Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Teisės aktai vardus ir pavardes leidžia keisti be jokių kliūčių, iškeldami vienintelę sąlygą, kad asmuo nebūtų nusikaltęs, teistas arba ieškomas teisėsaugos organų. Tereikia kreiptis į miesto Civilinės metrikacijos įstaigą, parašyti atitinkamą prašymą, palaukti 3 mėnesius, išskirtiniais atvejais – šešis, sumokėti 42 litus ir naujas, paties išsirinktas vardas bus tavo. Tik ar ilgam? Pasitaiko atvejų, kad žmonės keičia vardus po kelis kartus ir patys nelabai žino, ko nori.
Pasak Vilniaus vardų registravimo skyriaus darbuotojų, dažnai ir naujagimių vardų ateinantys registruoti tėvai susiginčija čia pat kabinete ir sugalvoja neįtikėtinai keistų vardų arba ilgai varto asmenvardžių žinynus. Tarp jų iki šiol ko gero verčiausias dėmesio jau penktą kartą išleistas ir papildytas Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodynas“, o šiemet dar atsirado ir naujas leidinys „Rinkis vardą lietuvišką“, kuriame surašyta per tris tūkstančius baltiškosios kilmės vardų.

Vardų mados keičiasi
Pagal 2013 m. statistikos duomenis tarp antrąjį metų pusmetį Lietuvoje užregistruotų vaikų vardų populiariausi buvo: mergaičių – Austėja, Emilija, Liepa, Gabija, Kamilė, Ugnė, Gabrielė, Viltė, Lėja ir Urtė, o berniukų dešimtuką sudarė Matas, Lukas, Nojus, Dominykas, Jokūbas, Benas, Kajus, Dovydas, Danielius, Emilis. Vilniaus miesto lyderiai buvo Sofija ir Dominykas, Kauno – Liepa ir Benas, Klaipėdos – Emilija ir Dominykas, Šiaulių – Lėja ir Nojus, Panevėžio – Augustė ir Lukas. Įdomu, kad šiemet tarp populiariausių vilniečių pasirinktų berniukų vardų atsirado dar ir Jonas, Adomas bei Ignas, o mergaitėms be kitų populiarių vardų dar buvo duodami Milanos ir Barboros vardai.
Tuo tarpu sovietmečiu vis dėlto nebuvo pamiršti Lietuvos valdovų vardai, kaip ir kiti lietuvių kilmės asmenvardžiai, tai buvo patriotizmo išraiška, pagarba šlovingai istorijai. Tad visai nenuostabu, kad vienas žymiausių lietuvių teatro aktorių Regimantas Adomaitis, suvaidinęs scenoje Mindaugą ir Mažvydą Justino Marcinkevičiaus dramose savo trims sūnums davė kunigaikščių Gedimino, Vytauto ir Mindaugo vardus.
Šeimos, norinčios išlaikyti giminės tradicijas savo vaikams bei vaikaičiams ir šiais laikais suteikia Vytauto, Gedimino, Algirdo, o iš krikščioniškųjų dažniausiai Jono vardus. Beje, įdomu tai, kad paskiausio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, dešimt dažniausių Lietuvoje moterų vardų yra Ona, Irena, Janina, Kristina, Danutė, Regina, Lina, Aldona, Elena ir Daiva.

Ar populiarūs valdovų vardai?
Tarp pernai ir šiemet naujagimiams duotų vardų, deja, rasi tik vieną kitą Lietuvos valdovo vardą. Vilniuje užregistruoti keli Mindaugai ir Gediminai, o Kaune vis dar populiaresni Vytautai. Tad Vilniaus universiteto Baltistikos katedros docentės, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Vardyno pakomisės narės Daivos Sinkevičiūtės teiraujuosi, ar anksčiau mums, lietuviams, buvo brangūs istoriniai valdovų vardai: Mindaugas, Kęstutis, Algirdas, Vytautas, Gediminas, Žygimantas?
„Iš istorijos šaltinių žinomų valdovų vardai tikrai nebuvo populiarūs visais laikais, – aiškina asmenvardžių tyrinėtoja D. Sinkevičiūtė. – Šio kilmės sluoksnio žmonių vardai (dvikamieniai asmenvardžiai, jų trumpiniai, apeliatyviniai asmenvardžiai) buvo dažni ir populiarūs iki krikščionybės įvedimo, o vėliau vėl paplito nuo XX a., nuo pirmosios nepriklausomybės dešimtmečių. Atskirų vardų populiarumo laikas priklauso nuo daugelio veiksnių, pvz., 1930 m., kai buvo minimos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės, šis vardas buvo itin populiarus ir suteiktas daugeliui tais metais gimusių berniukų. Kalbant apie atskirus valdovų vardus, galima sakyti, kad dalis jų buvo dažni visą XX a., populiariausias iš minėtų vardų yra Vytautas, o Žygimantas per visą XX a. nebuvo dažnas vardas, jis kasmet duotas daugiau nei po 100 berniukų tik devintąjį praeito amžiaus dešimtmetį – t. y. tą pakilimo laikotarpį, kai buvo atgauta nepriklausomybė ir vaikai dažnai vadinti tautiniais asmenvardžiais“.
Pavyzdžiui, Kęstutis išpopuliarėjo šeštąjį dešimtmetį ir septintojo dešimtmečio pradžioje, Mindaugas tampa vis dažnesnis nuo aštuntojo dešimtmečio; šis dešimtmetis prieš nepriklausomybę yra jo populiarumo laikas. Docentė primena, jog daugiau duomenų apie vardų kilmę ir jų davimo tendencijas galima rasti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) interneto tinklalapyje.

Pirmiausia buvo vardas
Kada Lietuvoje išvis atsirado vardai ir pavardės? „Vardai Lietuvoje, kaip ir kitose teritorijose, atsirado kartu su žmonėmis, nes vieną individą reikėjo skirti nuo kito, tačiau pasakyti tiksliai, kada tai įvyko, negalima, nes, suprantama, nėra to laikotarpio duomenų, – pasakojo D. Sinkevičiūtė. – Pavardės yra jau naujas asmenvardžių sluoksnis, pagrindinis jų formavimosi ir susidarymo laikas yra XVI–XVIII a. Pavardžių atsiradimą ir susidarymą veikė daugybė faktorių, tačiau vienas svarbiausių, atrodo, yra krikščionybės įvedimas – įvedus krikščionybę asmenys pradėti rašyti į dokumentus dviem asmenvardžiais, kas ir sudarė pamatą atsirasti dvinarei įvardijimo sistemai.“
Įtakos, žinoma, turėjo ir tai, kad tuo metu Vakarų Europoje pavardės jau buvo vartojamos ar formavosi, o kadangi Lietuva žvelgė į Vakarus, tai paspartino pavardžių formavimosi procesą. „Antrieji žmonių asmenvardžiai, tai yra pavardės, tapo reikalingi dar ir todėl, kad pasitaikydavo atvejų, kai vienais dažnesniais vardais buvo vadinama vis daugiau žmonių. Juos reikėjo skirti vieną nuo kito, be to dar atsirado būtinybė nurodyti jų veiklą, amatą, kilmę, tam tikras savybes“, – teigė mokslininkė.

