Svarainiai: kaip juos prižiūrėti ir kodėl jie naudingi?

Svarainiai: kaip juos prižiūrėti ir kodėl jie naudingi?


Japoniniai svarainiai nepraranda populiarumo. Šie vaiskrūmiai auginami sodybiniuose sklypuose, bendrijų soduose, kaip pramoniniai augalai didesniuose plotuose. Pasak sodininko Andriaus Buskos, neaukšti svarainių krūmeliai paįvairina dekoratyvinius želdynus, o rudenį prinokina labai vertingus vaisius – lietuviškąsias citrinas. Svarainių obuolėliai pagal antioksidacines savybes tarp vaisių užima ketvirtą vietą.


Rita Bielskė

Dekoratyvūs vaiskrūmiai

Svarainiai (Chaenomeles) yra erškėtinių (Rosaceae) šeimos vaiskrūmiai. Svarainių gentyje žinomos 6 rūšys, bet pasaulyje ir Lietuvoje sodininkai dažniausiai augina japoninius svarainius (Ch. japonica). Šiems vaiskrūmiams artimiausių genčių augalai yra obelys ir kriaušės. Japoniniai svarainiai kilę iš Japonijos ir Kinijos, kur jie labai seniai sukultūrinti. Laukiniai krūmeliai auga kalnų slėniuose, upių ir ežerų pakrantėse. Iš čia jie paplito į kitus kraštus. Europoje pradėti auginti nuo XVIII amžiaus. Lietuvoje japoniniai svarainiai žinomi nuo XIX a. vidurio, yra ištvermingi augalai ir labiausiai paplito pirmiausia kaip dekoratyviniai krūmai, o vėliau kaip vaiskrūmiai.


A. Buska sakė, kad japoniniai svarainiai auga nedidelio tankaus krūmo forma, kuri palankiomis augimo sąlygoms pasiekia 0,6–1,5 m aukštį. Krūmai labiausiai šakojosi arti žemės paviršiaus. Šakose yra reti iki 1 cm ilgio dygliai. Lapai atvirkščiai kiaušiniški, blizgantys, primena visžalius augalus. Žydi kasmet tamsiais oranžiniais žiedais gegužę apie 30 dienų. Žiedus apdulkina bitės. Vaisiai noksta rugsėjį ne vienu laiku. Pasak sodininko, jų obuolėliai itin kvapnūs, geltoni su rusvumu, geltonai rudi, šviesiai žali ir žali, stambiausi išauga iki 150–160 g, o mažiausi – 20–30 g. Vienas krūmas išaugina iki 5 kg derliaus. Kiekviename vaisiuje būna po 50–80 blizgančių tamsiai rudų sėklų. Sėjinukai pradeda derėti trečiais metais.

REKLAMA


A. Buska atkreipė dėmesį, kad japoniniai svarainiai – nereiklūs dirvai, šaknys tvirtos, prasiskverbia giliai į dirvą. Dėl šios savybės šie vaiskrūmiai atsparūs sausroms. Svarainių nepuola kenkėjai, jie retai serga augalų ligomis, pakenčia iki –30 °C šalčius. Sodinukai pradeda derėti 3–4 metais. Kaip dekoratyviniai augalai puikiai tinka neaukštai gyvatvorei. Karpant augalus lengvai suteikiama norima forma, o svarainių dygliai gyvatvorę daro nepraeinamą. Ji gali užaugti iki 1–1,5 m aukščio.


Dygliai vis tiek išauga

Savo medelyne A. Buska augino įvairių veislių svarainius, o pastaruoju metu pasiliko tik desertinės stambiavaisės veislės ‘Fire Dance’ vaiskrūmius. Šios veislės augalai žydi ryškiai raudonai dideliais, labai dekoratyviais žiedais nuo pavasario vidurio iki pat vasaros. Krūmas su retais dygliukais užauga iki 1,2 m aukščio. Vaisiai rutuliški, kartais pailgi, geltonos arba gelsvai žalios spalvos, 3–4 cm skersmens, nelygiu paviršiumi, kvapnūs, aromatingi. Obuolėliai prinoksta rugsėjį. Yra bedyglių svarainio formų, bet augintojai pastebėjo, kad ilgainiui, praėjus keleriems metams, dyglių vis dėlto atsiranda.


Nesunku prižiūrėti

Pasak A. Buskos, svarainiai – šviesomėgiai augalai, geriausiai auga šviesiose, saulėtose, apsaugotose nuo vėjų vietose ir derlingose, laidžiose vandeniui, iki pH 5,8–6 rūgštumo priemolio ir priesmėlio dirvose. Prieš sodinimą žemė ruošiama kaip serbentams. Svarainius rekomenduojama sodinti anksti pavasarį dar pumpurams nesusprogus arba rudenį (lapams nukritus), geriausia rinktis dvejų metų sodinukus.

