Tiek daug visko reikia suspėti nuveikti darže sezonui baigiantis! Tačiau kartais verta stabtelėti ir pagalvoti: ar tikrai visi darbai būtini, ar negalima išsiversti mažesnėmis pastangomis, taupant jėgas ir pinigus?

Rima Marcinkevičienė

I. Dirvožemio keitimas šiltnamyje

Abejotinas darbas. Idėja keisti gruntą šiltnamiuose atrodo teisinga: daugeliui ligų ir kai kuriems kenkėjams plisti šiltnamiuose susidaro palankesnės sąlygos nei lauke, be to, šiltnamio dirvožemiui tenkantis krūvis atima gerokai daugiau vertingų medžiagų. Turbūt todėl atsirado patarimas kiekvienais metais keisti šiltnamio dirvožemį, nes esą intensyviai eksploatuojama žemė išsenka, susikaupia infekcijos židiniai, dauginasi kenkėjai.

Tačiau ar ši idėja realiai įgyvendinama? Juk tenka nukasti ir kur nors padėti nemažą kiekį žemių: rekomenduojamas nuimti 25–30 cm sluoksnis 3 x 6 m dydžio šiltnamyje jau sudaro apie 5 kub. m žemių! Po to reikia iš kur nors prikasti tiek pat naujų gerų žemių ir supilti jas šiltnamyje. Be to, reikia kažkaip patikrinti, ar tos naujos žemės tikrai geresnės už buvusias. Taigi atsiranda labai daug „kažkur“, „kažkaip“, „ar tikrai“...

Daržininkui mėgėjui tai, ko gero, per sudėtinga ir daug pastangų reikalaujanti veikla. Tai daryti reikia tikrai ne kasmet, o tik tuo atveju, jei praėjusį sezoną augalai smarkiai sirgo.

Sprendimo būdai

• Pasibaigus sezonui būtina kruopščiai sutvarkyti šiltnamį: surinkti pažeistų augalų liekanas ir jas sudeginti arba, supylus į atliekų duobę, užžerti kalkėmis, išravėti, surinkti nukritusius lapus ir vaisius.

• Šiltnamio sienas, vidinę stogo pusę ir kitas konstrukcijas reikia nuplauti buitinėmis valymo priemonėmis, muilo ir skalbiamųjų miltelių tirpalais.

• Jeigu šiltnamyje buvo su dirva susijusių ligų (vytuliai, bakteriozės), dirvos paviršių galima apipurkšti 5 proc. „Bordo“ skysčio arba 0,3 proc. vario sulfato tirpalu. Nupurškus dirva užklojama plėvele, šiltnamis uždaromas ir laikoma maždaug 5–6 dienas. Tada plėvelė nuimama, o dirva išpurenama.

• Jei šiltnamyje nebuvo įsitaisę ligų sukėlėjai, pakaks pasėti sideratų – žaliųjų trąšų, kurios paskui bus užkastos į dirvą. Tam ypač tinka garstyčios, rugiai bei jų mišiniai su rapsais. Neblogai grybinių ligų plitimą stabdo pelenai – jie grėbstant įterpiami į žemę. Patyrę daržininkai rekomenduoja šiltnamyje deginti sudžiūvusias mėtas ir melisas – jų dūmai dezinfekuoja ir naikina kenkėjus.

• Jei vis dėlto nusprendžiama keisti dirvožemį, galima nuimti tik 5 cm sluoksnį ir jį suberti į komposto duobę, o šiltnamyje pabarstyti perpuvusio komposto.

II. Herbicidai kovojant su piktžolėmis

Abejotinas darbas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad rudenį, nuėmus derlių, ateina pats geriausias laikas pradėti cheminę piktžolių ataką. Taip dažniausiai ir daroma. Žolės purškiamos herbicidais (lot. herba – žolė, caedo – žudyti) tikintis, kad kitą sezoną ravėjimą galima bus pamiršti.

Iš tiesų populiariausi herbicidai veiksmingi būna tik šiltais orais, tad rudenį jų efektyvumas tampa abejotinas. Be to, būtina įvertinti piktžolių rūšį, nes skirtingi herbicidai veikia skirtingas piktžoles. Mėgėjiškame darže dažniausiai naudojami didelio poveikio herbicidai. Vis dėlto cheminių medžiagų savo daržuose daugelis daržininkų vengia. Ir teisingai daro. Ilgesnio poveikio herbicidai gali pakenkti net kitais metais auginamiems jautriems augalams.

Sprendimo būdai

• Seniausias ir veiksmingiausias piktžolių naikinimo būdas yra ravėjimas. Vienmetes piktžoles išnaikinti nesudėtinga: tereikia kruopščiai surinkti jų antžeminę dalį ir šaknis. Sunkiau sunaikinti daugiametes piktžoles, nes jos tvirtai įsišaknija dirvos gilumoje. Jas drėgnoje dirvoje reikia išjudinti smailiu kauptuku ar specialiomis sodininko šakėmis ir rūpestingai išrauti su šaknimis.

• Kitas efektyvus būdas yra mulčiavimas. Juk niekas neauga ten, kur nėra šviesos. Mulčiavimo medžiagomis uždengus dirvožemį piktžolės negali vystytis ir žūsta.

• Neblogai piktžolių augimą sustabdo sideratiniai augalai: jie slopina dygstančias piktžolių sėklas ir drauge papildo dirvožemį azotu.

• Daugelis piktžolių negali pakęsti kalkintos dirvos, o ruduo – tinkamiausias laikas dirvai kalkinti. Kalkinimas neutralizuoja dirvožemio rūgštingumą, pagerina jo struktūrą, padidina fosforo, kalio, azoto, sieros, kalcio ir magnio kiekį. Specialistai rekomenduoja kalkinti dolomitmilčiais.

III. Spontaniškas tręšimas

Abejotinas darbas. Turbūt įprasta, kad daugelis daržininkų mėgėjų savo daržų ir sodų dirvą tręšia rudenį. Dažnai tręšia net nesusimąstydami, kiek trąšų jų dirvai reikia. Neverta pirkti daug įvairių trąšų: gali būti, kad jūsų daržui jų išvis nereikia. Dirvai, kaip ir sočiam žmogui, maisto perteklius ar netinkamas maistas gali pridaryti daugiau bėdos, nei atnešti naudos.

Sprendimo būdai

• Jei dirva gana derlinga, joje gali pakakti rugsėjį pasėti sideratų – garstyčių, rugių, saulėgrąžų, žirnių, lubinų, facelijų ir pan. Jie papildo dirvą organiniais junginiais, skatina mikroorganizmų dauginimąsi dirvoje, gerina fizines jos savybes. Iki spalio vidurio spėja užaugti pakankamai žaliosios masės, vėliau ji įterpiama į dirvą.

• Jei dirva labai skurdi arba seniai tręšta, tai 1 kv. m reikėtų apie 10 kg organinių trąšų ir ant pakuotės nurodyto rudeninių mineralinių trąšų kiekio. Jei dirva vidutiniškai derlinga, 1 kv. m dirvos pakaktų apie 4 kg organinių trąšų ir mineralinių trąšų priedo.

• Molingai žemei palengvinti galima įterpti medžio drožlių, pamirkytų amonio salietros tirpale (200 g trąšų – 10 l vandens).

• Pernelyg lengvą arba labai sunkią žemę galima pagerinti nemažu komposto kiekiu. Norint neprarasti maistingųjų medžiagų kompostą reikėtų barstyti prieš pat sukasant dirvą.

Daugiau aktualių straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.