Daržovių tręšimas – ne vaikų žaidimas

Daržovių tręšimas – ne vaikų žaidimas

Susivėlinus tręšti, daržovėse gali susikaupti daugiau nitratų, be to, žymiai padidėja aplinkos taršos galimybė.


Šiandien vargu ar kuris daržininkas išaugina daržoves nenaudodamas mėšlo ar mineralinių trąšų. Tačiau kaip reikia tręšti, kad ir daržovės būtų sveikos, ir žmonėms nekiltų abejonių, valgyti jas ar ne?


Mėšlas ir mineralai


Neretai sklando kalbos, kad daržoves geriau tręšti mėšlu, o ne mineralinėmis trąšomis. Sodininkystės ir daržininkystės instituto Daržininkystės technologijų sektoriaus mokslo darbuotoja dr. Ona Bundinienė sako, jog tokios nuostatos yra iš dalies pagrįstos. Mėšlas – svarbiausia organinė trąša. Su juo į dirvą patenka apie 70 proc. augalams reikalingų maisto medžiagų. Tręšdami mėšlu grąžiname dirvožemiui didelę dalį to, ką paima augalai. Norint išlaikyti dirvoje pastovų kiekį humuso, kasmet reikėtų iškratyti po 20–25 kg į 10 kv. m mėšlo. Mėšlas gerina dirvožemio ypatybes. Tačiau derėtų naudoti perpuvusį mėšlą. Kitaip rizikuojama, kad į dirvą pateks piktžolių sėklų, ligų užkratų ir kenkėjų liekanų.


Mėšlas ne tik padidina auginamų daržovių derlių, bet ir pagerina dirvos savybes: aeraciją, poringumą, tankį. Mėšlas veikia dvejus ar trejus metus, nelygu, kokia dirva: lengvesnėje poveikis trumpesnis, sunkesnėje – ilgesnis.


Mineralinės trąšos veikia greičiau, bet jų poveikis – trumpalaikis, dauguma mineralinių trąšų turi teigiamą įtaką derlingumui, bet neigiamą – dirvai. Šių trąšų poveikis priklauso nuo dirvožemio, aplinkos veiksnių ir jų tarpusavio sąveikos, auginamų augalų biologinių savybių, naudotų trąšų kokybės, jų derinių, paskleidimo būdų ir paskleidimo tolygumo.

REKLAMA


Nenaudodami mineralinių trąšų, tik mėšlą, galėtume sėkmingai užsiauginti kopūstų, pomidorų. Mėšlas, ypač šviežias, netinka burokėliams, svogūnams, morkoms. Šias daržoves derėtų auginti po mėšlu tręštų priešsėlių arba galima naudoti tik gerai perpuvusį mėšlą, be to, saikingai (iki 20 kg – 10 kv. m).

Kitos organinės trąšos


Mėšlas nėra vienintelė naudotina trąša. Tarp veiksmingų organinių trąšų taip pat patenka kompostai. Juose esantį azotą augalai lengviau įsisavina. Kompostą galima ilgiau laikyti, nes neišgaruoja azotas. Geresnės kokybės kompostas gaunamas pridėjus bent ketvirtadalį mėšlo ar durpių. Taip pat kompostą gerina pelenai (2–3 kg – kub. m). Jie šiuo atveju yra kaip kalkinė trąša.


