Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – klinikinės psichologės Catherine’os Gildiner knygą „Labas rytas, pabaisa“.

Susipažinsite su sėkmės lydimu muzikantu, pirmos kartos imigrantu kinu, kenčiančiu nuo seksualinio sutrikimo; jauna moterimi, kuri, būdama vos devynerių, su jaunesniais broliu ir seserimi viduržiemį tėvo buvo palikta atkampioje trobelėje; prabangiai gyvenančia darboholike, kurios narciziška motina kasdien pasveikindavo ją žodžiais: „Labas rytas, pabaisa.“

Kiekvienas pacientas turi paslaptį, kuriai atskleisti prireikė ne vienų metų. Jie kreipėsi į Gildiner, norėdami įveikti tuo metu kamavusią problemą, tačiau kančių šaltinis, pasirodo, slypi praeities gelmėse.

Kaip ir pastaruoju metu klasika tapusiose knygose „Stiklo pilis“ (Jeannette Walls) ir „Apšviestoji“ (Tara Westover), kiekvienas pacientas, užtikrintai judėdamas tiesos akimirkos link, įkūnijo savirefleksiją, stojiškumą, atkaklumą ir gailestingumą. Gildiner kartu išgyventas istorijas pateikia jautriai, įžvalgiai, o kartais ir juokingai.

Galima sakyti, kad „Labas rytas, pabaisa“ – tai apsakymų forma perteiktos patirtys, leidžiančios pažvelgti į terapeuto kabineto užkulisius ir iliustruojančios, kaip terapijos procesas gali išgydyti net ir protu nesuvokiamas žaizdas.

Knyga apie įsimintiniausias pacientų istorijas yra viena geriausiai parduodamų Amerikoje, o „Amazon“ mokslo ir psichologijos srityje sulaukė daugiau nei 3000 atsiliepimų.

Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.

Knygos ištrauka

Ką duodi, tą ir gauni

Per terapiją apie simptomus galima kalbėti ilgai, bet niekas nepasikeis, kol nebus atskleista pamatinė problema. Šiuo atveju visos problemos buvo susijusios su Medlinos motina: tai ji sąmoningai diegė dukteriai, kad ši yra pabaisa.

Kito susitikimo metu Medlina, drebėdama iš baimės, papasakojo, kad jai paskambino Šarlotė, kuri šiuo metu gyveno Floridoje, ir pakvietė ją aplankyti. Paskutinio apsilankymo metu motina „pamiršo“ pasiimti ją iš oro uosto ir Medlinai teko ieškoti jos adreso telefonų knygoje. Į motinos namus, suprantama, ji galiausiai atvyko susierzinusi, o Šarlotė tik mestelėjo:

– Gal nepradėkime visko nuo pykčių? Tau paprastai prireikia dvidešimt keturių valandų, kad imtum manęs nekęsti.

Sena, pažįstama giesmelė.

Man parūpo, kodėl Šarlotė kiaurus metus gyvena Floridoje.

– Turtingi žmonės Floridoje negyvena visą laiką, – pastebėjau aš, – nebent nenuskyla per skyrybas ir jiems atitenka žiemos sezono namelis.

– Beveik pataikėte. Vis dar būdama santuokoje su tėčiu, mama turėjo daugybę romanų ir ne itin stengėsi juos slėpti. Peleninėje visada būdavo per daug nuorūkų ir „pasisvečiuoti“ užsukdavo pernelyg daug vyrų.

Kai Medlinai buvo keturiolika, Šarlotė susidėjo su tokiu Džeku, priklausančiu tam pačiam klubui. Jis buvo turtingas ir suktas – nekilnojamojo turto vystytojas, tai pilnomis kišenėmis pinigų, tai netoli bankroto ribos, užsiimantis dalykais, kuriuos Medlina skeptiškai įvardijo kaip „tarpinį finansavimą“. Jie susipažino, kai Džekui buvo apie penkiasdešimt, o Šarlotei – apie trisdešimt penkeri. Šarlotė paliko Dankaną dėl šliužo Džeko, tačiau nė vienas iš tėvų neketino skirtis. Medlina užsiminė, kad jai dabar trisdešimt šešeri, o tokio amžiaus būdama mama paliko tėvą.

Gyventi atskirai jie nusprendė prieš dvidešimt metų: dabar Džekui buvo septyniasdešimt, jis, be kita ko, sirgo prostatos vėžiu. O Šarlotei teko tapti jo slaugytoja – numanau, jai šis vaidmuo nebuvo įgimtas. Išsakiau nuostabą, kad Šarlotė pasirinko vyresnį vyrą. Medlina atsakė:

– Jis buvo visiška tėčio priešingybė. Nuotaikingas, energingas, sukosi tarp palaidai gyvenančių žmonių. Važinėjo į Monaką lošti ir turėjo muilo operos žvaigždės žavesio.

Tiek Džekas, tiek Šarlotė mokėjo manipuliuoti. Dankano šeima turėjo butą tame pačiame Palm Bičo komplekse kaip ir Džeko šeima. Tėvams dar gyvenant kartu, Medlina buvo dažnai naudojama kaip priedanga jų slaptiems pasimatymams.