REKLAMA


Pasak sodininko, augalai sodinami 2,5–3 m tarpueiliais ir 0,5–1,0 m atstumais eilėse, tokiu pat gyliu, kokiu augo daigyne. Pasodinti sodinukai patrumpinami trečdaliu ilgio, kad šakotųsi, gerai paliejami ir paskui mulčiuojami plėvele, durpėmis arba smulkintomis skiedromis. Šiuos atsparius sausrai augalus galima sodinti ant šlaitų, kad sustabdytų dirvos eroziją.


A. Buska sako, kad svarainių priežiūra paprasta: purenti žemę, naikinti piktžoles, papildomai tręšti iki liepos pradžios. Rudenį lapams nukritus, galima patręšti mėšlu, jį užkasant aplink krūmelį, šakų ilgio atstumu. Žiemą sniegas saugo nuo šalčių. Kasmet pavasarį svarainių ūgliai vėl patrumpinami. Vertingiausios, derančios yra tokios šakos, kurios pasvirusios, tačiau yra 15–40 cm nuo žemės. Sutankėję krūmai retinami, o pasenę atjauninami pašalinant 5 metų ir senesnes šakas. Išpjautų vietoje iš krūmo apačios išauga naujos stiprios šakos. Gerai suformuotame krūme pakanka 10 šakų, vienodai nutolusių viena nuo kitos.


Pavasarį svarainius, kaip ir visus vaismedžius, profilaktiškai patartina nupurkšti insekticidais ir fungicidais. Auginant šarminėje dirvoje pasireiškia chlorozės požymiai.
Dauginimo būdai


Pasak A. Buskos, svarainiai dauginami sėklomis. Sėklų daigumas išlieka 6–7 mėnesius. Veisliniai augalai dauginami vegetatyviškai – auginiais, atlankomis ir skiepijimu. Sėklas galima sėti vėlai rudenį arba pavasarį. Pavasarinei sėjai sėklos stratifikuojamos tokiu žiemos laiku, kad iki sėjos liktų 60–65 dienos. Sėklos sėjamos į purią, derlingą dirvą, 2–3 gylio vagelėse 20 cm tarpueiliais. Pasirodžius antram lapeliui, sėjinukai praretinami 8–10 cm atstumu. Per sausras palaistomi. Jei silpniau auga, patręšiama amonio salietra arba karbamidu. Iki rudens išauga iki 30 cm sėjinukai, kuriuos galima sodinti į pastovaus auginimo vietą kitą pavasarį kuo anksčiau.



Išskirtiniai vaisiai

Pasak A. Buskos, vaisiai nuraškomi iki šalnų, nes –3–5 °C šalnos obuolėliams gali pakenkti. Sveikus, nepažeistus ir laiku nuimtus svarainių vaisius natūralioje aplinkoje, žemoje 0–1 °C temperatūroje, esant 90–95 proc. drėgmei, galima išlaikyti iki 3 mėnesių. Tiek palaikius pagerėja vaisių skonio savybės ir jie pasiekia technologinę brandą.


Švieži svarainiai dėl rūgštaus skonio valgyti neskanūs (per rūgštūs), tačiau labai tinkami perdirbti. Kvapnūs obuolėliai tinka tyrelėms, drebučiams, sirupams, likeriams, limonadams, zefyrams, pastilėms, karamelėms, uždarams, uogienėms, džemams, kompotams, marmeladams, cukatoms, aromato ekstraktams, duonai su svarainio pektinais, trauktinėms gaminti, pektino gamybai, sultims spausti, vynui raugti. Jie valgomi kepti arba virti. Tinka vaisius šaldyti, džiovinti.


Svarainių vaisiai pasižymi vertinga biochemine sudėtimi: sukaupia iki 8,5 proc. tirpių sausųjų medžiagų, nuo 0,6 iki 5,0 proc. cukrų, kurių pagrindiniai komponentai yra gliukozė, fruktozė, maltozė ir sacharozė. Svarainiuose gausu organinių rūgščių – nuo 2,2 iki 7,3 proc. Citrinos rūgštis (apie 3 proc.) yra pagrindinė vaisių rūgštis, apie 3 proc. yra ir obuolių rūgšties. Kitų rūgščių koncentracija taip pat nemaža: chitino – apie 1,1 proc., galakturono, kuri svarbi pektinų gamybai – apie 1,01 proc. Svarainiai sukaupia daug vitamino C, mūsų klimato sąlygomis – nuo 55 iki 106 mg/100 g. Vaisiuose yra nuo 0,4 iki 2,7 proc. pektinų, būtinų džemų gamybai, daug vitamino P, mineralinių (kalio, geležies, natrio, magnio, kalcio) ir rauginių (0,66–1,3 proc.) medžiagų. Dėl didelio vitamino C ir fenolinių medžiagų kiekio svarainiai turi stiprų antioksidacinį potencialą. Subrendę vaisiai išsiskiria stipriu specifiniu ir maloniu aromatu dėl gausaus eterinių aliejų kiekio. Svarainiuose nustatyti 21 rūšies aromatiniai junginiai.


Daugiau aktualių straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.