Algimanta Žukauskienė: „Didžiausia brangenybė – Lietuvos žmonės ir medžiai“

Algimanta Žukauskienė: „Didžiausia brangenybė – Lietuvos žmonės ir medžiai“


„Visiems, kuriems atrodo, kad po „Moterų laimės“ ir panašių laidų esu dingusi iš televizorių ekranų, sakau: „Man dabar rūpi kur kas prasmingesni dalykai. Pasižiūrėkite sekmadienio rytą per LRT „Girių horizontus“ ir suprasite“, – teigia televizijos žurnalistė Algimanta ŽUKAUSKIENĖ.


Ji jau bene aštuonerius metus savo kaip žurnalistės talentą yra paskyrusi laidai apie miškus ir juos puoselėjančius žmones. Tad nenuostabu, kad po jos namų langu auga gyva viešnia iš miško, po vienų Kalėdų, sulaukusi pavasario, persodinta iš vazonėlio.
Televizijos žurnalistė kartais net supyksta ant tų, kurie sako, kad pasigenda tų šiltų pokalbių, kokie kadaise būdavo laidose „Moterų laimė“, „Nuoširdžiai jūsų“, „Tarp mūsų, moterų“ ir panašiose, kad „nevarinėja“ kokių nors diskusijų laidų. Tai jau buvo... Visgi nieko čia nepadarysi, nes ją, pastaraisiais metais pasinėrusią į miškų romantiką ir kasdienes problemas, o dabar padedančią iš patriotizmo rengti laidas jaunesnei kolegei, nemažai vyresnio amžiaus žmonių dar prisimena ir kaip vieną įsimintiniausių „Panoramos“ veidų.


– Algimanta, iš kokio miško į jūsų namus sostinės Šeškinės mikrorajone atkeliavo Kalėdų eglutė?


– Nepuošiau namie eglės, o gražią šaką, kuri puošia mano svetainę, atsivežiau prisijungusi prie prieš pat šventes sostinės Katedros ir Rotušės aikštėse jau aštuntą kartą vykusios puikios akcijos „Atsinešk Kalėdas į namus“. Dėl tokių akcijų, kai žmonės daugelyje šalies miestų ir miestelių gali išsirinkti ir parsinešti į namus eglių šakų, miškininkai išsaugo apie 50 ha eglynų. Miškų puoselėtojai ir pabendrauja su žmonėmis, ir karšta arbata pavaišina. Tiesa, prisipažinsiu, kad prieš vienas Kalėdas, kai filmavome laidą Dubravos urėdijoje, esu gavusi eglutę vazonėlyje. Pasibaigus šventėms, ji buvo kiek apdžiūvusi, bet kaimynų vaikai pasišovė ją pasodinti prie mūsų namo. Ji puikiai prigijo ir dabar džiugina mus visus. Tad raginu ir kitus žmones pasistengti išsaugoti medelius.

REKLAMA


– Ką įdomaus patyrėte nuo tada, kai jūsų darbo kabinetu, žinoma, iki filmuotos medžiagos montavimo, tapo miškas, o pašnekovais – urėdai ir girininkai?



– Kažkodėl visiems žurnalistams tai labiausiai rūpi, nors su tomis moteriškomis laidomis esu atsisveikinusi labai seniai. Anksčiau vestoje „Moterų laimėje“ pasakojau apie svetimas bėdas, pati išgyvenau dėl svetimų vargų. Mane šiek tiek slėgė, kad blogos žinios sulaukia didesnio susidomėjimo. Kartais susidurdavau ir su savo herojų piktnaudžiavimu žurnalistais. Po visų tų buvusių laidų herojų istorijų tai, ką dariau pastaruoju metu, kokius žmones kalbinau ir tebekalbinu, kokioje nuostabioje aplinkoje tenka dirbti, važiuoti į kokį tolimiausią Lietuvos kraštą ne pačiu palankiausiu oru man yra sielos atgaiva. Miškuose pamačiau visai kitokią Lietuvą. Ir tai tikrai nėra skambūs žodžiai. Man čia labai smagu ir manau, kad tokia rodoma Lietuva nenusivylė ir žiūrovai. Aš šioje laidoje radau tai, ko iš tiesų reikia žmonėms, tiems, kurie neabejingi gamtai, visam tam turtui, kuris mus supa, gena iš miestų paganyti akis ir pakvėpuoti gaiviu oru. Tiesa, iš pradžių buvau kiek išsigandusi, nes miškininkystė – ištisas mokslas, kurio nesu ragavusi, o miškai – didžiulis šalies turtas. Bijojau, kad ko nors nežinosiu. Tačiau esu smalsi žurnalistė, todėl niekada nebijau klausti ir prašyti, kad paaiškintų ne tik man, bet ir žiūrovams. Man labai smagu, kad mūsų laidos herojai yra sunkų ir labai reikalingą darbą tyliai dirbantys aukšto intelekto ir savo veiklą išmanantys girininkai ir urėdai. Paprastai mano herojai – ne tik profesionalai, bet ir nuoširdūs, gražias šeimas turintys, išmoningi žmonės. Kai kas iš jų meistrauja, kai kas piešia ar rašo, daugelis fotografuoja. Juk miškas įkvepia žmogų, o ką jau kalbėti apie meilę miško gyventojams, kuriems pagalbos itin reikia žiemą.

– Ką manote apie šiandienos televizijos horizontus? Ar dėl to jaunystės kulto ir pramogų bumo nedingsta pati šios rūšies žiniasklaidos misija?

– Nežinau, kokie ten šviečiasi horizontai, nes dabar vyrauja diskusijų laidos, kuriose daug šnekama, kiek pasikandžiojama, paviauksima, bandoma įkąsti kam nors į kulną, tačiau prie išvadų, susijusių su aktualiais dalykais, neprieinama. Tad kas iš to? Tokios laidos tarsi dubliuoja radiją. O kur dingo tiriamoji žurnalistika? Ji iš esmės yra tiesiog pamiršta ir nevertinama. Valdžiai padus pakutena tik viena kita laida. Pamenu, kokias tiriamosios žurnalistikos laidas yra rengusi kolegė Rūta Sinkevičienė. Man labai gaila, kad televizija neišnaudoja galimybių ir nekviečia tam tikras gyvenimo, ypač kultūros, sritis puikiai išmanančių žurnalistų. Štai kad ir gera mano bičiulė kino kritikė Izolda Keidošiūtė, neretai vadinama vaikščiojančia kino meno enciklopedija, galėtų išsamiai papasakoti apie nūdienos filmų kūrėjus, lietuviškus ir užsienio kaip iš gausybės rago plūstančius filmus, rodomus mūsų kino teatruose ar per televiziją, juos analizuoti. Man labai trūksta ir teatro spektaklių pristatymų, tiesiog kompaso, kuris leistų nepasiklysti tarp daugybės Lietuvoje įsteigtų teatrų ir teatriukų, nes dabar atrodo, kad viskas, kas kuriama, yra gerai. Žinoma, kiekvieno valia rinktis, bet tikrai gerai būtų, jeigu kas nors padėtų tai padaryti, ugdytų žiūrovų skonį.

REKLAMA


Kodėl A. Žukauskienei gaila Lietuvos aktorių ir televizijos žiūrovų skaitykite naujausiame žurnalo „Savaitė“ (Nr. 52) numeryje.


M. Juknevičiūtės („Savaitė“) nuotr.
Kalbino Giedrė Milkevičiūtė


Algimanta Žukauskienė: „Didžiausia brangenybė – Lietuvos žmonės ir medžiai“








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>