Britų istorikas, „The Times“ skiltininkas ir daugelio populiarų dokumentinės publicistikos knygų autorius Benas Macintyre‘as šį kartą knygoje „Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę“ rašo apie sovietų žvalgą Olegą Gordijevskį, kurio slaptas bendradarbiavimas su britų žvalgyba paspartino Sovietų Sąjungos žlugimą ir darė poveikį pasaulio įvykiams.

Pagal veiklos mastą Olegą Gordijevskį būtų galima lyginti su britų dvigubu agentu Kimu Philby, tik Gordijevskis pasirinko priešingą – teisingąją – Šaltojo karo fronto pusę. Dviejų KGB pareigūnų sūnus ir ikoniškiausių sovietinės dvasios institucijų auklėtinis, protingas, gabus ir išsilavinęs Gordijevskis pamažu savo šalies komunistinę sistemą ėmė suvokti kaip nusikalstamą ir jos nekęsti. Jo karjera KGB prasidėjo 1968 m., galiausiai jis tapo svarbiausiu sovietinio KGB žmogumi Londone, tačiau nuo 1973 m. slapta dirbo ir britų žvalgybai MI6.

Beveik dešimtmetį, Šaltajam karui artėjant link saulėlydžio, Gordijevskis padėjo Vakarams neutralizuoti KGB veiklą, atskleisti rusų šnipus, sutrukdyti KGB žvalgybos operacijoms. Akylai saugodama savo agentą rusą, MI6 neatskleidė jo tapatybės savo artimiausiai partnerei CŽV, o pastarajai vis labiau rūpėjo sužinoti, kas gi tas akivaizdžiai aukščiausio lygmens britų agentas. Tas atkaklus smalsumas ir lėmė Gordijevskio likimą: nustatyti vertingojo agento tapatybę CŽV pavedė ne kam kitam, o Aldrichui Amesui – žmogui, sąmoningai pasirinkusiam šnipinėti sovietams.

Šioje įspūdingoje, įtampos, išdavysčių ir lojalumo kupinoje Šaltojo karo dramoje nuožmiai varžosi trys didvalstybės – JAV, Britanija ir Sovietų Sąjunga, o šių varžybų kulminacija baigiasi kvapą gniaužiančiu, kinematografišku, žingsnis po žingsnio aprašytu Gordijevskio pabėgimu iš Maskvos 1985-aisiais.

Knygos „Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę“ ištrauka

Praėjus mėnesiui po Gordijevskio pabėgimo, sovietų ambasados Paryžiuje patarėjas mokslo reikalais nustebo gavęs menkai pažįstamo britų diplomato kvietimą išgerti arbatos Alliance Française. Rugpjūčio 15 dieną patarėjas prisistatė į sutartą vietą, kur jį pasitiko niekada jo iki tol nematytas anglas.

– Turiu svarbų pranešimą jūsų KGB posto viršininkui, – ištarė nepažįstamasis.

Rusas išbalo pamanęs, kad bus įtrauktas į kokią neaiškią aferą.

Anglas ramiai jį informavo, kad vienas aukštas KGB pareigūnas, iki šiol buvęs rezidentu Londone, yra gyvas, sveikas ir akylai saugomas gyvena Jungtinėje Karalystėje.

– Jis labai laimingas, bet norėtų susigrąžinti šeimą.

Taip prasidėjo operacija „Etmonas“, skirta Leilai su mergaitėmis parvežti į Angliją, kad Gordijevskių šeima vėl galėtų būti kartu.

MI6 svarstė, kaip geriausia sužaisti šią partiją. Išdėstyti sandėrį oficialiame laiške buvo per daug rizikinga, tad šios idėjos atsisakyta. „Bet koks rašytinis dokumentas galėjo būti iškraipytas ir vėliau kaip nors panaudotas prieš mus.“ Nutarta perduoti žinią žodžiu, per bona fide sovietų diplomatą už Jungtinės Karalystės ribų, ir kaip geriausias ryšininkas pasirinktas šis vargšas patarėjas.

