Ropliai prie sodybų: kaip juos atskirti ir kas juos vilioja

Ropliai prie sodybų: kaip juos atskirti ir kas juos vilioja


Lietuviai nuo seno mylėjo ir saugojo žalčius, tikėjo jų mistinėmis galiomis, tačiau šiandien dažnas, išvydęs besiraitančius roplius netoli sodybų, išsigąsta ir nori kuo greičiau jų atsikratyti.


Laimius STRAŽNICKAS


Viena mūsų skaitytoja parašė: „Sodyboje po priebučiu gyveno žalčiai, ne kartą mačiau gluodeną, ir visi taikiai sugyvenome. Praeitą vasarą ir rudeniop kelis kartus susidūriau su angimi – ji išlenda pasišildyti prieš saulutę, o mane pamačiusi slepiasi po priebučiu. Kaip neskausmingai jų šeimyną išprašyti, kad išsikraustytų į miškelį netoliese? Aplinka apie sodybą tvarkoma, žolę nušienauju, lapus išvežu. Sodyba žiemą negyvenama. Teritorijoje šmirinėja ežiukai, netoliese yra gandrų šeimyna, bet pamatinei jie nebaisūs.“


Nubunda anksti


Dažnas, išvydęs prie sodybos besiraitančius roplius, pirmiausia išsigąsta, nes mano, kad tai gali būti nuodinga gyvatė, kuri tik ir taikosi įgelti. Iš tikrųjų viskas yra kitaip.


Gamtininkas Selemonas Paltanavičius aiškina, kad Lietuvoje yra dvi plačiai paplitusios gyvačių rūšys: geltonskruosčiai žalčiai ir paprastosios angys. Retkarčiais gali būti sutinkama lygiažvynių žalčių. Neretai žmonės neatskiria ne tik angies nuo žalčio, bet ir bekojo driežo trapiojo gluodeno nuo gyvatės ir palaiko jį nuodingu ropliu.


Norint atskirti nuodingą gyvatę nuo žalčio reikėtų pažiūrėti gyvūnui į akis. Žalčio vyzdys, kaip ir žmogaus, yra apvalus, o gyvatės – vertikalus, kaip katės. Dar žaltį galima atpažinti iš ryškiai geltonų dėmių galvos srityje – savotiškų ausų. Angies galva labiau trikampio formos, žalčio – apvalios. Iš spalvų juos atskirti būtų sunkiau, mat angies odos spalvos gali varijuoti nuo juodos su pilkai rudais dryžiais iki rudos su juodais zigzagais.

REKLAMA


Neįgudusiai akiai per atstumą tokius skirtumus įžiūrėti sudėtinga, todėl, jei kyla abejonių, geriau rankų prie roplio nekišti. Tačiau jeigu susidūrimo su ropliu išvengti nepavyko ir jis jūsų kūną paženklino savo dantimis, apžiūrėkite, kokia įkandimo forma, mat įkąsti gali ir gyvatė, ir žaltys. Žalčio įkandimą galima atpažinti iš daugybės smulkių dantukų pėdsakų. Gyvatės įgėlimą žymi dvi skylutės odoje. Pažeistą vietą skauda, ji parausta, paraudimas plečiasi. Be to, medikai tvirtina, jog maždaug penktadalis visų angies įkandimų yra sausieji – gyvatė įkanda, bet nesuleidžia nuodų. Po žiemos miego angys būna pavojingesnės – tuomet jų sukauptų nuodų koncentracija didesnė.


Paprastosios angys paprastai būna trumpesnės nei žalčiai: vidutinis angies ilgis siekia 50–60 cm, nors gali pasitaikyti ir 90 cm, o geltonskruosčiai žalčiai gali išaugti iki 1,2 m ilgio.


Nors angys yra šaltakraujai gyvūnai, jų pavasaris prasideda labai anksti – dar nespėjus nutirpti sniegui, tačiau saulei skaisčiau pašvietus, šie kol kas dar nevikrūs ropliai jau rangosi iš savo žiemaviečių pasišildyti saulės spinduliuose. O visiškai atšilus gyvatės iš savo žiemaviečių išsiskirstys po savas teritorijas.


Balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje galima išvysti didesnes angių sankaupas ir netgi patinėlių kautynes arba dažnam šiurpą keliančius gyvačių kamuolius. Tai yra trumpalaikis reiškinys – poravimosi metas. Panašiai poruojasi ir žalčiai. Tačiau esminis skirtumas tarp šių roplių yra tas, kad angys yra netikros gyvavedės (kiaušinius nešioja pilvo ertmėje, ten jie išsiperi, o išsiritę jaunikliai palieka motinos organizmą – „gimsta“), o žalčiai deda kiaušinius.

REKLAMA


Praėjus 2–5 savaitėms po žalčių poravimosi patelės sudeda apie 20–30 kiaušinių, jie vienas su kitu sukimba. Paprastai žalčiai kiaušinius deda į žemę, į durpes, po rąstais, akmenimis, į komposto krūvas, po pūvančiu šienu, mėšlo krūvose. Tokia terpė veikia kaip inkubatorius – pūvanti augalinė masė išskiria šilumą, kuri užtikrina tinkamą embriono vystymąsi. Po 6–10 savaičių išsirita 14–22 cm ilgio jaunikliai. Patinai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais, būdami 40–50 cm ilgio, patelės – penktaisiais, pasiekusios 60 cm ilgį. Žalčiai gali gyventi iki 30 metų.


