Leidykla „Briedis“ pristato Michailo Zygario knygą „Karas ir bausmė. Rusijos įsiveržimo į Ukrainą istorija“.

M. Zygaris – ilgametis opozicinių pažiūrų Rusijos žurnalistas, kelių istorinių knygų autorius. Iškart po Putino invazijos į Ukrainą atvirame laiške pasmerkė agresiją ir buvo priverstas emigruoti į Vokietiją. 2022 m. spalį savo gimtinėje autorius paskelbtas „užsienio agentu“.

Norėdamas nušviesti Kremliaus invazijos į Ukrainą priežastis, autorius nukelia skaitytoją ne į Vladimiro Putino valdymo pradžią, o į XVII amžių. Būtent tada vokiečių kilmės Kyjivo stačiatikių dvasininkas Inokentijus Gyzelis parašė ir išpopuliarino savo veikalą „Synopsis“, kuriame padėjo pagrindus dabartinių rusų ir ukrainiečių protėvių vienybės mitologijai, šlovindamas „nedalomą stačiatikių tautą“. Gyzelio vizijose Maskva tapo tiesiogine Kyjivo Rusios polinės bei religinės tradicijos paveldėtoja ir vienintele jos gynėja. Nors dar prieš tai visa virtinė Moskovijos valdovų laikėsi panašaus požiūrio, Gyzelio darbai gana neapibrėžtoms teorijoms suteikė ideologijos pavidalą. Pamažu gimė ir vystėsi „didžiarusių“ (t. y. rusų) kalbos bei kultūros pranašumo mitas, lyginant su „jaunesniųjų brolių“ (ukrainiečių ir baltarusių) kalba bei kultūra. Šis mitas kartu su ypatingo „didžiarusiško mesianizmo“ teorija nuolat atkartotas, tvirtintas vėlesnių Rusijos istorikų darbuose.

Visi Zygario knygos skyriai – nuo minėto Gyzelio laikų iki pat Kremliaus invazijos į nepriklausomą Ukrainą 2022 m. vasarį – nušviečia įvykius, tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygotus didžiarusiškos imperinės istoriografijos naratyvo. Kad ir kokia būtų Rusija – carinė, komunistinė ar tariamai demokratinė, – ji nuolat reiškė išskirtines nuosavybės teises į Ukrainą ir nieku gyvu nenorėjo, kad „jaunesnieji broliai“ išsprūstų iš „vyresniųjų“ akiračio. Prisidengiant kalbomis apie „vienybę“ ir „brolybę“, daugelį amžių vykdytas ukrainiečių nutautinimas, o galiausiai ir pats tikriausias genocidas stalininio Holodomoro pavidalu. Knygoje pasakojama, kaip Rusija, siekdama išlaikyti ar „susigrąžinti“ Ukrainą, daugelį amžių taikė platų pačių įvairiausių „poveikio priemonių“ arsenalą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Ukrainai tapus nepriklausoma, Maskva toliau kišosi į savo kaimynės vidaus bei užsienio politiką, gilino susiskaldymą tarp provakarietiškų vakarinių regionų ir sąlyginai prorusiškų rytinių, veikė per savo statytinius, šantažavo, baugino, naudojo politinio bei ekonominio spaudimo svertus. 2013 m. Euromaidanui sužlugdžius prokremliško prezidento Janukovyčiaus mėginimus paversti Ukrainą vasaline valstybe, Putinas, prisidengęs „žaliaisiais žmogeliukais“, „atostogaujančiais savanoriais“ ir vietos separatistais, atplėšė Krymą, krauju užliejo Donbasą, o po aštuonerių metų ryžosi atviram karui turint tikslą sunaikinti ukrainiečių valstybingumą. Savo veiksmams pateisinti jis pasitelkė tuos pačius beprotiškus mitus ir tas pačias kruvinas priemones. Tačiau Ukraina atsilaikė.

Knygoje nemažai vietos skiriama dabartiniam Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui. Zygaris aprašo, kaip paprastas rusakalbis studentas iš Kryvyj Riho, – KVN („Linksmųjų ir išradingųjų klubo“) komandos dalyvis, pats anksčiau kalbėjęs apie rusų ir ukrainiečių tautų brolybę, tapo politiku, paskui – prezidentu, o galiausiai – ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo Rusijai simboliu.

