Primirštas Kalėdų simbolis

Primirštas Kalėdų simbolis


Tarp kalėdinių dekoracijų galima pamatyti dygliuotais blizgiais lapais ir raudonomis uogomis apkibusių bugienių (Ilex). Šie augalai Vakarų Europoje šventiniu laikotarpiu – ne mažiau populiarūs negu mūsų eglės ar kėniai. Visžalių bugienių šakelių vainikėliais puošiamas šventinis stalas, durys ir Kalėdų dovanėlės.


Meilė Taraškevičienė


Bugieniai angliškai yra vadinami holly – išvertus tai reiškia „šventas“. Nuo seniausių laikų žmonės šiems augalams teikė didelę reikšmę: senovės Romoje per šventes jais buvo puošiamas visas miestas, o druidai šiuos augalus laikė saulės simboliu. Iki šių dienų tikima, kad jų lapeliai ir uogos apsaugo namus nuo visokio blogio ir nesėkmių. Pasakojama, kad bugieniai galėjo augti po Jėzaus Kristaus kojomis.


Jų spygliuoti lapai ir raudonos uogos tarsi simbolizuoja Kristaus kančias ant kryžiaus. Dėl to šie augalai kai kuriose Šiaurės Europos šalyse vadinami „Kristaus spygliais“. Pagal kitą versiją, bugienių lapai simbolizuoja erškėčių vainiką, kuriuo buvo vainikuotas Jėzus Kristus, o raudonos jų uogos primena jo auką už pasaulio nuodėmes.

REKLAMA


Bugeniai iš tikrųjų yra nuostabūs bugieninių šeimos augalai su odiškais dygliuotais lapais, baltais žiedais ir raudonomis uogomis, ant krūmo išliekančiomis per žiemą. Šie augalai pas mus atkeliavo iš Kinijos. Iš viso suskaičiuojama apie 400 šių augalų rūšių. Savaime bugieniai auga Vakarų ir Pietų Europoje bei Šiaurės Afrikoje, drėgnuose ir pavėsinguose lapuočių miškuose. Savo tėvynėje šie augalai būna medžio arba krūmo formos ir pasiekia 10–25 m aukštį. Medžiai gyvuoja iki 100–150 metų.

Lietuvoje paplitę dygialapiai, kiek rečiau auginami aštrialapiai bugieniai. Jie – ne tik gražūs visžaliai augalai trumpomis šakelėmis. Bugieniai pakenčia karpymą ir formavimą, todėl jie sodinami gyvatvorėse, iš jų formuojamos žaliosios skulptūros. Šiuos augalus galima auginti ir pavieniui, ir komponuoti su spygliuočiais. Taip sukuriamas puikus fonas visžaliams lapuočiams, kurių išvaizda kinta visą sezoną.

REKLAMA


Standžios ir lanksčios bugienių šakelės nuskintos ilgai nevysta be vandens, todėl naudojamos dekoracijoms kurti.


Populiariausi – dygialapiai bugieniai


Šių bugienių lapai – stori, odiški, banguotais, dygliuotais kraštais, tamsiai žali, žvilgantys, 5–10 cm ilgio. Žiemą lapų spalva nesikeičia. Įdomu tai, kad ant apatinių šakų augantys arba jauni lapai būna dygliuoti, o aukščiau – jau be spyglių. Pasirodo, per savo evoliuciją šie augalai taip išmoko apsiginti nuo juos ėsti mėgstančių žolėdžių gyvūnų.


Dažniausiai dygialapiai bugieniai yra dvinamiai – kad užmegztų uogas, reikia sodinti du sodinukus – vyrišką ir moterišką. Geriausiai auga vidutiniškai derlingame ar derlingame dirvožemyje. Prastą dirvą galima pagerinti daržo žemę ar pirktinį substratą sumaišius su lapuočių medžių miško paklote. Bugienius reikia saugoti nuo svilinančių saulės spindulių, ypač žiemą ir ankstyvą pavasarį, o geriausia juos įkurdinti dalinėje pauksnėje. Juos galima auginti ir vazonuose. Nors šiems augalams nereikia didelės priežiūros, vasarą vis dėlto juos būtina nuolat laistyti, nes bugieniai nepakenčia perdžiūvimo.


Lietuvoje gali užaugti 2–3 m aukščio bugienio krūmas, todėl sodyboje jį sodinkite ten, kur žiemą šis krūmas bus gerai matomas gražus akcentas. Šaltomis žiemomis bugieniai gali apšalti, todėl prieš žiemą dirvą po šiais augalais reikėtų uždengti nukritusiais lapais, susmulkinta žieve arba šiaudais (bent jau 15 cm sluoksniu). Mulčią prispauskite šakomis arba uždenkite dembliu.