Nenoriu būti Fekalija
Civilinės metrikacijos biurų darbuotojų praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai tėvai primygtinai norėjo pavadinti dukrą Traviata. Jiems buvo gražus garsų sąskambis, o kad Džuzepės Verdžio operos herojės Traviatos vardas reiškia „laisvo elgesio moteris“, jiems nė motais. Kone anekdotu virtęs pasakojimas ir apie tai, kad viename provincijos miestelyje gyvenanti jauna mama prašė, kad jos dukrelei į gimimo liudijimą būtų įrašytas Fekalijos vardas...
Gal ir senovėje kažkam buvo suteikiami įžeidžiantys ar netikę vardai? Tyrinėtoja patvirtino, kad iš šiandienos kultūringo žmogaus perspektyvos vertinant kai kuriuos senuosius lietuvių vardus pagal jų kilmę tikrai atrodo, kad kai kurie vardai yra įžeidžiantys ir vulgarūs. Tarkim, žinomas iš istorijos, bet retas mūsų laikais Traidenio vardas sietinas su lietuviškais veiksmažodžiais „traidalioti“, „triesti“. Taip pat senuose dokumentuose galima surasti vyrų, kurie turi Myžtauto, Piktužio ir kitus su neigiamos konotacijos leksika siejamus vardus.
Tačiau D. Sinkevičiūtės nuomone, tokie vardai nebuvo suteikiami norint įžeisti, tačiau rodo realią situaciją apie to vaiko elgesį, savybes; kaip ir apeliatyvinės kilmės vardai – Jaunutis, Meilutis. Kita vertus, kai kurios slavų tautos duodavo vaikams neigiamos reikšmės vardus norėdamos juos apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Ar taip pat elgėsi ir baltai, sunku pasakyti, tačiau kalbiškai artimiausi mūsų kaimynai tuo tikėjo.

Vardai tautų jūroje
Žmonėms laisvai judant Europoje ir pasaulyje, įvairiataučių šeimų kūrimas suteikė lietuviškiems vardams dar daugiau įvairovės, atsirado daugiau tarptautinių, sudurtinių ir sudvejintų vardų. Ar neištirps šioje jūroje mūsų tautiniai, krikščioniški vardai?
Anot kalbininkės, visaip gali būti, nes tai priklauso nuo konkretaus žmogaus, jo asmenybės. Šiais laikais vardas vaikui paprastai duodamas atsižvelgus į aplinkybes, kur kūdikio gimdytojai gyvena, koks jų išsilavinimas, kuo domisi, kokia yra jo kultūrinė patirtis.
„Aš asmeniškai nemanau, kad vaikui reikia duoti tokį vardą, kuris bus visiems žinomas, patogus, kad reikia taikytis prie užsieniečių, jų tarimo, –sako D. Sinkevičiūtė. – Užsieniečiai yra labai įvairūs ir jų gebėjimai, t. y. artikuliacinė bazė, tarti mūsų vardus taip pat, todėl, mano supratimu, pirmiausia reikia galvoti apie vaiką, kokį vardą jam norime duoti, ar jis yra taisyklingas. Siūlyčiau pagalvoti apie pavardės ir vardo ilgį, pavyzdžiui, turint ilgą daugiaskiemenę pavardę patogumo dėlei geriau galvoti apie trumpesnį vardą ir pan. Atsivėrus sienoms ir suintensyvėjus žmonių migracijai mes, Lietuvos gyventojai, taip pat mokomės tarti ir vartoti gal visiems ir neįprastus užsieniečių vardus, lygiai taip pat kaip ir kitų šalių gyventojai mokosi vartoti mūsų, latvių ir kitų tautų vardus.“

Įamžinti serialų ir literatūros herojai
Kokią įtaką vardams turėjo ir turi literatūra, kinas, televizija? Kultūros, žiniasklaidos įtaka vaikų vardams smarki buvo anksčiau ir yra šiuo metu, o pagrindinis jos poveikis yra tas, kad žmonės, pamatę ar išgirdę apie personažą, kuris turi daug teigiamų savybių, pasirodo vienaip ar kitaip patrauklus, gali jo vardą suteikti savo vaikui. Dėl to vaikams suteikiami ir žinomų asmenybių ar jų vaikų vardai, nes jiems tos asmenybės atrodo patrauklios, sėkmingos, jomis jie pasitiki.
„Suteikiant vaikui vardą vadovaujamasi įvairiais motyvais: kokia nors televizijos garsenybė tokiu vardu vaiką pavadino, tokį vardą turi senelis ar močiutė arba tiesiog patinka vardo „reikšmė“. Taigi dabar vardai dažnai duodami ne dėl vienos, bet dėl kelių priežasčių, iš kurių viena yra pagrindinė, o vėliau jau žmonės ieško argumentų, kodėl dar tas vardas gali patikti. Tai rodo gerą tendenciją – tėvai, duodami vaikams vardus, galvoja. Ką ir kaip jie išmąsto, tai jau yra jų kultūrinės patirties, išsilavinimo rezultatas. Išsirinkti vardų kilmės žodyną, kur patikimai nurodoma vardo kilmė, yra nelengvas uždavinys, nes yra prileista ir lingvistiškai nepagrįstų veikalų, kurie kalbininkams atrodo beverčiai, tačiau neturintys didelio išsilavinimo žmonės juos perka, skaito ir tiki. Suprantama, kad tai susiję su kita problema – mūsų nuoširdžiu tikėjimu tuo, kas parašyta, pasakyta, tačiau trūksta kritinio mąstymo, ironijos“, – įsitikinusi pašnekovė.