* Durpės. Tinkamiausios – žemapelkių durpės, nes jose yra daugiau maisto medžiagų, jos geriau suskaidytos ir ne tokios rūgščios kaip aukštapelkių durpės.
* Sapropelis. Tai dėl biologinių procesų ežerų dugne susidariusi koloidinė medžiaga, kitaip – ežerų dumblas, kuriame yra daugiau kaip 50 proc. organinių medžiagų (gali būti nuo 15 iki 95 proc.).
* Žaliosios trąšos, arba sideratai. Šių trąšų poveikis juntamas kelerius metus, be to, sideratai – pigiausios trąšos, nes jų nereikia vežti, krauti, iškratyti. Beje, nebūtina visą žaliąją masę apkasti – galima dalį jos pekelti į kitą vietą.
* Mulčias. Nupjauta vejos žole mulčiuojami tarplysviai.
* Šiuo metu yra nemažai organinių trąšų, pagamintų iš paukščių mėšlo. Aukštos kokybės granuliuoto paukščių mėšlo sudėtyje esantys azotas, fosforas, kalis, kalcis, mikroelementai, amino- ir humuso rūgštys lengvai įsisavinami augalų, žymiai pagerina dirvos struktūrą, didina humuso kiekį. Tokiose trąšose nėra ligų ir kenkėjų bei piktžolių liekanų.
* Rinkoje taip pat yra organinių trąšų, pagamintų iš specialia technologija apdirbtų kiaulių šerių. Gamybos proceso metu iš jų pašalinama drėgmė, jie susmulkinami ir suspaudžiami į 4 mm granules. Trąšos beriamos prieš sėją ir įterpiamos į dirvą.
* Granuliuotos bechlorės trąšos su humuso ir fulvo rūgštimis, azotu ir kaliu, papildytos siera ir organinėmis medžiagomis, padeda augalams įsisavinti maisto medžiagas, esančias dirvoje, skatina mikroorganizmų veiklą, todėl geriau auga ir vystosi šaknys, dirvoje palaikoma drėgmė. Šios trąšos gali būti naudojamos vienos ar kartu su mineralinėmis trąšomis. Vien šiomis trąšomis tręšiant daržoves reikėtų jų išberti 300–600 g į 10 kv. m, o kartu naudojant mineralines trąšas – 50–100 g.
* Trąšos su humuso rūgštimis ir natūraliomis organinės kilmės medžiagomis (leonarditais) teigiamai veikia dirvožemio struktūrą, padidina jo mikrobiologinį aktyvumą, išlaiko drėgmės pusiausvyrą, gerina maisto medžiagų įsisavinimą per šaknų sistemą ir taip skatina augalų šaknų augimą.
* Biohumusas, arba vermikompostas, sliekų mėšlas, – tai Kalifornijos sliekų pagaminta ekologiška organinė trąša. Joje yra 10–20 proc. humuso, taip pat azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio ir mikroelementų (vario, cinko). Tokias organines trąšas reikėtų berti prieš sėją ar sodinimą arba iš rudens ir įterpti. Jų reikia bent 10 kartų mažiau nei mėšlo. 10 kv. m pakanka 1,5–2,5 kg šių koncentruotų trąšų.
* Tręšti ir dirvai gerinti taip pat gali būti naudojamos skystosios trąšos. Pavyzdžiui, humistaras – humuso ir fulvo rūgščių turintis produktas, pagamintas iš leonarditų (rusvųjų anglių). Galima purkšti ar pilti tiesiai į dirvą ar ant augalų (10–20 ml – 10 l vandens). Humistaras gerina dirvos derlumą ir teigiamai veikia jos struktūrą, maisto medžiagų įsisavinimą ir mikroorganizmų veiklą dirvoje. Trejopas poveikis palankiai veikia šaknų sistemą ir skatina spartesnį augalų vegetatyvinių dalių vystymąsi. Humistarą galima maišyti su kitomis tirpiosiomis trąšomis.

REKLAMA


Tręšti reikia ir vasarą


Baigiasi pirmasis vasaros mėnuo. Daržas jau sparčiai žaliuoja. Ar tokiu metu turėtume daržoves palepinti kokiomis nors trąšomis? Dr. O. Bundinienė primena, jog reikėtų papildomai patręšti biriosiomis azoto trąšomis (ne daugiau kaip 30 g į 10 kv. m). Jeigu naudosite amonio salietrą, 10 kv. m pakaks 90 g. Tręšti galima laistant. Jauniems augalams tręšti patariama berti 10 g trąšų į 10 l vandens, vėlesniais augimo tarpsniais – 20 g. Antroje vegetacijos pusėje geriau naudoti kalcio salietrą ar kalcio salietrą su boru. Boro ypač reikia burokėliams ir kopūstams. Jei bus beriama į dirvą, 10 kv. m reikės 200–300 g, jei laistoma – 10–20 g 10 l vandens.


Laistant geriau būtų naudoti tirpiąsias kompleksines trąšas (tai trąšos, kuriose yra visų augalams reikalingų makro- ir mikroelementų). Pirmoje vegetacijos pusėje labiau tiktų tirpiosios kompleksinės trąšos, kuriose daugiau azoto, antroje – kuriose daugiau kalio.
Tręšiant daržoves labai svarbu neperdozuoti trąšų, antraip gresia tam tikri pavojai – per didelis kiekis nitratų daržovėse ar augalų nudeginimas. Aišku, tiksliausia trąšų dozė nustatoma atlikus agrocheminius dirvos tyrimus.