„Niekad nemačiau tokio išsigandusio žmogaus, – vėliau sakė žinutę perdavęs MI6 pareigūnas. – Jis išėjo drebėdamas.“

Sąlygos buvo išdėstytos tiesmukai ir aiškiai. Gordijevskio dėka britai žino visų KGB ir GRU pareigūnų Britanijoje pavardes. Jiems teks išvykti iš šalies. Bet Maskva savo „kadrus galėtų atitraukti pamažu, per ilgesnį laiką, jei būtų leista išvykti Gordijevskio šeimai“. Taip nenukentėtų Kremliaus reputacija, jo šnipai būtų išsiųsti iš šalies diskretiškai, be diplomatinio skandalo, o šeima galėtų susijungti. Jei Maskva sandėrį atmestų ir išleisti Leilą su mergaitėmis atsisakytų, tuomet visi sovietų šnipai būtų išsiųsti vienu mostu. KGB turėjo per dvi savaites atsakyti į pasiūlymą.

Gordijevskio baimė dėl šeimos kiekvieną dieną didėjo. Pasididžiavimas, kad jis įveikė KGB, buvo sumišęs su sielą draskančia kalte. Dabar jo mylimiausi žmonės tapo Sovietų Sąjungos kaliniais. Margaret Thatcher pasiūlymas bandyti slapta susitarti su Maskva buvo išties neįprastas žingsnis, ir Gordijevskis tai pripažino laiške ministrei pirmininkei: „Nepaisyti procedūrų ir leisti veikti neformaliai – tai buvo unikalus poelgis, išreiškiantis didžiausią dosnumą ir humaniškumą.“

Bet iš to nieko neišėjo.

Siūlymas slapta susitarti iš pradžių Maskvą pribloškė, paskui ji įtūžo. Ištisą mėnesį po Gordijevskio dingimo kagėbistai naršė visą šalį, atsisakydami patikėti, kad jis galėjo pabėgti. Leilą, taip pat kitus šeimos narius – motiną ir jaunesnę seserį – nuolat tardė apie jo buvimo vietą. Marina buvo suakmenėjusi iš siaubo. Olga Gordijevskaja pritrenkta. KGB priekabiai kvotė visus jo kolegas ir draugus. Leila laikėsi oriai, atkakliai tvirtindama, kad jos vyras tapo kažkokio sąmokslo ar baisios klaidos auka. Jai iš paskos sekiojo po šešis kagėbistus. Jie stebėjo net jos dukras mokyklos aikštelėje. Beveik kasdien veždavo ją į Lefortovo kalėjimą, į dar vieną apklausą.

– Kaip galėjote nežinoti, kad jis šnipinėja britams? – tardytojai vis kartojo tą patį klausimą.

Galiausiai ji pratrūko:

– Klausykit, išsiaiškinkim pagaliau. Aš buvau žmona. Mano darbas buvo tvarkyti namus, virti, eiti apsipirkti, miegoti su juo, gimdyti vaikus, dalintis lova ir būti jo drauge. Ir aš tą dariau gerai. Esu dėkinga jam, kad man nieko apie tai nesakė. Šešerius savo gyvenimo metus buvau tobula žmona. Dėl jo dariau viską. O jūs, KGB, turite tūkstančius darbuotojų, kuriems mokate atlyginimus ir kurių darbas yra tikrinti žmones. Jie jį tikrino ir tikrino ir pasakė, kad jis švarus. O dabar jūs ateinate ir kaltinate mane? Ar jums tai neatrodo kvaila? Jūs neatlikote savo darbo. Tai buvo ne mano darbas, o jūsų. Jūs sugriovėte man gyvenimą.

Laikui bėgant Leila vis geriau pažino savo tardytojus. Kartą vienas kiek labiau ją užjaučiantis pareigūnas paklausė:

– Ką būtumėt dariusi, jei būtumėt sužinojusi apie vyro planą pabėgti?

Leila ilgai galvojo.

– Būčiau leidusi jam pabėgti. Būčiau davusi jam tris dienas, o paskui kaip lojali pilietė būčiau apie tai pranešusi. Prieš tai įsitikinusi, kad jis tikrai pabėgo.

Tardytojas padėjo ant stalo rašiklį.

– Manau, kad šito į raportą neįtrauksime.

Leila jau ir taip buvo užtektinai įklimpusi.

