Birželį gelstantys svogūnų laiškai daržininkams kelia didelį susirūpinimą – vasaros pradžioje taip neturėtų būti. Ar įmanoma išgelbėti gelstančius svogūnus?

Marija NAUDŽIŪNIENĖ

Pirmiausia reikia nustatyti šio nemalonaus reiškinio priežastį – tik tada galima imtis reikalingų priemonių. Jei pastebėjus problemą tuoj pat šalinami pažeisti augalai ir imamasi priemonių svogūnams padėti, didžiąją dalį derliaus tikrai galima išgelbėti.

1. Dažniausia priežastis – kenkėjai. Svogūnai turi nemažai priešų: nematodai, svogūninės muselės, šakninės erkutės, tripsai, svogūniniai straubliukai ir kt.

Bjauriausios yra svogūninės muselės: jų lervos pajėgios sunaikinti visą lysvę. Svogūninės muselės pirmiausia pažeidžia svogūno galvutę – ji tampa minkšta ir ima pūti. Muselės deda kiaušinius laiško viduje. Laiškai pagelsta ir nudžiūva. Šiuos kenkėjus atbaido greta augančios morkos. Jei problema išryškėja birželį, reikalingi biologiniai ar net cheminiai preparatai. Pagrindinės liaudiškos priemonės – barstymas pelenais, tabako milteliais, laistymas pasūdytu vandeniu (200 g kibirui vandens).

Kiti dažni kenkėjai – stiebiniai nematodai. Tai mažytės baltos kirmėlytės, čiulpiančios augalo sultis. Nuo nematodų apsaugo sodinukų dezinfekavimas prieš sodinant. Efektyviai svogūnus nuo nematodų saugo greta augantys serenčiai. Birželį svogūnus galima laistyti serenčių ištrauka.

Jei birželį ant svogūnų laiškų atsiranda geltonuojančių taškelių ar dėmelių, tikėtina, kad lysvėje apsigyveno tabakiniai tripsai. Profilaktiškai nuo jų apsisaugoma rudenį perkasant dirvą bei dezinfekuojant sodinamus svogūnus.

Kartais svogūnus užpuola svogūninės šakninės erkės. Pavojingiausios erkių lervutės, kurios ėda visus augalo audinius. Laiškai gelsta, o svogūnai virsta puria mase. Profilaktiškai padeda dažnas dirvos purenimas ir kruopštus piktžolių naikinimas.

Rečiau kenkėjai puola anksti pasodintus svogūnus: tuomet augalai geriau prisitaiko prie įvairių sąlygų ir būna atsparesni.

2. Gelstantys laiškai praneša apie maisto medžiagų trūkumą. Dažnai birželį svogūnai gelsta, kai trūksta azoto. Tada laiškai auga ploni ir trumpi, jų spalva būna ne sodriai žalia, o gelsvai žalia, džiūsta galiukai. Laiškai gali tapti per daug kieti arba, atvirkščiai, būna suglebę. Požymiai būna dar ryškesni, jei drauge trūksta drėgmės ir laikosi vėsūs orai. Tokius svogūnus būtina patręšti azoto trąšomis: pvz., karbamido ir perpuvusio galvijų mėšlo tirpalu (10 l vandens išmaišoma stiklinė mėšlo, vienas šaukštas karbamido ir palaikoma keletą parų), amonio sulfatu, salietra.

Kai svogūnams trūksta fosforo, labai sulėtėja augimas, auga mažai naujų laiškų, o ant senesnių pasirodo geltonų ar rudų dėmelių. Laiškai po truputį nyksta nuo galiukų iki žemės. Dažniausiai tai nutinka sunkioje, molingoje, vandeniui nelaidžioje dirvoje.

Kai trūksta kalio, laiškų galiukai riečiasi ir džiūsta. Kalio trūkumas dažniausiai pastebimas tada, kai būna gausūs lietus, o paskui įsivyrauja karštis.

Dėl vario trūkumo laiškai iš pradžių pagelsta, o paskui pabąla ir suplonėja. Taip paprastai nutinka svogūnams, augantiems durpingoje arba organinėmis trąšomis pertręštoje dirvoje.

Trūkstant mangano laiškai užsiriečia ir pagelsta. Svogūnų stiebas prie žemės ties kakliuku labai sustorėja, o laiškai auga labai vangiai.

Cinko trūkumą išduoda trumpi, užsirietę ar visai ant žemės gulantys laiškai. Seni laiškai apsipila oranžinėmis dėmelėmis, o ant naujų atsiranda specifinės gelsvos juostelės. Dažnai tai nutinka itin kalkingose dirvose.

Kai trūksta boro, laiškai patamsėja, nusmailėja, susiraukšlėja ir ima trūkinėti.

3. Kaip suprasti, kad svogūnams pakenkė liga? Jei svogūnai ne tik gelsta, bet ir pūva, tikėtina, kad jiems pakenkė grybinės ar virusinės ligos. Pakenktos svogūnų dalys turi būti nedelsiant šalinamos ir deginamos. Lysvė apdorojama grybinėms ligoms gydyti skirtomis priemonėmis. Dažniausios svogūnus užklumpančios ligos – rūdligė, netikroji miltligė bei puviniai.

Kai ant laiškų atsiranda geltonų iškilių dėmių, tikėtina, kad jiems pakenkė rūdys. Vėliau dėmės tampa raudonai geltonos. Kai liga įsismarkauja, svogūnai nudžiūsta.

Netikrąja miltlige svogūnai dažniausiai serga drėgnomis ir šiltomis vasaromis. Ant pažeistų svogūnų laiškų atsiranda pikšvas apnašas ir laiškai ima gelsti ir džiūti.

Puvinių būdingas požymis – minkšta svogūno galvutė. Laiškai gelsta ir žūsta.

Jei svogūnai auginami laiškams, juos apdoroti galima tik biopreparatais. Kai jie nebepadeda, svogūnų galvoms išsaugoti reikalingi cheminiai preparatai (vario oksichloridas, arceridas, polikarbacinas, „Bordo“ mišinys ir pan.).

4. Dėl netinkamos priežiūros ar nepalankių sąlygų gelstantys laiškai. Svogūnų laiškai gali gelsti dėl drėgmės ar šilumos stygiaus. Pirmoje vasaros pusėje svogūnus reikia laistyti 2 kartus per savaitę, o antroje – vieną kartą per savaitę. Stengiamasi lieti prie šaknų ir nešlapinti laiškų. Jei orai labai sausi, laistoma dažniau. Laistyti skirtas vanduo turėtų būti sušilęs iki 18–25 °C.

Labai anksti pasodintiems svogūnams gali būti per šalta: jei vos prasikalę laiškai pašąla, vėliau jie gelsta ir džiūsta. Taigi, nors ankstyvas sodinimas padeda išvengti daugelio problemų (kenkėjų, ligų), perlenkti lazdos taip pat nevalia. Gelbėti dėl šios priežasties gelstančius svogūnus galima barstant dirvą medžio pelenais arba laistant pelenų tirpalu. Po poros dienų svogūnai ima atsigauti.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.