„Karas ir bausmė“ – taip pat savotiška autoriaus išpažintis ir atgaila. Kaip Rusijos pilietis, jis teigia jaučiantis asmeninę kaltę ne tik už agresyvią Kremliaus politiką, bet ir už jo šalies visuomenę apsėdusį imperinį kvaitulį. Pasak autoriaus, pragaištingas didžiarusiškos puikybės, agresyvaus „mesianizmo“, nepakantumo visam likusiam pasauliui narkotikas smarkiai pažeidęs nemažos dalies jo bendrapiliečių smegenis. Apsivalymas įmanomas tik pripažinus bendrą kaltę. Autorius viliasi, kad kada nors tai nutiks: „Ateities rusų kartos su siaubu ir gėda prisimins karą, kurį sukėlė Putinas. Jos stebėsis, kaip primityvi puikybė užvaldė XXI a. žmonių protus. Ir jie neis tuo pačiu keliu, jei šiandien mes, jų būsimieji protėviai, prisiimsime bausmę.“

Knygos ištrauka

Visu greičiu atgal

2013 m. vasarą V. Putinas su oficialiu vizitu lankosi Kyjive. Oficiali proga – Rusios krikšto 1025-ųjų metinių minėjimas. Tai nėra apvali data, bet visi žino, kad Putinas negali atsispirti istorinėms aliuzijoms.

Ši kelionė jam simbolinė. Putinas jaučiasi esąs Rusijos ir Ukrainos vienytojas. Kad padarytų įspūdį Putinui, Janukovyčiaus administracija organizuoja didingas pamaldas ant vadinamosios Volodymyro kalvos dešiniajame Dnipro krante, kur stūkso paminklas kunigaikščiui Volodymyrui, 988 m. pakrikštijusiam Rusią. Liturgiją atlieka Kyjivo metropolitas Volodymyras, kunigaikščio ir Rusijos prezidento bendravardis.

Iškart po iškilmių įvyksta pirmoji nelaimė. Sutrinka senojo metropolito širdies stimuliatoriaus veikla. Volodymyras skubiai nuvežamas į Kyjivo Pečorų laurą, kur beveik buitinėmis sąlygomis jam atliekama itin sudėtinga operacija: gydytojai sustabdo širdies veiklą ir vėl ją atnaujina. Metropolito aplinka įsitikinusi, kad tai buvo pasikėsinimas nužudyti. Esą kažkas į širdies stimuliatorių nukreipė „kažkokį spindulį“. Maskvos patriarchatui pavaldžios Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios vadovas jau senokai nesutaria su Janukovyčiumi.

Pastaruoju metu Ukrainos prezidentas reguliariai lankė metropolitą ir ragino pasitraukti iš pareigų užleidžiant vietą jaunesniam įpėdiniui. Janukovyčius jau numatęs savo kandidatą į Kyjivo metropolito postą. Prezidentas norėtų pasinaudoti Bažnyčia savo kampanijoje per artėjančius prezidento rinkimus. Tačiau septyniasdešimt septynerių metų Volodymyras priešinasi. Nepaisant visų negalavimų, jis neketina atsitraukti, juo labiau – perleisti Bažnyčią Janukovyčiaus statytiniams.

Tačiau nužudyti metropolitą per Rusios krikšto minėjimą būtų per drąsu net ir Janukovyčiui. Volodymyras atsigauna, širdies stimuliatorius vėl veikia ir metropolitas vyksta į kitą susitikimą – su Maskvos patriarchu Kirilu.

Putino vizito programa plati, tačiau ji sukasi tik apie Kyjivo Pečorų laurą. Rusijos prezidentas iš tiesų mėgsta šį senovinį Ukrainos sostinės vienuolyną. Jis susitinka su vietos dvasininkais, padeda gėlių ant Rusijos imperijos ministro pirmininko Piotro Stolypino (1911 m. nužudyto Kyjive ir palaidoto lauroje) kapo, nueina į senovines katakombas, kuriose saugomos stačiatikių šventųjų relikvijos, geria degtinę su vienuolyno vadovu. Kur kas mažiau laiko jis praleidžia su Ukrainos prezidentu Janukovyčiumi. Remiantis dvasininkais, Kyjivo Pečorų lauroje Putinas tarsi patiria kažkokį mistinį apreiškimą, patvirtinantį jo įsitikinimą, kad reikia kovoti už Ukrainą.

Nors Janukovyčius prorusiškai nusiteikęs prezidentas, pagrindiniu savo tikslu jis įvardija Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą. Tai grynas racionalizmas. Janukovyčius ir jo artimiausia aplinka supranta, kad ukrainiečiai nori gyventi kaip europiečiai. ES vektorius toks populiarus, kad gali lengvai užtikrinti jo perrinkimą antrai kadencijai 2015 m.

2013 m. rugsėjo 17 d. Ukrainos vyriausybė vienbalsiai pritarė integracijai į ES. Janukovyčiaus aplinka įsitikinusi, kad tai tik laiko klausimas. Kai 2013 m. sausį prorusiškas Regionų partijos parlamento narys kritikuoja Ukrainos kursą į ES ir ragina suartėti su Rusija, jis šalinamas iš partijos, iš jo atimamas mandatas. Maža to, jis net teisiamas už nedidelį nusikaltimą, padarytą dar 2007 metais. Žinia aiški: nesipriešink prezidentui.

Telieka vienas žingsnis – pasirašyti susitarimą su ES, ir tada įsikiša Putinas. Liudininkų teigimu, prieš tai Putinas nepriekaištavo Janukovyčiui dėl siekio prisijungti prie ES. Priešingai, Putinas visada viešai teigė, kad jis neprieštarauja Ukrainos stojimui į ES, jo prieštaravimai apsiribojo tik naryste NATO.

Tačiau iš tiesų Putinas jaučia didelį nepasitenkinimą Janukovyčiumi, tik to nerodo iki pat paskutinės minutės. Rusijos prezidento administracijoje sklando gandai, kad „oranžinių protestų“ įkarštyje Janukovyčiui buvo išduotas Rusijos pasas, kad kilus grėsmei jis galėtų greitai sprukti iš Ukrainos į Rusiją. Apie tai niekada nebuvo atvirai kalbama, tačiau, jei tai tiesa, ši aplinkybė suteikia Putinui kozirį, galintį nuversti Janukovyčių (remiantis Ukrainos įstatymais, negalima turėti dvigubos Rusijos ir Ukrainos pilietybės).

2013 m. spalį Putinas pakviečia Janukovyčių į susitikimą Sočyje. Rusijos prezidentas įtikina kolegą, kad europiečiai rengia sąmokslą paleisti iš kalėjimo Tymošenko ir jį nuversti. Putinas taip pat pasiūlo 15 milijardų JAV dolerių paskolą. Paskui Janukovyčius dar kelis kartus skrenda į Rusiją.

Nokdaunas per gimtadienį

2013 m. spalio 5 d. Maskvos sporto komplekse „Olimpyjskij“ įvyks istorinis įvykis: kova dėl sunkiasvorių bokso pasaulio čempiono titulo. Nugalėtojas susižers visus diržus: IBF, IBO, WBO, WBA. Varžovai – ukrainietis Volodymyras Klyčko (1996 m. olimpinis čempionas) ir rusas Aleksandras Povetkinas (2004 m. olimpinis čempionas).

Klyčko remia Ukrainos bendrovė „Interpipe“, priklausanti Viktorui Pinčukui. Povetkino rėmėja – Rusijos valstybinė naftos korporacija „Rosneft“, kuriai vadovauja Putino artimas bendražygis Igoris Sečinas. Tai suteikia kovai stiprų politinį atspalvį. Sporto komplekse susirinko visas Rusijos ir Ukrainos politinis bei verslo elitas.

Spalio 7-ąją, po dviejų dienų, bus Putino gimtadienis. Kažkas iš bičiulių jam sako, kad viskas kontroliuojama. Klyčko gavo 50 milijonų dolerių, tad turi nusileisti Povetkinui. Taigi Putinas stebi kovą, tikėdamasis gimtadienio dovanos – ruso pergalės.

Antrajame raunde Klyčko pasiunčia varžovą į nokdauną. Šeštajame raunde sužalojama Povetkino akis. Rusas išsilaiko visus dvylika raundų, nors dar keliskart krinta. Teisėjai vienbalsiai pergalę skiria ukrainiečiui Klyčko.