Angys palikuonis veda liepą. Patelė atveda vidutiniškai 12 palikuonių. Vos išlindę pro motinos kloaką jie kuo greičiau sprunka, kad vėl nepakliūtų į gimdytojos nelaisvę. Mat nutarusi, kad jau visi vaikai paleisti į pasaulį, angies patelė kaipmat suėda visus gimdymo likučius, žuvusius embrionus ar net nespėjusius pasprukti jauniklius. Visa tai ropliui yra didelis skanėstas ir puikus energetinis patiekalas su daugybe mineralinių druskų, baltymų ir kitokių naudingų medžiagų. „Pagimdžiusi“ jauniklius motina jais nesirūpina, nes šie 16–18 cm ilgio ropliukai turi viską, ko reikia normaliam gyvenimui, – net ir nuodingus dantis.


Kur šilta ir drėgna


Paprastosios angys dažniausiai sutinkamos drėgnesniuose spygliuočių ar mišriuosiuose miškuose, juose ar šalia jų esančiuose saulės apšviečiamuose plotuose, proskynose, raistuose, kirtavietėse, aukštapelkėse, pamiškėse, krūmynuose, nebeeksploatuojamuose durpynuose. Angys yra labiau sausumos gyvūnai, jos sėslios, tad nuo savo buveinių per daug nenutolsta. Tik sausringą vasarą gali laikytis arčiau vandens telkinių ar patraukti sodybų link, kur laistomi daržai.



Angys pradeda medžioti prietemoje ir aktyviausios būna pirmomis nakties valandomis. Didžiausias skanėstas joms pelėnai, pelės, driežai, varlės, su malonumu sudoroja aptiktus paukščių kiaušinius ar jauniklius. Angių jaunikliai paprastai minta mažesniu grobiu – vabzdžiais, kirminais.


Vietovėse, kur gyvena angys, galima dažnai aptikti ir žalčių. Tačiau žalčių gyvenimo būdas labiau susijęs su vandeniu, tad didesnė tikimybė juos pastebėti šalia vandens telkinių. Jie puikiai plaukioja ir nardo, gali nuplaukti iš vieno ežero kranto į kitą. Be to, jie mažiau baidosi žmogaus kaimynystės.


Žalčiai yra dieniniai ropliai – aktyvūs nuo 8 iki 19 val., maitinasi rytais ir vakarais. Medžioja ir sausumoje, ir vandenyje, minta varlėmis, rupūžėmis, kartais driežais, smulkiais žinduoliais, paukščių jaunikliais, smulkiomis žuvimis, jaunikliai – vabzdžiais. Dieną žalčiai šildosi saulės atokaitoje ant senų kelmų, rąstų, žolės kupstų, o iškilus pavojui greitai slepiasi. Naktį jie praleidžia urvuose, po šieno stirtomis, kelmais. Kartais apsigyvena po ūkinių pastatų grindimis.


Ropliai prie sodybų


Pasak S. Paltanavičiaus, žalčius vilioja maloni netvarka – suverstų lapų, šiukšlių, lentgalių krūvos, šalia kurių sužėlusi vešlesnė žolė ir yra daugiau drėgmės, o ir maisto – pelių, varlių – nestinga. Roplius arčiau sodybų atvilioti gali kompostuojamų augalinių atliekų ir mėšlo krūvos. Būna, kad ieškodami vietos pasislėpti žalčiai gali per plyšius įlįsti į rūsio patalpas, tvartus, pasitaikydavo jų aptikti ir namuose. Todėl tiems, kuriems žalčių kaimynystė ne prie širdies, geriausias būdas jiems išvilioti – įvesti tvarką: jei neliks šabakštynų, bus nuolat šienaujama žolė, ir žalčiai bus priversti iškeliauti.


Žalčiai žmonėms nieko bloga nedaro, tačiau pabandžius juos sugauti rankomis ir pagriebti už uodegos gindamiesi gali apšvirkšti išmatomis. Sugautą žaltį geriau laikyti už galvos. Gindamiesi jie paprastai sprunka arba šnypšdami raitosi, gali apsimesti negyvi, išsižioti, iškišti liežuvį, apvirsti ant nugaros. Jeigu roplys atsidūrė jums nepageidaujamoje vietoje, geriau jį lenkta lazdele, šepečiu ar žarstekliu atsargiai pakelti ir išnešti į drėgnesnę vietą, kur yra daug žabų, krūmų, švendrių ir pan.

REKLAMA


Žalčiai nepriskiriami prie kenkėjų, todėl juos atbaidančių repelentų nėra išrasta. Tad jeigu sąlygos jiems tinka, nelabai norės apleisti sodybos. Kai kurie žmonės, norėdami nuvilioti žalčius, už sodybos specialiai jiems sukuria gyvenimo patogumus – drėgnesnėje vietoje sukrauna šakų krūvą, prideda akmenų, tad ten žalčiai ir emigruoja. Tokia buveinė jiems patinka ir į sodybą neprašyti svečiai daugiau nebegrįžta.


Galimas atbaidymo variantas – pritraukti jiems priešiškų laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, iškelti gandralizdį ar vakarais palikti vandens ežiukams, jeigu laikomi palaidi naminiai paukščiai, užsiveisti muskusinių ančių. Tikėtina, kad pajutę grėsmę žalčiai atsitrauks.


Į sodybas panašiai gali atklysti ir gyvatės. Tačiau, pasak gamtininko, tokia galimybė yra mažiau tikėtina, nes gyvatės labiau mėgsta ramybę ir net menkiausias garsas ar triukšmas jas labai dirgina.