Michailas Liubimovas taip pat buvo iškviestas į Kontržvalgybos valdybą apklausti.

– Kur jis galėtų būti? – kamantinėjo tardytojai. – Ar jis pas kokią moterį? Gal užsikasęs kokioje bakūžėje Kursko regione?

Liubimovas, žinoma, neturėjo nė menkiausio supratimo. „Buvo išmėsinėti visi mano santykių su Gordijevskiu aspektai, ieškant kokių užuominų, paaiškinančių jo išdavystę.“ Bet Liubimovas buvo suglumęs kaip ir visi kiti. „Mano teorija buvo paprasta, ji rėmėsi jo išvaizda, kai paskutinį kartą jį mačiau: pamaniau, kad jam visiškai pakriko nervai ir jis turbūt nusižudė.“

Praėjus dešimčiai dienų po susitikimo Paryžiuje, iš KGB Centro atėjo žinutė, kurią perdavė nelaimėlis mokslo patarėjas. Tai buvo „ilga plūdimosi tirada“: Gordijevskis yra išdavikas. Jo šeima liks Maskvoje. Jokio sandėrio nebus.

Britanija ėmė rengtis atsakui, arba pažeminimo operacijai („Embase‘). Rugsėjo mėnesį Užsienio reikalų ministerija paskelbė žinią apie Gordijevskio pasitraukimą į Vakarus (sensacingos pabėgimo detalės nebuvo atskleistos). Visuose laikraščiuose pasirodė straipsniai ryškiomis dramatiškomis antraštėmis: „Didžiausia žuvis tinkle“, „Draugas Olegas – šnipinėjimo didmeistris“, „Rusijos šnipų tūzas“, „Superšnipas, kuris pabėgo į Vakarus“, „Mūsų žmogus KGB viduje“. Tą pačią dieną Britanijos vyriausybė išsiuntė iš šalies dvidešimt penkis Gordijevskio įvardytus KGB ir GRU pareigūnus – įvyko masinis sovietų šnipų valymas. Tą dieną ponia Thatcher rašė Ronaldui Reaganui: „Man asmeniškai pritariant, rusams aiškiai sakome, kad nors negalime toleruoti tokio tipo žvalgybos veikimo, kokį atskleidė Gordijevskis, ir toliau norime konstruktyvių santykių su sovietais. Kita vertus, manau, visai neblogai, kad jam [Gorbačiovui] jau pačioje jo vadovavimo pradžioje pateikėme akivaizdžią sąskaitą, kurią tenka mokėti už KGB veiklos mastą ir pobūdį Vakarų šalyse.“

Maskva iškart atkirto tuo pačiu. Ambasadorius seras Bryanas Cartledge’as buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją pas Vladimirą Pavlovičių Suslovą, už užsienio ambasadas atsakingo skyriaus viršininką. Ant stalo priešais Suslovą gulėjo naujojo ambasadoriaus, apsupto savo darbuotojų, nuotrauka. Jis nužvelgė ambasadorių švininiu žvilgsniu ir uždėjęs du pirštus ant Roy Ascoto bei Arthuro Gee pareiškė:

– Šie žmonės yra politiniai banditai.

Pamažu iš atskirų dalių KGB susidėliojo visą paveikslą. Cartledge’as dėjosi didžiai nustebęs:

– Kodėl taip sakote?

Suslovas piktinosi „akis badančiais“ britų ambasados žvalgybininkų veiksmais, pridurdamas, kad sovietų valdžia žino, „kokį vaidmenį atlieka jo pirmieji sekretoriai Gee ir Ascotas“. Suslovas ypač bjaurėjosi Rachelės Gee apsimetinėjimu, neva jai skauda nugarą. Tada perskaitė dvidešimt penkių britų pavardes, įskaitant dviejų MI6 pareigūnų bei jų sekretorės Violet Chapman, ir pareiškė, kad iki trečios spalio savaitės jie privalo išvykti iš Sovietų Sąjungos. Laiko buvo duota tiek pat, kiek ponia Thatcher skyrė iš Londono išsiunčiamiems KGB pareigūnams. Dauguma jų neturėjo nieko bendro su žvalgyba, ką jau kalbėti apie pabėgimą.

