Kokios trąšos yra geriausios: pelenai, mėšlas ar kalio salietra?

Kokios trąšos yra geriausios: pelenai, mėšlas ar kalio salietra?


Jau klasika tapo klausimas, kokios trąšos geresnės, efektyvesnės, saugesnės: organinės ar mineralinės. Mūsų protėviai dirvos derlingumui pagerinti intuityviai naudojo pačias prieinamiausias mineralines kompleksines trąšas – pelenus. Tai buvo vadinamoji lydiminė žemdirbystė, kai žemdirbystei skirtą miško plotą iškirsdavo, po metų padegdavo, o augalus sodindavo tiesiai į išskirstytus pelenus. Po 3–4 metų pelenuose esančios mineralinės druskos dirvoje išsekdavo ir žemdirbiai persikeldavo į naują miško teritoriją.


Vitalija Dovydėnienė


Kiekvienas daržininkas žino: kuo tamsesnė dirva, tuo ji derlingesnė. Tokią spalvą suteikia huminės medžiagos, kitaip tariant, humusas. Tai pereinamoji forma tarp pūvančių augalų liekanų ir mineralinių druskų, kuriomis maitinasi augalai. Kuo storesnis ir tamsesnis humuso sluoksnis, tuo geriau dirva aprūpina augalus maistinėmis medžiagomis.


Tačiau kad ir kokia dirva būtų jūsų darže, pavasarį ją sukasate ir sodinate, tarkim, moliūgus. Įsivaizduokime, kad dirva gana derlinga, todėl vasarą užtenka tik palaistyti. Rudenį džiaugiatės milžiniškais vaisiais ir išsivežate juos namo. O kaipgi dirva? Ją nuskurdino joje augę jūsų moliūgai, ji prarado tiek, kiek užaugo moliūgo vaisius ir lapija. Jei dirvos netręšite, kitais metais derlius toje pačioje vietoje bus mažesnis.


Kaip pagerinti augalų mitybą


* Prisiminus protėvių taikytus metodus tręšiama pelenais. Pakaks tik sudeginti visokias turimas medienos atliekas. Pelenai iš esmės ir yra tos mineralinės druskos, kurias augalai pasisavino iš dirvos. Tik nedidelis niuansas – druskos, turinčios azoto junginių, per degimo procesą suyra iki dujinės būsenos, todėl pelenuose yra fosforo, kalio, kalcio, geležies, sieros – ko tik nori, tik nėra azoto. Kitaip tariant, pelenai – vertingos, bet nevisavertės trąšos.

REKLAMA


* Galima taikyti organinės žemdirbystės šalininkų rekomendacijas ir tręšti lysves peršutusiu mėšlu arba kompostu, paruoštu iš augalų liekanų. Šioje substancijoje irgi esama beveik visų medžiagų, iš kurių sudaryti augalai ir kurios potencialiai būtinos augalų mitybai. Be to, kitaip nei pelenuose, mėšle yra daug azoto junginių. Tik bėda ta, kad augalų šaknys mėšlo neįsiurbia. Iš pradžių jis turi suirti, virsti mineralinėmis druskomis ir tik tada jos tirpalo pavidalu tampa prieinamos šaknims.


Beje, senais laikais ,,baisusis nitratas“ – kalio salietra – buvo gaunamas būtent mėšlo ir komposto krūvose: organinės medžiagos perpūdavo, išskirdavo amoniaką, kuris iš pradžių virsdavo azoto rūgštimi, o po to jos druska – kalio nitratu. Salietra, tiesa, tais laikais netręšdavo sodmenų – ją naudodavo parako gamybai.


* Galima eiti lengviausiu keliu ir pabarstyti lysves vadinamaisiais derlingumo milteliais – mineralinėmis trąšomis.


Svarbu – nepadauginti druskos


Apskritai augalams gal ir nėra skirtumo, iš ko pagamintas mineralinių druskų, kurias įsiurbs šaknys, tirpalas – iš pirktinio preparato ar, pavyzdžiui, iš perpuvusių lapų. Arba augalams užtikrinamas maitinimas (ir sulaukiama gero derliaus), arba jo nėra. Tačiau kodėl tada mineralinės trąšos sulaukia tokio negatyvaus vertinimo? Problema, kad ir kaip keista būtų, – labai lengvas jų panaudojimas. Mat kai kurie sodininkai laikosi principo, esą sviestu košės nepagadinsi, ir beria trąšų granules negailėdami.

REKLAMA


Tačiau mineralinės druskos ir yra būtent druskos, o ne sviestas. Ir persūdyti jomis dirvą netinkamai tręšiant labai nesunku. Prižeriate šių druskų ne vieną šaukštą, kaip parašyta instrukcijoje, o du ar net tris – ir štai jums padidėjęs nitratų, fosfatų ir kitų medžiagų kiekis daržovėse ir vaisiuose.


Kodėl tuomet panašios žalos nepadaro mėšlas ar kompostas? Daro, tačiau kad dirva būtų ,,persūdyta“ organinėmis trąšomis, jų tektų atvežti keliais karučiais daugiau, negu reikia, viską tolygiai išsklaidyti ant dirvos, o tai padaryti yra gerokai sunkiau ir daugiau kainuotų, nei barstyti granules.


Tręškime atsakingai


Tikriausiai teko girdėti apie ypač energingus sodininkus, kuriems įsigyta mašina mėšlo – pretekstas juo tuoj pat patręšti visus sodo augalus. Tačiau šviežiame mėšle yra daug amoniako (beje, būtent jis išskiria aštrų kvapą). Tręšiant pernelyg gausiai, amoniakas nudegina augalų šaknis, todėl sodinukai gali žūti. Kad nepadarytumėte žalos, mėšlą iš pradžių reikia užpilti vandeniu (1:1), leisti savaitę pastovėti, po to atskiesti santykiu 1:5 ir tik tada tręšti, tačiau prieš tai būtinai gausiai palaisčius ir stengiantis neužpilti ant lapų.


Vis dėlto organinės trąšos turi neabejotiną pranašumą, palyginti su mineralinėmis: jos gerina dirvos struktūrą, daro ją puresnę, pralaidesnę vandeniui ir orui. Žinoma, naudoti sode tik mėšlą, kompostą ir pelenus būtų puiku, tačiau ne visi gali jų turėti kiek nori, todėl reikia pripažinti, kad optimalus būdas dirvos derlingumui palaikyti – naudoti ir mineralines, ir organines trąšas. Svarbiausia – įterpti jas laiku ir neviršyti normų.


Daugiau naudingų straipsnių ir patarimų rasite žurnale „Namie ir Sode“.