„Rinkis vardą lietuvišką“
Klaipėdoje gyvenantis verslininkas Mindaugas Karalius tapo žinomas Lietuvoje ir dėl savo karališko vardo ir pavardės derinio. Tad jam ne tas pats, kokius vardus tautiečiai parenka savo vaikams. Jis kartu su bendraminčiais šiemet finansavo vardyno „Rinkis vardą lietuvišką“ leidimą. 2 000 egzempliorių tiražu išleistame vardyne yra pateikta apie 3 tūkstančiai vardų. Šiame vardyne Klaipėdos universiteto dėstytojų lituanisčių Ramutės Dabrytės, Dalios Pakalniškienės ir Rūtos Sakalauskaitės pastangomis atrinkti tik lietuviški ir baltiškosios kilmės vardai. Vardynas prasideda Advilo ir baigiasi Žvelgaičio vardais.
„Kiekvienas žmogus bus stipresnis, suprasdamas savo vardo lietuviškąją prasmę. Tokio vardyno tikslas – gerbti save, savo tautą, remtis į ją, į jos šaknis“, – aiškina M. Karalius ir priduria, kad būtų prasminga, jog užsienyje gyvenantys lietuviai turėtų galimybę gauti šį vardyną. O jį vienas iš iniciatorių – Rimanto Ulevičiaus fondas – gali išsiųsti į Lietuvos atstovybes užsienio šalyse, emigrantų klubus.
Tiesa, šiandien nesunku pasirinkti lietuvišką ar krikščionišką vardą ir patikrinti jo reikšmę interneto svetainėje, kurią rengia VLKK. Tad pagalvokime apie savo vaikus ir jų jauseną, o ne tik apie vardų skambesį ar prisitaikymą prie užsienio.

Iš gamtos lobyno
Jeigu tėvams išrinkti vaikui vardą kyla problemų, visada gali pagelbėti nuo seno populiarūs lietuviški su gamta ar jos reiškiniais susiję asmenvardžiai.
Šie vardai, priklausantys apeliatyvinės kilmės vardams, siejamiems su lietuvių kalbos žodžiais, buvo vartojami pagonybės laikotarpiu. Vėliau jie vėl pradėti duoti vaikams XX a., ir skirtingais laikotarpiais buvo populiarūs skirtingi vardai. Pasak D. Sinkevičiūtės, pastaraisiais metais dažnai vaikai pavadinami Ąžuolo, Liepos vardais. Tokių vardų yra ir daugiau – tai Beržas, Dobilas, Guoba, Klevas, Lelija, Miglė, Nendrė, Pusnė, Raistė, Ramunė, Rasa, Šalna, Šiaurys, Smiltė, Snaigė, Ugnė ir kt., o jų dažnumas yra labai įvairus: vieni yra reti, galima sakyti, vienetiniai vardai, o kiti dažni ar buvo itin populiarūs tam tikru laikotarpiu. Pavyzdžiui, mergaitės vardas Rasa itin dažnas nuo septintojo dešimtmečio vidurio per visą aštuntąjį dešimtmetį. Kodėl gi jų neprisiminus ir dabar?