Seras Bryanas Cartledge’as susitiko su Ascotu saugių pokalbių kambaryje. Čia ambasadorius pratrūko – siautėjo kaip uraganas. Ambasadorius žinojo, kad ministrė pirmininkė asmeniškai davė leidimą pabėgimo operacijai, bet įvykio „radioaktyviosios dulkės“ dar tik pradėjo kristi. „Jis baisiai tūžo. Sakė, kad sunaikinom jo ambasadą kaip tik tuomet, kai mezgasi šilti Thatcher ir Gorbačiovo santykiai (iš dalies tai buvo mūsų draugo nuopelnas, bet negalėjau ambasadoriui to pasakyti). Kai kurie žmonės iškalbingiausi būna tada, kai niršta. Jis sakė, kad mano prosenelis, ministras pirmininkas, dabar tikriausiai vartosi grabe“, – prisiminė Ascotas. Iš tiesų labiau tikėtina, kad, užuot vartęsis grabe, garsusis Ascoto protėvis ūbavo iš džiaugsmo ir pasididžiavimo.

Cartledge‘as veltui pasiuntė itin nediplomatišką telegramą į Londoną, ragindamas baigti „akis už akį“ išsiuntimus iš šalies: „Nesileiskite į myžimo varžybas su skunku: jis turi svarbių prigimtinių pranašumų.“ (Ambasadorius dar labiau įsiuto sužinojęs, kad jo telegrama, žodis žodin kaip parašyta, atsidūrė ant ministrės pirmininkės stalo.) Bet Thatcher šių varžybų su sovietais nenutraukė. Jos vyriausybės sekretorius seras Robertas Armstrongas pasiūlė išsiųsti dar keturis sovietų diplomatus. Jai pasirodė, kad to nepakanka, ir ji pareikalavo ištrenkti šešis. Aišku, po to buvo išsiųsti šeši britų diplomatai, tad visas išsiųstųjų skaičius išaugo iki 62, po 31 iš kiekvienos pusės. Visi Cartledge’o būgštavimai išsipildė: „Praradau visus rusiškai mokančius darbuotojus... pusę ambasados.“

Gordijevskis toliau slapstėsi forte. Kartais išeidavo iš pastato ir tyrinėdavo apylinkes, bet visada su didele apsauga. Kasdien bėgiodavo forto perimetru ar gretimame miške, lydimas MI6 pareigūno Martino Shawfordo. Bet jis neturėjo jokių galimybių susipažinti su naujais žmonėmis ar susisiekti su senais draugais. MI6 stengėsi, kad jo gyvenimas būtų kuo normalesnis, tačiau vieninteliai jo socialiniai ryšiai buvo su žvalgybininkų bendruomene ir jų šeimomis. Jis visada buvo užsiėmęs, bet jautėsi labai vienišas. Atsiskyrimas nuo šeimos buvo nuolatinė kančia, jis sielvartavo, kad negauna iš jų jokių žinių, ir kartais puldavo į karčią savigraužą. Kad numalšintų šį skausmą, pasinėrė į darbą, sėdėdavo iki išnaktų rašydamas ataskaitas. Jo dvasinė būsena svyravo nuo beviltiškumo iki vilties, nuo pasididžiavimo tuo, ko pasiekė, iki liūdesio dėl asmeniškai sumokėtos kainos. Jis rašė poniai Thatcher: „Nors meldžiausi, kad kuo greičiau susitikčiau su žmona ir vaikais, visiškai priimu ir suprantu priežastis, kodėl imamasi ryžtingų veiksmų... Tačiau vis vien viliuosi, jog bus rastas koks būdas įtikinti sovietus, kad išleistų šeimą, nes be jos mano gyvenimas neturi prasmės.“

Thatcher atsakė: „Mes taip pat nerimaujame dėl jūsų šeimos ir jos nepamiršime. Pati turiu vaikų, tad žinau, ką galvojate, jaučiate ir patiriate kiekvieną dieną. Prašau nesakyti, kad gyvenimas neturi prasmės. Vilties visada yra.“ Toliau ji rašė, kad vieną dieną norės su juo susitikti, ir pridūrė: „Gerai suvokiu jūsų asmeninę drąsą ir jūsų požiūrį į laisvę bei demokratiją.“

