Kai kalbama apie profesijos keitimą, dažniausiai žvilgsnis krypsta į IT sektorių, tačiau pasirinkimas neapsiriboja darbu prie kompiuterio. Atvirkščiai, kartais ieškant savirealizacijos reikia išeiti iš ofiso. Į gamtą atsigręžusi želdininkystės profesija šiuo metu išgyvena pakilimą, o jos specialistų trūkumą jaučia ir dideliais projektais užsiimantys kraštovaizdžio dizaineriai, ir žmonės, ieškantys pagalbos sukurti privačių namų aplinką.

„Per gyvenimą turi pasodinti medį“ – vieną iš trijų svarbių žmogaus užduočių vardija visiems gerai pažįstamas posakis. Daugelis pasaulio tautų turi panašių frazių, pavyzdžiui, Kinijoje sakoma, kad sodinantis sodą sodina džiaugsmą. Netgi Lietuvos miestuose prie senesnių daugiabučių dažnai pamatysime darželius. Vis dėlto, „kapstytis žemėje“ ne visi sugeba ar tiesiog neturi tam laiko, o jeigu ir užsiima – ne visada gaunasi.

Šios srities specialistai pastebi, kad poreikis gražinti aplinką auga kasmet. Kraštovaizdžio dizainerė Gintarė Dubakienė, prieš dešimtmetį pati nusprendusi padaryti gyvenime posūkį ir pakeisti specialybę, pastebi, kad želdininkystė, jos dizainas yra ne tik paklausus, bet ir turėtų įeiti į pačių sunkiausių specialybių penketuką.

„Turi būti menininkas, architektas, statybininkas, botanikas ir ekologas viename asmenyje. Be to, dar tiesiog privalai viskuo nuolat domėtis ir tobulintis, dažnai keliauti. Vidinis subrendimas šiam darbui ne visada ateina jaunystėje. Kartais tenka išbandyti save skirtingose srityse ir užaugti iki žaliojo sprendimo“, – sako Gintarė Dubakienė.

Pasak jos, apželdinimo kūrėjų, dizainerių yra tikrai nemažai, bet ne kiekvienas yra linkęs ar gebantis būti želdintoju. Tai reiškia, kad teks pačiam įgyvendinti įvairius projektus ir juos prižiūrėti. Ne veltui Lietuvoje želdintojai yra be galo paklausūs – ypatingai dabar, kai populiarėja natūralūs želdynai bei dideli gėlynai. Jų dėl augalų įvairovės negali prižiūrėti bet kas, nes tam reikia žinių ir aukštos kvalifikacijos.

Kraštovaizdžio dizainerei asmeniškai teko susidurti su situacija, kai atvažiavusi po metų aplankyti savo projekto, nerado trečdalio augalų, nes juos kažkas palaikė piktžolėmis.

„Galbūt todėl želdininkystės rinka kol kas nekonkurencinga, trūksta tos kokybės, sąžiningų ir nuoširdžių specialistų. Net gaila, kai matau netinkamai įgyvendintus projektus, kurie vargina. Vargsta ir augalai, ir klientai, o juk mūsų tikslas kurti harmoningą aplinką, sujungiančią žmogų su greta esančia gamta“, – teigia G. Dubakienė.

Kertinis žodis – natūralumas

Jai pritaria ir Laura Baronaitė, tik šiemet pabaigusi profesinės mokyklos „Sodžiaus meistrai“ studijas ir kartu su kurso drauge įkūrusi savo želdinimo įmonę. Pasak jos, norint rūpintis dekoratyviaisiais želdynais, reikia vadovautis gamtiškais principais – perprasti ne tik žmogaus ir gamtos poreikius, bet ir jų gilesnius ryšius.

„Kertinis žodis čia yra natūralumas. Man pačiai natūraliai atėjo noras dirbti su augalais, nors prieš tai išbandžiau ne vieną profesiją. Taip pat natūraliai įvyko ir mūsų verslo idėja, kurią pavadinome „Augalinga“. Net klientai dabar atsiranda visiškai natūraliai, be reklamos, tik per rekomendacijas. Viskas taip gyva, patinka lankstumas, dinamika, o žemėtos rankos – vienas malonumas“, – pasakoja L. Baronaitė.

Kalbėdama apie želdintojų profesijos užkulisius, ji pastebi, kad tai nėra fiziškai lengvas darbas. Ar tektų prieš sezoną atnaujinti želdyną, ar nuo nulio sukurti veją, sodą, gyvatvores – viskas reikalauja didelių pastangų. Reikia tausoti nugarą, sąnarius, tačiau viską atperka buvimas gamtoje, darbas su augalais ir rezultatas, kuris gali pergyventi net tave patį.

Svarbiausia atrasti vietos dvasią

Želdintojus ruošianti aplinkotvarkos specialistė ir botanikė Dalia Bastienė iš mokymų pusės atkreipia dėmesį, kad svarbu paruošti žmones taip, kad jie sugebėtų sodą ar dekoratyviąją aplinką pasodinti ir prižiūrėti suprasdami, jog tai sudėtingas organizmas. „Tvaraus želdinimo“ mokytoja tai vadina vietos dvasia, kurią sudaro vietos gamta – mūsų klimatas, saulė, dirvožemiai ir net smulkiausi mikroorganizmai.

„Atsakingas aplinkos tvarkymas arba tvarus želdinimas yra paremtas natūralios gamtos sąlygomis, kai atkuriama tokia augalų kompozicija, kuri darniai įsilieja į kraštovaizdį, kai augalai parenkami prisitaikę mūsų sąlygoms, kai panaudojame mažiau resursų, prižiūrėdami, karpydami, specialiai gerindami tą aplinką ar ją tręšdami.

Reikia rasti bendrą kalbą, susidraugauti ir netgi pasinaudoti mus supančia bei tvarkoma aplinka. Nereikia skubėti visko išlyginti iki biliardo stalo. Taip net galime sutaupyti lėšų, darbo ir finale išgauti unikalią vietos dvasią“, – sako amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ mokytoja.

Jos manymu, želdintojo specialybė yra neišsemiamai įvairi ir dinamiška, nes augalų pasaulis neaprėpiamas, o kiekvienas žmogus toks pat unikalus kaip ir jo sodo dvasia. Todėl bet kuris asmuo, prijaučiantis gamtiškam gyvenimui, čia gali rasi savo profesinę nišą: dirbti dauginimo ir skiepijimo sektoriuje, kurti savo medelyną-augalyną, gražinti miesto erdves ar privačius sklypus, užsiimti tik vejomis, specializuotis genėjime arba kurti želdinių kompozicijas.

Ketinantiems ar dar svarstantiems keisti profesiją visos kraštovaizdžio specialistės visų pirma linki išdrįsti tai padaryti. Pirmas žingsnis atrodo pats baisiausias, tačiau žinių bagažas bei gyvenimiškos patirtys, kuriuos atsinešama, nebus prarasti šiame darbe, nes želdininkystėje vienaip ar kitaip galima pritaikyti viską ir nusiteikti tobulėti visam gyvenimui.