Šalies medelynuose jau galima įsigyti ir žiemos negandas puikiai pakeliančių bugienių veislių. Viena jų – ‘Alaska’. Šios veislės bugieniai yra atsparūs ir mažai priežiūros reikalaujantys sodo augalai. Juos galima auginti atvirose terasose ar balkonuose. Šie bugieniai – savidulkiai, todėl grožėtis raudonomis jų uogytėmis galima auginant ir tik vieną augalą. Interneto svetainės medeina.lt autorės teigimu, bugienių uogos labai karčios ir turi nuodingų medžiagų, todėl bandyti jų ragauti net neverta. Po stipresnių šalčių, kai sumažėja jų kartumas ir žiema užsitęsia, šias uogas nulesa paukščiai.


Dygialapių bugienių lapai naudojami vaistų gamyboje. Juose randama flavonoidų, glikozidų ilicino ir ileksantino, ilkeso rūgšties, taninų. Vaistai, pagaminti iš dygialapių bugienių lapų, naudojami reumatui, karščiavimui, peršalimui, spazmams ir kitiems negalavimams gydyti. Be gydytojų priežiūros savarankiškai gydytis bugienių lapais – rizikinga.


Pastaruoju metu medelynuose galima pamatyti bugienių ne tik žaliais dygiais lapais ir raudonais vaisiais, bet ir neįprastų, dekoratyvių jų veislių. Tiesa, šie bugienių giminaičiai kiek reiklesni nei rūšiniai augalai, tačiau jų grožiui atsispirti nelengva. Tarp jų yra veislių margais, tarsi auksu ar sidabru aplietais, dygliuotais lapais, kurių vaisiai gali būti geltoni, oranžiniai ar net juodi.


Kraštovaizdžio dizaineriai pataria bugienius rinktis tada, kai reikia ryškios, bet lėtai augančios gyvatvorės arba krūmo. Iš tiesų bugieniai nepasižymi augimo sparta, tačiau pasodinti gyvatvorėje gana greitai sudaro tankią, nepermatomą žalią sieną. Žalialapiai bugieniai puikiai auga pavėsyje, tačiau margalapėms rūšims reikia saulės.

REKLAMA


Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad išvestinės bugienių veislės gražesnės, išsiskiria įmantriomis lapų formomis bei spalvų įvairove, bet paprastai už rūšinius augalus jos būna reiklesnės ir lepesnės. Naujų bugienių veislių yra labai daug, pavyzdžiui, ‘Argentea Marginata’ veislės bugienių tamsiai žalių lapų pakraščiai yra balti, o ‘Aurea Marginata’ – geltoni. ‘Crispa‘ veislės bugienių lapeliai išmarginti netaisyklingomis dėmėmis, susisukę ar banguoti, tankūs, ypač stori.


Ne mažiau įdomūs ‘Rubricaulis Aurea’ bugieniai, kurių geltonai marginti lapai – šiek tiek smulkesni už įprastus, bet tankesni. Šios veislės bugieniai – ypač pakantūs karpymui. Populiarėja dygialapių bugienių hibridai ‘Blue Prince’, ‘Blue Princess’, ‘Blue Angel’, ‘Blue Girl’. Šių augalų lapeliai – tamsiai žali su padūmavusiu melsvu atspalviu. Medeina.lt tinklaraštininkė pataria šalia šių hibridų pasodinti kokį nors augalą šviesiais lapeliais ar ryškiais žiedais. Minėti bugieniai – ne savidulkiai, todėl iškart reikia sodinti vyrišką ir moterišką sodinukus.


Lietuvoje rečiau auginami virgininiai bugieniai, kurie rudenį taip pat pasipuošia ryškiai raudonomis uogelėmis, bet meta lapus. Botanikos sodų arba privačiose dendrologinėse kolekcijose galima pamatyti raukšlėtųjų, trikampialapių, rinčiuotųjų bei kitų rūšių bugienių.


Parduotuvėse galima nusipirkti paragvajinių bugienių, iš kurių gaminama arbata, vadinama mate. Medeina.lt tinklaraštininkės teigimu, ši arbata ramina nervus, mažina įtampą, padeda sutelkti dėmesį, įveikti nemigą, gerina medžiagų apykaitą, šiek tiek slopina apetitą. Joje, kaip ir žaliojoje arbatoje, yra kofeino, bet nedaug. Matėje randamas unikalus alkaloidas mateinas, kurio poveikis neturi šalutinio poveikio kaip kofeinas, yra švelnesnis, todėl šią arbatą patariama gerti ne tik gydantis, bet ir sveikiems žmonėms.

REKLAMA


Paragvajiniai bugieniai savaime auga Pietų Amerikoje, bet šiais laikais jie auginami plantacijose daugelyje šiltųjų kraštų. Mūsų šalyje paragvajiniai bugieniai neauga, nebent botanikos sodų oranžerijose arba privačiuose žiemos soduose.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.