Artėja didžiausia ir reikšmingiausia krikščioniškoji metų šventė – šv. Velykos. Daugeliui Velykos, ko gero, labiau asocijuojasi ne su Jėzaus Kristaus kančia ir stebuklingu prisikėlimu, o su pavasariu, margučiais. Apie šias sąsajas kalbamės su Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonu, monsinjoru, dekanu Vytautu Grigaravičiumi.

– Kaip jums atrodo, ar kartais katalikiškosios šventės netampa vien šventėmis, kai nesusimąstoma apie jų sakralinę reikšmę?

– Šv. Velykos – didi šventė, ir mes, katalikai, tai išgyvename džiaugsmingai šlovindami Viešpatį, nugalėjusį mirtį ir suteikusį amžinojo gyvenimo viltį. Man atrodo, jog toks pasakymas, kad žmonės mėgsta šventes švęsti, o ne melstis, yra nelogiškas. Įtikėjusiems žmonėms Šv. Mišios visada yra šventė. Kartą viena moteris, paklausta, ko ji taip dažnai eina į bažnyčią, atsakė: „Einu švęsti pasimatymo su Jėzumi.“ O Velykos nuo pat pradžių buvo pavasario šventė. Ankstyvajai Bažnyčiai tai buvo susiję dalykai: Jėzaus Kristaus prisikėlimas atnaujina ir pačią kūriniją.

– Regis, šiame amžiuje, paženklintame technikos ir elektronikos stebuklais, nežabota komercija, ne itin teigiamais valdžios žmonių poelgiais, dvasingumas neretai atsiduria antrame, jeigu ne trečiame plane. Ar jums taip neatrodo?

– Deja, iš esmės yra taip, nors apibendrinti ir pritaikyti visiems visuomenės sluoksniams to negalima. Pažįstu nemažai verslininkų, politikų, kitų veiklos sričių atstovų, kuriems dvasinis gyvenimas – nesvetimas. Džiugu, kad jie ne tik lankosi bažnyčioje, bet ir geba krikščioniškai dalytis su kitais, materialiai paremti skurstančiuosius.

– Priminkite, kuo reikšmingas tikintiesiems gavėnios laikotarpis?

– Per gavėnią, apmąstant Kristaus kančią, mes kviečiami pažvelgti į savo pačių žaizdas, kurios trukdo gyventi visavertį dvasinį gyvenimą. Gavėnia prasideda Pelenų diena. Šią dieną skaitomas skaitinys iš Senojo Testamento Joelio knygos. Tikintieji kviečiami susikaupti, panirti į rimtį, atlikti atgailą, susitaikyti su Dievu ir artimaisiais, kad kartu su Kristumi prisikeltume naujam džiaugsmingam gyvenimui. Kažkur skaičiau: „Kas prisipažįsta esąs liūdnas, turi polinkį į prastą nuotaiką, blogą ūpą, turi galvoti, jog nėra pakankamai arti Kristaus.“

– Kaip iš tiesų reikėtų suvokti Velykų prasmę? Kodėl ši šventė švenčiama kelias dienas?

– Krikščionys Viešpaties prisikėlimą švenčia 50 dienų. Argi neverta džiūgauti ir linksmintis suvokiant, kad gyvenimas yra stipresnis už mirtį?! Gaila, kad šiandien daugelis yra praradę Velykų laiko pojūtį. Ankstyvosios Bažnyčios krikščionys susižavėję vėl ir vėl užgiedodavo Velykų „Aleliuja“! Šv. Augustinas per vieną pamokslą kalbėjo: „Giedokime „Aleliuja“ čia, žemėje, kur dar esame pilni rūpesčių, kad vieną dieną galėtume giedoti saugiai ten...“ Be to, prisikėlimo kelias yra gydomasis kelias. Juo eidami mes mokomės gyventi, mylėti, aukotis. Jei žmogus gyvena vien sau, jis gali likti su senomis žaizdomis, keliančiomis depresiją ir beviltiškumą. Toks žmogus gyvenime nemato nieko šviesaus, tik tamsą.

– Ką manote apie Kristaus – Žmogaus Sūnaus – aukos prasmę? Ką apskritai reiškia auka dėl kitų?

– Kristaus auka – tai begalinės Dievo meilės ir gailestingumo apreiškimas pasauliui už žmonijos nuodėmes. Jono Evangelijoje skaitome: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Kitoje vietoje skaitome: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Auka dėl kito – tai didžiausia meilės išraiška, kai mylima be jokio išskaičiavimo, nelaukiant atlygio ir dėkingumo. Apie tokią meilę rašo šv. apaštalas Paulius pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriuje. Siūlyčiau jį perskaityti.