KGB viduje žinia, kad Gordijevskis pabėgo į Britaniją, sukėlė vienų kitiems žeriamų priekaištų audrą ir paskatino atpirkimo ožio paieškas. KGB galva Čebrikovas ir Pirmosios vyriausiosios valdybos (PVV) viršininkas Kriučkovas atsakomybę vertė Antrajai vyriausiajai valdybai, kuri teoriškai turi rūpintis vidaus saugumu ir kontržvalgybos operacijomis. PVV viršininkai kaltino savo kontržvalgybos padalinį. Gruško kaltino Gribiną. Visi kaltino sekimo grupę, nes ši buvo ant žemiausio hierarchijos laiptelio ir nebeturėjo kam permesti kaltės. Už britų diplomatų sekimą atsakingas Leningrado KGB buvo nubaustas – atleista ir pažeminta daug aukštų pareigūnų. Tiesiogines Gordijevskio pabėgimo pasekmes pajuto ir Leningrado KGB produktas Vladimiras Putinas, matydamas daugelio savo draugų, kolegų ir globėjų „valymą“.

Sutrikęs ir rūstaujantis KGB, vis dar tiksliai nežinodamas, kaip Gordijevskis pabėgo, griebėsi dezinformacijos kampanijos, skleidė netikras žinias: neva stipriai užmaskuotas bėglys, įdavus jam padirbtus dokumentus, išvežtas iš ambasados per diplomatinį priėmimą. Visaip bandyta sumenkinti Gordijevskio pareigybinį rangą ir jo svarbą. Vėliau KGB tvirtins (kaip kartą apie Kimą Philby yra pareiškusi MI6), kad jau seniai jį įtarė nelojalumu. Savo memuaruose buvęs užsienio reikalų ministras Jevgenijus Primakovas išvedžioja, kad per tardymą Gordijevskis vėl norėjęs pereiti į sovietų pusę: „Gordijevskis jau artėjo link prisipažinimo, ėmė aiškinti, kad galėtų aktyviai dirbti prieš britus, žiūrėjo, kaip į tai bus reaguojama, net siūlė visokias garantijas, užtikrinsiančias sėkmingą jo, kaip dvigubo agento, veiklą. Apie tai buvo informuota KGB vadovybė. Užsienio žvalgybos pareigūnai buvo įsitikinę, kad kitą dieną jis prisipažins. Bet staiga iš viršaus atėjo įsakymas nutraukti apklausas bei sekimą ir išsiųsti Gordijevskį į sanatoriją... Iš ten jis ir pabėgo per Suomijos sieną.“

Primakovo bandymas užglaistyti reikalą kertasi su logika. Jei Gordijevskis tik „artėjo“ prie prisipažinimo, akivaizdu, kad neprisipažino; jei jis neprisipažino esąs britų šnipas, tai kaip galėjo siūlytis dirbti dvigubu agentu?

Ir Primakovas, ir Viktoras Čerkašinas, pirmasis Ameso KGB kuratorius, tvirtino, kad apie Gordijevskio išdavystę jau prieš kelis mėnesius iki jo grįžimo į Maskvą KGB perspėjo neįvardytas šaltinis. Bet, nepaisant gyrimosi ir pramanytų istorijų triukšmo, KGB vadovybė žinojo tiesą: svarbiausias Šaltojo karo šnipas buvo jų rankose, ir jie leido jam išsprūsti.

Praėjus dviem dienoms po anglų ir sovietų diplomatinių skerdynių, Leningrado–Vyborgo magistrale riedėjo kokių dvidešimties lengvųjų automobilių kolona. Aštuoni iš jų buvo britų diplomatų, kas antras automobilis – KGB seklių. Diplomatų išvarymas vyko per Suomiją: Ascotas ir Arthuras Gee važiavo pažįstamu pabėgimo maršrutu, tik dabar juos išlydėjo taip, kaip „triumfuojantys nugalėtojai keliu varo kalinius“. Į lagaminą Arthuras rūpestingai įsidėjo „Harrods“ maišelį ir Sibeliaus „Suomijos“ kasetę. Privažiavus keliuką su didžiule uola, KGB automobiliai sumažino greitį, ir visi sovietų pareigūnai persisukę sėdynėse spoksojo į tą vietą. „Jau buvo susiprotėję, kas čia įvyko.“

