Kone kiekvieno lietuvio darže šalia gliaudomųjų (grūdinių) pupelių randa vietos ir šparaginės. Mūsų šalyje labiausiai mėgstamos pupelės geltonomis ankštimis, nors žaliosios šparaginės pupelės taip pat labai populiarios.

Renkamės sėklas

Ruošiantis pupelių sėjai visuomet tenka sukti galvą, kokią veislę geriausia rinktis. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Danguolė Juškevičienė sako, jog šiuo metu mūsų sėklų prekybos tinkluose galima įsigyti apie penkiolikos veislių šparaginių pupelių.

Prieš renkantis pupelių sėklas, pirmiausia reikėtų sau atsakyti į klausimą, ką su tomis pupelėmis darysite – parduosite, valgysite šviežias, konservuosite, šaldysite – ir kaip ilgai norėsite jomis mėgautis. Atsakę į šiuos klausimus, galėsite lengviau pasirinkti veislę – ankstyvesnę ar vėlyvesnę. Geriausia rinktis tas veisles, kurias yra išvedę mūsų kaimyninių šalių selekcininkai – lenkai, čekai, vokiečiai, – nes didžiausia tikimybė, jog šios pupelės puikiai augs bei derės ir Lietuvos klimato sąlygomis. Taip pat reikėtų rinktis veisles, atsparesnes ligoms.

Šparaginės pupelės skiriasi savo forma (yra krūminių ir vijoklinių), ankščių spalva ir ilgiu, ankstyvumu. Tačiau faktas kaip blynas – lietuviai nuo seno pirmenybę teikia šparaginėms pupelėms geltonomis ankštimis. Populiariausios iš jų – „Blondor“, „Berggold“, „Brittle Wax“...

„But­ter­zart“ – anks­ty­vo­ji šparaginių pu­pe­lių veis­lė. Šias gel­to­no­mis stam­bio­mis ankšti­mis ir bal­tos spal­vos sėklomis pupeles bene geriausiai tinka konservuoti. Jau minėtos vėlyvosios veislės „Brittle Wax“ pupeles geriausia šaldyti ir marinuoti. Ankstyvosios „Royal Burgundy' bush bean “ pupelės apie 15 cm ilgio violetinėmis ankštimis, kurios verdant pažaliuoja, labai skanios šviežios, taip pat jas tinka konservuoti ir šaldyti. Lietuviai jau seniai įvertino lenkišką ypač derlingą ir ligoms atsparią vidutiniškai vėlyvą veislę „Tara“. Šios veislės pupeles tinka vartoti šviežias ir konservuoti.
Beje, reikėtų atminti, kad konservuoti geriausia ne ilgesnes kaip 20 cm ankštis.

Šparaginės pupelės – ne tiek drėgmę, kiek šilumą mėgstantys augalai. Todėl jas sėti reikia tada, kai nebėra šalnų pavojaus ir dirvos temperatūra 10 cm gylyje pasiekia 12 laipsnių. Tai būna tuo metu, kai sužydi alyvos, arba antrojoje gegužės pusėje. Jokiu būdu nereikėtų paankstinti sėjos, nes užklupus šalnoms pupelės nušals.

Šparaginės pupelės nereiklios dirvai. Aišku, geriausiai tinka humusinga žemė, tačiau kur kas svarbiau yra parinkti joms pavasarį greitai įšylančią vietą. Pupeles galima sėti po įvairaus priešsėlio, išskyrus ankštines daržoves, vis dėlto geriausiai jos augs dirvoje, kurioje prieš tai augo mėšlu tręštos daržovės: bulvės, kiti šakniavaisiai, žieminiai javai. Toje pačioje vietoje pupeles galima sėti ne anksčiau kaip po trejų metų.

Viena dažniausiai naudojamų sėjos schemų – sėja sudvejintomis eilėmis, t. y. kai vieną juostą sudaro dvi eilės, tarp kurių yra 20 cm atstumas, o tarp juostų – 50–60 cm. Atstumas tarp sėklų – maždaug 6 cm. Sėklų įterpimo gylis – 3–4 cm. Vienam kvadratiniam metrui šitokiu būdu užsodinti prireiks 20–30 g sėklų.

Pasėjus pupeles rekomenduojama dirvą suvoluoti, kad sėklų paviršius geriau priglustų prie žemės.

Šparaginės pupelės paprastai netręšiamos organinėmis trąšomis, nes jos pasižymi savybe ant šaknų kaupti gumbelines bakterijas, „fiksuojančias“ azotą. Tačiau mineralinių kompleksinių trąšų nereikėtų pamiršti. Prieš sėją tiktų bet kurios pavasarį tręšti skirtos kompleksinės trąšos. Sudygus augalams, kol neprasidėjusi gumbelinių bakterijų veikla, reikėtų naudoti amonio salietrą.

Vegetacijos metu pupeles naudinga tręšti mikroelementų trąšomis – geriausiai tiks tos, kurių sudėtyje yra boro. Boras aktyvina augalų fotosintezę, gerina fertilumą, ankščių mezgimą, atsparumą ligoms. Mikroelementų trąšomis rekomenduojama tręšti per lapus.

Pupelės daug geriau augs, jei gaus daugiau oro. Kad taip įvyktų, reikia purenti tarpueilius ir reguliariai šalinti piktžoles. Pirmą kartą supurenti tarpueilius galima sudygus pupelėms.
Kai dirva išdžiūsta, pupelės apkaupiamos: pirmą kartą – iki apatinio lapo pagrindo, antrą kartą – dar keliais centimetrais aukščiau. Apkauptos pupelės geriau atlaiko stiprų vėją ar lietų.

Lietuvoje parduodamų šparaginių pupelių vegetacijos laikotarpis yra 50–60 dienų. Pasėję šių daržovių pakankamai sušilus orams ir sužydėjus alyvoms, jau apie birželio vidurį ar pabaigą galėsite mėgautis šparaginių pupelių patiekalais. Jeigu pupelių sėjos laiką „ištempsite“ nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio ir sėsite kas 10–15 dienų, jomis galėsite džiaugtis net iki rugpjūčio mėnesio.

Beje, šios daržovės skanios tol, kol nesubrendusios – jų ankštys plokščios ir traškios, dar nespėjęs susiformuoti pergamentinis sluoksnis, o sėklos ne ką didesnės nei kviečio grūdas. Todėl svarbu nepavėluoti pupeles nuskinti laiku. Prinokusias pupeles galima išlukštenti ir vartoti kaip paprastas (gliaudomąsias) pupeles.

Beje, daržininkai ir patys gali prisirinkti pupelių sėklų, kad kitąmet jų turėtų naujai sėjai. Sėklai geriausiai tinka anksčiausiai užderėjusios pupelės. Tačiau jeigu pirmąsias ankštis suvalgėte, galite pasilikti ir vėliausiai subrendusių sėklų.

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode“