Kokie augalai yra laikomi Kalėdų simboliais?

Kokie augalai yra laikomi Kalėdų simboliais?


Per Kalėdas namuose turi būti kas nors šviesaus ir gražaus, kas palydėtų mus į Naujuosius metus. Ir nors Lietuvoje kalėdinės eglutės puošimas – nė šimtmečio nesiekianti tradicija, ji jau senokai tapo vienu svarbiausių ir ryškiausių žiemos švenčių simbolių.


Marija Naudžiūnienė


Manoma, kad paprotys puošti Kalėdų eglutę – tolimų pagoniškų papročių atspindys. Visžaliai medžiai ypatingą reikšmę žmonėms turėjo jau seniausiose civilizacijose, prieš atsirandant Kalėdoms ar susiformuojant jų tradicijoms. Ankstyvųjų civilizacijų gyventojai visžalius augalus laikė stebuklingais. Senovės Egipte trumpiausią metų dieną namus puošdavo žaliomis palmių šakelėmis, romėnai pasimerkdavo nulaužtą lauramedžio šakelę, druidų žyniai kabindavo auksinius obuolius ant ąžuolų šakų…


Šiandieninės žaliaskarės puošimas susijęs su krikščionybe. Šventajame Rašte minimas Libano kedras, dėl didingo grožio tapęs nemirtingumo simboliu. Vėsesniuose kraštuose kedrus pakeitė eglės. Kalėdinės eglutės pradininkais galima laikyti vokiečius: juk jie pirmieji pradėjo ant Kalėdų stalo statyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais.


Lietuvoje papuošta eglė pirmą kartą paminėta 1853 m., kai tokią matęs Vainute sakė Antanas Baranauskas. Tačiau iki tradicijos dar buvo toli. Masiškai eglutes puošti Lietuvoje pradėta tik XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje. Paprotys greitai įsitvirtino žmonių sąmonėje ir eglutę imta tapatinti su Kalėdomis. Tiesa, eglė lietuvių kultūroje buvo gerbiama ir anksčiau kaip amžinos gyvybės simbolis, galbūt todėl ji nesunkiai išstūmė iki tol buvusią savotišką „eglutę“ – rugių pėdą, statytą po Kūčių stalu.

REKLAMA


Šiandien taip pripratome prieš Kalėdas puošti eglutę, kad net nesusimąstome, jog daugelio kitų šalių kultūrose šį vaidmenį atlieka visiškai kiti augalai.


Palaimintasis medis – datulinė palmė


Labai tikėtina, kad datulinis finikas yra seniausias vaisius vedantis medis Žemėje. Arabų protėviai datules naudojo prieš 7 tūkstančius metų – tai buvo vieni pagrindinių beduinų maisto produktų. Ne veltui datulės buvo pramintos „dykumų duona“. Archeologai nustatė, kad datules brandinančios palmės buvo auginamos Senovės Egipte, Asirijoje, Babilone, šumerų gyvenvietėse. Kadangi šios palmės gali augti atšiauriomis dykumų sąlygomis ir veda maistingus bei ilgai išsilaikančius vaisius, jas nuo seno mėgo daugelis Afrikos ir Vidurinių Rytų tautų. Datulių medžiai buvo vadinami „palaimintaisiais medžiais“, jie tapo senovės judėjų emblema, kaldinama ant monetų ir kitos atributikos, jų vardai buvo suteikiami miestams. Datulinis finikas simbolizavo vaisingumą, dievų dosnumą. Senovės Graikijos architektūroje dažnai galima pamatyti kolonas, primenančias datulinį finiką. Čia jie simbolizuoja gyvenimo medį.


Senovės Egipto kultūroje visžaliai augalai visada buvo saugojami ir garbinami. Nuo seniausių laikų viena iš sunkiausių nuodėmių buvo nukirsti vaisius brandinančią datulių palmę. Iki šiol statybininkai palieka šį medį vidury statomos patalpos. Manoma, jog geriau pakoreguoti projektą, nei nukirsti medį. Per žiemos saulėgrįžą, ilgiausią metų naktį, egiptiečiai papuošdavo savo namus žaliais datulinių finikų lapais, kurie simbolizavo gyvybės pergalę prieš mirtį. Būtent šie augalai čia laikomi Naujųjų metų simboliu. Palmės puošiamos ir daugelyje Afrikos šalių, įvairiausiomis girliandomis apipinami jų kamienai.


Visą straipsnį ir daugiau aktualios informacijos rasite žurnale „Namie ir Sode“.