KGB procedūrų laikėsi iki galo, tad Gordijevskio byla dar buvo nebaigta. 1985 metų lapkričio 14 dieną jį in absentia už tėvynės išdavimą teisė karinis tribunolas ir paskelbė mirties nuosprendį. Po septynerių metų Kriučkovą Pirmosios vyriausiosios valdybos vadovo poste pakeitęs Leonidas Šebaršinas viename interviu išreiškė lūkestį, kad Britanijoje Gordijevskis būsiąs nužudytas, jo žodžiai nuskambėjo kaip viešas grasinimas tai padaryti. „Techniškai tai nėra labai sudėtinga“, – pareiškė jis.

Olegas Gordijevskis tapo vieno žmogaus šou žvalgybos tema. Lydimas globėjų iš MI6, jis keliavo po pasaulį, pasakojo apie KGB, demistifikuodamas šią vieną slapčiausių organizacijų. Be kitų šalių, lankėsi Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vakarų Vokietijoje, Izraelyje, Saudo Arabijoje ir Skandinavijoje. Praėjus trims mėnesiams po eksfiltracijos, MI6 būstinėje Londone buvo surengta konferencija, į kurią pakviesti visų žvalgybų atstovai, taip pat atitinkami valdžios pareigūnai ir sąjungininkai. Tikslas buvo patyrinėti Gordijevskio pateiktą informaciją, ką ji atskleidžia apie ginklavimosi varžybas, Rytų ir Vakarų santykius bei ateities žvalgybos planavimą. Šimtai atskirų raportų buvo sudėta vienoje vietoje kaip ant kokio patiekalų gausaus švediško stalo – susirinkę šnipai ir jų vadovai galėjo nuo ryto iki vakaro naršyti ir iki soties ,,vaišintis“ dvi dienas iš eilės.

MI6 nupirko Gordijevskiui namą viename Londono priemiesčių, kur jis apsigyveno netikra pavarde. Į grasinimus nužudyti MI5 ir MI6 reagavo rimtai. Jis skaitė paskaitas, klausėsi muzikos, kartu su istoriku Christopheriu Andrew rašė tokias moksliškai išsamias knygas, kad ir šiandien jos tebėra geriausias šaltinis apie sovietų žvalgybą. Jis netgi davė interviu televizijai, užsimaskavęs šiek tiek absurdišku peruku ir netikra barzda. KGB žinojo, kaip jis atrodo, bet rizikuoti tikrai nebuvo verta. Sovietų Sąjungoje įsibėgėjus Gorbačiovo reformoms ir komunizmo imperijai ėmus braškėti, Gordijevskio ekspertinių žinių reikėjo vis labiau.

1986 metų gegužę Margaret Thatcher pakvietė jį į Čekersą, oficialią savo užmiesčio rezidenciją. Ji beveik tris valandas kalbėjosi su žmogumi, kuris jai buvo žinomas kaip ponas Kolinsas: apie ginklų kontrolę, sovietų politikos strategiją ir Gorbačiovą. 1987 metų kovą ji vėl su juo konsultavosi, šį kartą Dauningstryte, po to buvo dar vienas sėkmingas jos vizitas į Maskvą. Tais pačiais metais Gordijevskis Ovaliajame kabinete susitiko Ronaldu Reaganu, juodu kalbėjosi apie sovietų šnipų tinklus ir pozavo bendrai nuotraukai. Pokalbis truko dvidešimt dvi minutes – laisvojo pasaulio lyderis jam skyrė keturiomis minutėmis daugiau nei leiboristų lyderiui Neilui Kinnockui, džiūgaudamas pastebėjo Gordijevskis.

– Mes žinome apie jus, – pasakė Reaganas, uždėdamas ranką rusui ant peties. – Vertiname tai, ką padarėte dėl Vakarų. Ačiū. Nepamiršome jūsų šeimos ir dėl jos kovosime.