– Ko reikia, kad šiandien žmogus pajustų tikrąją Velykų nuotaiką ir suvoktų šios šventės sakralumą?

– Reikia tinkamai pasiruošti šiai šventei. Pirmiausia – kartais atrasti tylos oazę, kur būtų galima pabūti vienumoje su Dievu, ne tik Jam kalbėti, bet ir stengtis įsiklausyti į savo vidinį balsą – sąžinę, per kurią Viešpats kalba mums. Tokia oazė gali būti Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Antra, reikia „atlikti“ sąžinės sąskaitą, per atgailą išvalyti iš savo sielos susikaupusius skaudulius. Argi prieš šventes iš savo namų neišvalome dulkių, šiukšlių? Trečia, derėtų skaityti Kristaus kančios istoriją, pasistengti įsigyventi, įsijausti, ką Jis dėl mūsų padarė.

– Koks jausmas jus patį apima tą reikšmingą ir lemiamą Kristaus prisikėlimo naktį?

– Džiaugsmas, šlovinimas, dėkojimas, pasididžiavimas, kad esu Jėzuje Kristuje suvienytas su visa atpirktąja žmonija.

– Ar veiksmingas šiais laikais pasninkas? Regis, Bažnyčia yra padariusi rimtų nuolaidų dėl pasninko. Vis dėlto kokia jo reikšmė?

– Nežinau, kokios tos rimtos nuolaidos dėl pasninko... Galbūt per daug siaurai jis buvo traktuojamas, tik kaip susilaikymas nuo mėsiškų valgių. Žinoma, ir to laikomasi. Tačiau jei pasninko metu stalas nukrautas prabangiais valgiais be mėsos, ar tai galima laikyti pasninku? Tikroji pasninko prasmė – atsisakyti ne tik mėgstamų valgių, bet ir užsiėmimų, pomėgių, pavyzdžiui, teatro, kompiuterinių žaidimų, nereikalingų pirkinių ir kt. Svarbiausia pasninką susieti su auka – ką sutaupei, paaukok stokojantiesiems.

– Ar, jūsų manymu, šiandien žmonės laikosi senovinių Didžiosios savaitės tradicijų: ketvirtadienį – susitvarkyti namus, išsimaudyti, penktadienį – nedirbti ūkio darbų ir pan.?

– Atvirai sakant, nežinau, ar šių tradicijų laikomasi. Mūsų namuose, pamenu, mama liepdavo ketvirtadienį sutvarkyti kambarius, penktadieniais gyvulius tikrai pašerdavo, o daugiau ar ką dirbdavo, nežinau. Mes, vaikai, tikrai ruošdavome pamokas, nes šeštadienį reikėdavo eiti į mokyklą.

– Priminkite, ką simbolizuoja margutis?

– Margutis niekuo nesusijęs su krikščionybe, tai iš pagonybės laikų išlikusi tradicija. Kiaušinis simbolizuoja pradžių pradžią, todėl ir velykinis margutis yra naujos gyvybės atsiradimo, atsinaujinimo, atgimimo simbolis. Kartu su prisikėlusiu Kristumi ir mes prisikeliame naujam gyvenimui.

– Mokslininkai yra įrodę, kad žmogui geriausias psichoterapijos seansas yra išpažintis ir malda. Kokia išpažinties misija?

– Padarytas blogis slegia, neduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Prisiminkite tą pojūtį, kai kam nors pakenkėte, galbūt net ne iš blogos valios – norėjote kaip geriau, o išėjo taip, kaip išėjo. Juk taip būna gyvenime! Kiek tada kančios ir išgyvenimų patyrėte? Ką jau kalbėti apie sąmoningą kenkimą. Dera prisiminti Judo išdavystę. Parduodamas Jėzų už 30 sidabrinių, jis manė, kad fariziejai tik pagąsdins Jėzų, tačiau, pamatęs žiaurų susidorojimą, išsigando, bet neatgailavo, ir tai privedė prie savižudybės. Šv. apaštalas Petras tris kartus išdavė Jėzų, tačiau atgailavo ir atgavo sielos ramybę, jam Jėzus atleido.

Išpažintis – tai sielą slegiančių nuodėmių išpažinimas ir per kunigo rankas gautas Viešpaties atleidimas. Pabandykite atlikti gerą, nuoširdžią atgailą – ne dėl to, kad tokia tradicija, kad reikia, o trokšdami susitaikyti su Dievu, atgauti ryšį su Juo. Bet koks padarytas blogis yra nuodėmė, kuri nutraukia ryšį su Dievu. Štai kodėl žmogus taip blogai jaučiasi. Šie, Dievo gailestingumo, metai mus visus kviečia atlikti atgailą. Kas ir kur būtume, kokias pareigas užimtume, mums visiems reikia Dievo gailestingumo, nes visi esame klystantys žmonės.