Nitratų baimė


Žmonės dažniausiai baiminasi per didelio kiekio nitratų daržovėse. Kas tam turi įtakos? Pasak specialistės, tai yra pertręšimo mineralinėmis trąšomis padarinys. Tačiau tam įtakos turi ir tręšimo laikas. Susivėlinus tręšti, gali daržovėse susikaupti daugiau nitratų. Be to, žymiai padidėja aplinkos taršos galimybė, nes nesunaudotas mineralinių trąšų azotas dažniausiai išplaunamas iš dirvos ir taip užteršia gruntinius vandenis.


Daržininkai mėgėjai turėtų atminti, kad reikia patręšti dirvą prieš daržovių sėją ar sodinimą, o papildomai tręšti daržoves – susiformavus 4–6 tikriesiems lapeliams ir po 10–14 dienų. Pasodinti daržovių daigai papildomai tręšiami prigiję.



Reikėtų atkreipti dėmesį į fosforą. Jis augalams būtinas visą vegetacijos laikotarpį, ypač augimo pradžioje, kai augalai turi labai silpną šaknų sistemą ir negali pasiimti maisto medžiagų iš dirvos tirpalo. Šiuo metu trąšos daugeliu atvejų yra beriamos ir įterpiamos į dirvą. Tam reikėtų naudoti bechlores kompleksines trąšas.


Tręšiant papildomai, trąšos dažniausiai naudojamos ištirpintos. Svarbu atminti, kad laistyti ir purkšti reikėtų iš ryto arba vakare, kai oro temperatūra mažesnė kaip 20 °C. Purkšti taip pat nereikėtų, kai vėjuota.

Kodėl gelsta lapai?


Kai kurie požymiai, išduodantys, kad augalams trūksta trąšų, gali būti matomi ir plika akimi. Paprastai makroelementų stygių rodo seni lapai, mikroelementų – jauni.


* Trūkstant azoto, gelsta apatiniai senieji lapai, prasčiau vystosi ūgliai, šaknys ir patys augalai, mažiau užauginama šoninių šakelių ir lapų, augalai paprastai būna retesni. Azoto stygius augimo pradžioje paprastai lemia augalų sunykimą.
* Jei dirvožemyje trūksta fosforo, augalai lėčiau auga, jų lapai būna smulkesni, ūgliai beveik neauga. Taip pat ant augalų lapų atsiranda rausvų dėmių, žiedai pablykšta.
* Jeigu dirvožemyje per mažai kalio, lapai įgauna žydrai žalsvą atspalvį, jų kraštai paruduoja, netrukus ir nudžiūsta. Stingant kalio, augalų lapus pažeidžia dėmėtligė, augalai tampa kur kas jautresni drėgmės trūkumui ir peršalimui.
* Augalų lapai ir stiebai įgavo violetinį atspalvį? Tai rodo, kad dirvožemyje trūksta ne tik fosforo, bet ir kalio.
* Vieni iš dažniausiai pastebimų kalcio stygiaus požymių – pomidorams baigiant žydėti atsiranda viršūninis puvinys, gelsta ir ruduoja salotų viršūnėlės, ant bulvienojų pasirodo rūdžių dėmių. Augalai kalcį įsisavina pasyviai per vadinamąjį transpiracijos srautą, todėl labai svarbu, kad visas vandenyje tirpus kalcis patektų prie augalų šaknų, kai jiems to labiausiai reikia.
* Jei dirvožemyje stinga magnio, augalų lapai pagelsta ir ima kristi.
* Vienas iš augalams reikalingiausių mikroelementų – boras. Jo trūkstant, prastai auga ūgliai, šaknys ir stiebai.
* Kai trūksta mangano, ant viršutinių augalų lapų tarp gyslų atsiranda geltonų dėmių, vėliau – skylių.
Mokslininkė išvardija ir dažniausiai daržininkų mėgėjų daromas klaidas, dėl ko kenčia daržas, – jie susivėlina tręšti, naudoja per daug azoto trąšų ir per mažai fosforo ir kalio, laisto per karščius.


Jeigu tokia trąšų gausa glumina, tikrai nepadarysite klaidos, jei rinksitės bechlores kompleksines trąšas, tinkančias visoms daržovėms.


Parengta pagal žurnalą "Namie ir sode"