikučiai turi Dauno sindromą. Skiriasi sutrikimo sunkumas, tačiau vaikai gyvena, gali adaptuotis, yra ugdomi. „Jokiu būdu neteisiam tų tėvų – ne mūsų valia spręsti. Visų jų istorijos panašios: laukia kūdikio, kūdikis gimsta, išaiškėja liga. Tėvai pasimeta, nežinodami ir nemokėdami su tuo gyventi, vaiką palieka mūsų globai. Nemanau, kad žinodami, jog kažkur gyvena jų dalelė, jie ramiai gyvena toliau, – svarsto pašnekovė. – Šiuo atveju svarbus klausimas, kas buvo šalia jų sunkiausiu laiku? Ar padėjo, paaiškino, papasakojo? Ar nuramino ir paguodė? Tai turi daryti specialistai. Dauno sindromas nėra tokia baisi liga, kaip kartais galvojama. Tokie vaikai, gyvendami mūsų įstaigoje, padaro didžiulę pažangą. Nepamirškime to, jog esame įstaiga, ir vis tiek mums pavyksta. Tai kokius stebuklus padarytų šeimos, tėvų meilė ir rūpestis.“


Ne paslaptis, kad Dauno sindromą turintys vaikai reikalauja daugiau dėmesio ir rūpesčio, tačiau viskas su laiku atsiperka.


Paliktų vaikų pasauliui reika ir jūsų pagalbos

Darbuotojai labai prisiriša prie savo auklėtinių. Ne retas atvejis, kai patys vieną ar kitą pasiėmė globoti, įsivaikino.


Įvaikina šeimos iš Vakarų


Kūdikių namai skirti mažiesiems iki 4 metų, o vaikams su negalia – iki 7 metų. O paskui? „Paskui labai įvairiai, priklausomai nuo to, kaip susidėlioja likimas: maža dalis sugrįžta į savo biologines šeimas, dar kitus paima globoti ar įsivaikina svetimi žmonės. Skaudžiausia, kai iš mūsų vykstama į globos namus ar pensionus. Į pastaruosius keliauja vaikai, turintys sunkias negalias“, – sako R. Rimdžiuvienė.


Pasak moters, lietuviai vis dar bijo globoti ar įsivaikinti tokius vaikus. Jiems atrodo, kad nepajėgs, nesusitvarkys. Jeigu liga išgydoma, viskas gerai, tačiau, jeigu ne, tuomet to itin bijomasi. Visiems reikia sveikų kūdikių, pageidautina iki metų amžiaus. Tačiau tokių yra mažuma. O štai didesnių vaikų, su didelėmis sveikatos problemomis, nereikia nei biologiniams, nei nebiologiniams tėvams.


„Šiuo atveju reikėtų pasakyti, jog laimei, turime norinčiųjų įsivaikinti iš Vakarų valstybių. Jie nebijo ligų. Matyt, tokiai situacijai susiformuoti turi įtakos išsivysčiusių šalių socialinė apsauga ir rūpyba, o ir pats požiūris, kad visiems vaikams reikia padėti. Kai lietuviai nenori globoti ar įsivaikinti, vaikas siūlomas užsieniečiams. Ir jie mielai ima. Turime net keletą šeimų, kuriose auga ne po vieną, o po kelis vaikus iš Lietuvos: brolius ir seseris. Mes stebime jų gyvenimą, jie pas mus sugrįžta aplankyti. Tie vaikai tikrai laimingi, o mes laimingi juos tokius matydami“, – sako R. Rimdžiuvienė.

REKLAMA


Savanoriai visada laukiami


Darbuotojai labai prisiriša prie savo auklėtinių. Ne retas atvejis, kai patys vieną ar kitą pasiėmė globoti, įsivaikino. „Prisirišame prie tų vaikų be galo. Ir jie prie mūsų. Anksčiau net vadindavo mama. Dabar to vengiame, kadangi šis gražus žodis turi būti skirtas tai vienintelei, kuri taps mama. Ir visada su didžiu džiaugsmu išlydime mažuosius į jų naujas šeimas“, – sako I. Ponomariovienė.


Kūdikių namų darbuotojai labai dėkingi savanoriams, kadangi jų pagalba itin vertinga. Laisvų rankų, kurios gali aprengti, vežimą pastumti, pažaisti ir pamyluoti reikia visada. „Dabar jau turime tiek norinčių, kad sudarytas laukimo sąrašas. Kiekvienu iš tų žmonių džiaugiamės. Ypač dėkingi esame savanoriams, kurie pas mus ateina ne vieną kartą, kurie lanko mūsų vaikus kelis mėnesius ar net kelerius metus. Jie žino mūsų tvarką, pažįsta vaikus ir tikrai labai prisideda prie jų gerovės“, – sako R. Rimdžiuvienė.


Jei norite savanoriauti Kūdikių namučiuose, galite kreiptis el. paštu savanoriavimas@kudikiunamai.lt.


Parengta pagal žurnalą “Savaitė”