– Dažnai prisimename šiuos Jėzaus žodžius: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį.“ Juos mėgstame kartoti ypač šiais prieštaringumų kupinais laikais. Kaip jūs aiškintumėte minėtą mintį?

– Labai paprastai: prieš pasmerkdamas kitą, pirmiausia pažvelk į save. Vienintelis be nuodėmės buvo Jėzus – Jis galėjo mesti akmenį, bet tarė moteriai: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Toks yra tikrasis gailestingumas.

– Krikščionis yra žmogus, kuris krikštytas, o žmogus, po krikšto nutolęs nuo Bažnyčios, vis tiek yra krikščionis?

– Krikšto sakramentas nepanaikinamas, jei žmogus nepriėmė kito tikėjimo…

– Beje, teko susidurti su nuomone, kad, norėdamas vadintis tikru kataliku, turi atitikti griežtus kriterijus. Jeigu nukrypsi nuo tikėjimo tiesų, durys pas Dievą tau bus užvertos. Ar taip yra iš tikrųjų?

– Dievo gailestingumas – neišmatuojamas, beribis. Jei tik žmogus ateina pas Jį atgailaudamas, Dievas su meile priima į savo mylintį glėbį. Apie tai aiškiai paliudijo Jėzus palyginime apie sūnų palaidūną šv. Luko Evangelijoje.

– Kokius nepatogius klausimus jums dažniausiai užduoda jaunimas? Ar galima diskusija dėl biblinių tiesų?

– Dabartinis jaunimas – smalsus, domisi įvairiomis temomis, taip pat ir religiniais klausimais, ir tai nėra blogai. Man asmeniškai neteko išgirsti nepatogių klausimų. Parapijoje veikia Biblijos studijų ratelis, kuriam vadovauja prityrę Šv. Rašto žinovai. Jį lanko ir jauni žmonės, ten jie diskutuoja įvairiomis biblinėmis temomis. Tokių susibūrimų tiek Kaune, tiek kitur Lietuvoje yra daug.

– Kartais sakoma, neva tikintieji šiame pasaulyje kenčia ir laukia amžinosios laimės. Ar tikrai krikščionybė yra kančią aukštinanti religija?

– Krikščionybė yra džiaugsmo religija, tik gaila, kad lietuviškas santūrumas neleidžia to išreikšti. Jėzus kalbėjo: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Taip pat Jis sakė: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

– Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia savo iškiliu baltu stotu liudija dvasios pergalę prieš materialines vertybes. O koks jūsų, dvasios tėvo, asmeninis šūkis?

– Galima sakyti, kad mano dvasios vadovas yra palaimintasis Jurgis Matulaitis, todėl jo šūkis „Duok, Dieve, kad sudegčiau kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai“ – mano, kaip kunigo, vedlys.

– Kokias Velykas jūs pats prisimenate iš vaikystės?

– Mano ankstyvoji vaikystė prabėgo vaikų namuose. Buvo gilus sovietmetis, tad kas yra Velykos, tada net nežinojau. Paauglystėje, kai patekau pas įtėvius Grigaravičius, pirmą kartą išgirdau Kristaus istoriją, išmokau maldas, kiekvieną sekmadienį keliaudavome į Šv. Mišias, ir man atsivėrė naujas pasaulis. Suprantama, Velykų rytas prasidėdavo bažnyčioje Šv. Mišiomis. Nebuvo galingo choro, bet velykinės šlovinimo giesmės vis dėlto nepaprastai veikė paauglio širdį. Grįžę sėsdavome prie kuklaus mamos paruošto stalo, tėvukas palaimindavo, ir tada linksmai pusryčiaudavome. Pirmiausia susidauždavome pačių išmargintais margučiais.

– Ar Lietuvos žmonės per 25-erius nepriklausomybės metus netapo dvasingesni?

– Jei šį klausimą man kas nors būtų uždavęs pirmaisiais Atgimimo metais, neabejotinai atsakyčiau „taip“, nes tada iš tiesų buvo juntamas stiprus dvasinis pakilimas. Dabar nesu taip tvirtai įsitikinęs. Tačiau matau gražių pokyčių Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenime, ir tai džiugina.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms artėjančių šv. Velykų proga?

– Nuoširdaus krikščioniško džiaugsmo, meilės ir gailestingumo ir kad dosniai juos dalytų visiems, kuriuos leis gyvenimo kelyje sutikti mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“