Atmosfera sporto komplekse primena karo zoną. Žiūrovai svaido įžeidimus Klyčko adresu. Į Povetkino persirengimo kambarį einantis Sečinas koridoriuje susiduria su Klyčko ir Pinčuku, bet, užuot pasveikinęs nugalėtoją, nusigręžia ir eina toliau.

Nors Klyčko negavo jokių pinigų, vėliau Putinui bus pasakyta, kad gavo, bet meluoja negavęs. Juk ukrainiečiai visada buvo klastingi.

Geležinis Maidanas

Lapkričio 21 d. Ukrainos vyriausybė staiga vieningai nubalsuoja prieš integraciją į ES. Nė vienas iš ministrų nesupranta kodėl, bet Janukovyčius jiems įsako balsuoti taip, kaip liepta. Nepaklusti būtų pavojinga. Ukrainos visuomenė sukrėsta.

Tą patį vakarą Mustafa Najemas, „Ukrainska Pravda“ žurnalistas, paskelbia žinutę feisbuke: „Kas prieš vidurnaktį pasiruošęs eiti į Maidaną? Patiktuko paspaudimas netinka. Tik komentarai po šiuo įrašu su žodžiais: „Aš pasiruošęs.“ Kai tik komentarų bus daugiau nei tūkstantis, mes organizuosime protestą.“ Kiek vėliau, pamatęs reakciją į savo įrašą, jis priduria: „Renkamės 22.30 val. prie Nepriklausomybės paminklo.“

Mustafa Najemas gimė Afganistane, bet 1991 m., būdamas devynerių, su šeima persikėlė į Kyjivą. Jis vienas žymiausių šalies žurnalistų, mano senas bičiulis ir kolega. Dar 2000-aisiais jis pradėjo dirbti Rusijos laikraščio „Kommersant“ Kyjivo biure, o aš ten dirbau karo korespondentu ir tarptautinių įvykių apžvalgininku.

Iki vidurnakčio į aikštę atėjo apie pusantro šimto žmonių: daugiausia tai buvo Kyjivo liberalių pažiūrų žurnalistai, tačiau vėliau prie jų prisijungė ir politikai, tarp jų boksininkas Volodymyras Klyčko ir jo vyresnysis brolis Vitalijus, taip pat boksininkas, tačiau pasukęs politiko keliu ir dabar vadovaujantis parlamento opozicinei frakcijai.

Ir valdžia, ir opozicija pradeda telkti šalininkus. Studentai iš Vakarų Ukrainos vyksta į Kyjivą. Lvivo universitetas juos išleidžia, nebausdamas už paskaitų nelankymą. Į sostinę iš Donbaso taip pat atvyksta autobusai su Janukovyčiaus šalininkais; žiniasklaida praneša, kad jiems mokama po 200 grivinų (apie 25 JAV dolerius) per dieną. Lapkričio 24 d., sekmadienį, opozicija organizuoja didelę eiseną pagrindine Kyjivo gatve – Chreščatyku – ir mitingą Europos aikštėje. Paskui protestuotojai eis prie vyriausybės pastato, reikalaudami atnaujinti integracijos į ES politiką. Milicija juos išsklaido ašarinėmis dujomis. Tuo pat metu Janukovyčiaus šalininkai rengia savo mitingą Mychailivskos aikštėje, pavadindami jį „antimaidanu“.

Kituose miestuose rengiami savi „Euromaidanai“, tačiau rytiniuose regionuose dalyviai dažnai mušami milicijos arba vietos chuliganų, kuriems valdžia už tai sumoka. Šie samdomi banditai Ukrainoje vadinami tituškomis.

Lapkričio 28 d. Vilniuje prasideda Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimas. Planuojama, kad ES pasirašys asociacijos susitarimą su trimis buvusiomis sovietinėmis respublikomis: Ukraina, Gruzija ir Moldova. Tačiau, kaip ir tikėtasi, Janukovyčius nieko nepasirašo. Bendrame susitikime jis sėdi stalo gale ir su niekuo beveik nebendrauja. Vėliau internete pasirodys filmuota medžiaga, kurioje Ukrainos prezidentas mėgina teisintis Vokietijos kanclerei Angelai Merkel: „Noriu, kad mane išklausytumėte. Trejus su puse metų buvau paliktas vienui vienas. Labai nelygiomis sąlygomis susidūriau su labai galinga Rusija.“

Be Janukovyčiaus ir jo delegacijos, Vilniuje taip pat lankosi Petro Porošenka. Šiuo metu jis neužima jokių oficialių pareigų, nors dar valdant Janukovyčiui buvo ekonomikos ministras. Porošenka atvyko kaip specialusis ES kviestas svečias.

Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimas baigiasi lapkričio 29 d. Moldova ir Gruzija pasirašė susitarimus su ES, o Ukraina – ne. Kyjivo Maidane vyksta didelis mitingas. Nuo scenos dainininkė Ruslana, 2004 m. „Eurovizijos“ nugalėtoja, skaito rezoliuciją, kurioje reikalaujama, kad prezidentas Janukovyčius atsistatydintų. Tada daugelis protestuotojų išsisklaido. Po vidurnakčio Maidane lieka tik keli šimtai žmonių, daugiausia dainas dainuojančių studentų.

4 val. ryto aikštėje pasirodo Ukrainos riaušių milicijos „Berkut“ pareigūnai, kuriems pavesta išvalyti teritoriją nuo pašalinių asmenų: esą dėl to, kad čia bus statoma naujametinė eglutė. „Berkut“ griebiasi smurto. Milicijos pajėgos panaudoja ašarines dujas, lazdas ir kurtinančias granatas. Studentai bėga iš Maidano į Šventojo arkangelo Mykolo vienuolyną. Vienuoliai atidaro duris ir suteikia jiems prieglobstį. „Berkut“ nedrįsta veržtis į vienuolyną. Per ryto žinias nuskambėjusi naujiena sukrės visą šalį.

Sklando daugybė skirtingų versijų, kas davė įsakymą susidoroti su protestuotojais. Opozicija mano, kad susidorojimą inicijavo Andrijus Kliujevas, ilgametis Janukovyčiaus bendražygis ir Saugumo tarybos sekretorius. Tačiau pats Janukovyčius po kelerių metų tvirtins, kad Maidano išvaikymą slapta organizavo jo administracijos vadovas Serhijus Liovočkinas, Dmytro Firtašo verslo partneris. Pasak Janukovyčiaus, esą jis apie nakties įvykius sužinojo tik kitą rytą žaisdamas tenisą. Kita vertus, protestuodamas prieš Maidano išvaikymą, Liovočkinas parašė atsistatydinimo pareiškimą, tačiau Janukovyčius jo nepriėmė.

Milicijos smurtas prieš studentus sukrėtė Ukrainą. Visi TV kanalai, taip pat ir Firtašui priklausantis ir Liovočkino kontroliuojamas „Inter“, tvirtino, kad milicija griebėsi smurto prieš beginklius vaikus. Kitą dieną, gruodžio 1-ąją, sekmadienį, tūkstančiai žmonių susirinko pagrindinėje Kyjivo gatvėje. Milicija išsilakstė, palikdama naujametei eglutei statyti atvežtą įrangą.

Apie 13.00 val. nuo minios atsiskiria grupė nacionalistų, kurie vėliau taps žinomi kaip „Dešinysis sektorius“ (ukr. „Правий сектор“). Jie užima meriją, esančią netoli pagrindinės aikštės. Po valandos opozicijos parlamentarai užima Profsąjungų rūmus pačiame Maidane. Tuo pat metu grupė nenustatytų asmenų užveda statybininkų Maidane paliktą buldozerį ir nuvažiuoja į Bankovos gatvę šturmuoti prezidento administracijos pastato. Vėliau opozicija teigs, kad tai buvo provokatoriai ar net persirengę „berkutiečiai“. Petro Porošenka skuba į Bankovos gatvę ir mėgina užkirsti kelią neramumams. Chaotiška diena baigiasi tuo, kad riaušių milicija sumuša protestuotojus prie prezidento administracijos pastato. Vis dėlto Maidanas ir netoliese užimti pastatai lieka protestuotojų rankose. Šimtai nukentėjusiųjų išvežami į miesto ligonines, dešimtys suimami. Stebuklas, bet tądien niekas nežūsta.

Protestuotojai paskubomis renčia barikadas pagrindinėje Kyjivo aikštėje. Per kelias dienas Maidanas virs miestu mieste, primenančiu Zaporižios sičę, apie kurią visi ukrainiečiai skaitė istorijos vadovėliuose. Sičė – savivaldi laisvų vyrų ir moterų bendruomenė, pasirengusi kovoti ir mirti už savo laisvę.