– Mama mane tempdavosi į butą, kuriame gyveno Džekas su tuometine savo žmona. Jiedu su Džeku susikibdavo po stalu rankomis ir liesdavosi kojomis, o mama imdavo keistai maivytis prieš jo žmoną, sakydama, kad mūsų vaikams reikėtų susitikti pažaisti tenisą. Aš buvau keturiolikos, jų vaikams tuo metu buvo apie dvidešimt penkerius, tad tokios kalbos atrodė absurdiškos ir kėlė gėdą. O jei nepuldavau apsimetinėti, kad jos paistalai mane džiugina, motina paklausdavo, ar nebūsiu prarijusi liežuvio, ir pridurdavo: „Medlina, tu taip žavėjaisi, kaip Džeko berniukai žaidžia tenisą, ir norėjai, kad paprašyčiau priimti žaisti tave kartu. Dėl Dievo meilės, pasakyk ką nors.“

Visi trys Džeko vaikai liovėsi su juo kalbėjęsi, kai jis paliko jų motiną ir prarado visus pinigus, o tai įvyko maždaug vienu ir tuo pačiu metu. Šarlotė Medlinai sakė, kad Džeko vaikai žiaurūs, nes net neperskambino, kai ji telefonu pranešė, jog tėvas serga vėžiu. Medlina pridūrė:

– Verta įsidėmėti – jie tikrai rūpinasi savo motina.

– Verčia susimąstyti, koks jis buvo tėvas, – pakomentavau aš. – Ką duodi, tą ir gauni.

Medlina išsitiesė ir padėjo kavą ant stalo.

– Pakartokite?

– Ką duodi, tą ir gauni.

Ji pakartojo šią frazę iš lėto, lyg tardama žodžius užsienio kalba.

– Ką duodi, tą ir gauni. – Tada pakartojo garsiau: – Ką duodi, tą ir gauni! – Ji atsilošė krėsle. – Na, jei santykiai paremti šia taisykle, tai kodėl tiek daug duodu savo motinai?

Medlina pasakė, kad kiekvienąkart sulaukusi Šarlotės skambučio, stengiasi ją palaikyti ir kiekviena ypatingesne proga siunčia jai gėlių. Vis dėlto motina to neprisimindavo ir nieko neduodavo mainais.

Paklausiau Medlinos, kodėl ji nekeitė savo elgesio. Ji atsakė, kad neįsivaizduoja, bet tada prisipažino vis dar bijanti mamos.

– Nagai jau patrumpinti, nes galiu bet kada išeiti, tačiau katės savo arsenale turi ne vien nagus.

Man pasiūlius pamėginti šiai sąvokai pritaikyti laisvas asociacijas, Medlina suniurnėjo, kad ji nesėdi kabinete pas Froidą.

– Žinau, kad tau gali atrodyti kaip nesąmonė, – pasakiau, – tačiau kartais pasąmonė nekantrauja pasirodyti, tereikia šiek tiek laisvos erdvės. O gal pavyktų vaizduotėje nustumti į šalį visus gynybos mechanizmus ir tiesiog pasėdėti ir pagalvoti, kodėl aš vis dar gražiai elgiuosi su savo motina? Ir pažiūrėti, kokių minčių kils.

Medlina nebuvo iš tų, kurie atvirai demonstruoja jausmus. Jai teko užsigrūdinti, kitaip grėsė susinaikinimas: ją galėjo pasiglemžti anoreksija, narkomanija, psichozė ar daugybė kitų sutrikimų. Užsigrūdinimą atskleidė ir vidinė kova. Reikia pripažinti, kad ji žengė į ugnies liniją, užsimerkė ir uždavė sau minėtą klausimą.

Po kokios minutės tobulą makiažą ėmė plauti ašaros. Galiausiai springdama nuo kūkčiojimo ji ištarė:

– Kaskart elgiausi maloniai, nes maniau, kad galbūt šį kartą ji mane pamils. Maniau, kad tiesiog niekaip nerandu teisingo poelgių derinio. Visada būdavo kitas kartas. Norėjau bent vieną rytą nusileidusi laiptais neišgirsti: „Labas rytas, pabaisa.“ Jei iš peties pasistengsiu, galiausiai ji mane pamils.

– Visame pasaulyje nerasi vaiko, kuris nesiektų motinos meilės, – atsakiau.

Ji išrėkė per ašaras, apimta frustracijos:

– Mamos meilės sulaukia tik kvailiai! Džo niekada gyvenime nėra padaręs savo mamai nieko gera. Net ir gavęs pinigų nenupirko jai naujos orkaitės, kurios taip reikėjo kepyklai. Tačiau jos veidas nušvisdavo vos jį pamačius. O Bariui vos įžengus pro duris, jo mama mesdavo visus darbus, kad jį pabučiuotų, pašiauštų plaukus ir paklaustų, kaip praėjo diena. O jis tik ką nors burbtelėdavo. Tačiau buvo dievinamas.

Šluostydamasi akis, ji pažvelgė į mane ir paklausė:

– Kuo aš prasikaltau?

– Ar tavo mama ką nors mylėjo?

– Galbūt Džeką. Jis jai visą laiką kartodavo, kokia ji graži. Tad ką gali žinoti? Ji pasiliko su juo. Tačiau dabar jai jau per penkiasdešimt. Kur daugiau dėtis?

– Su tavo tėvu pragyveno penkiolika metų. Ar jį mylėjo?

– Negalėjo jo pakęsti. Bet žinote, kas keisčiausia? Jis mylėjo ją. Jei kada pametėdavo jam kaulą, pavyzdžiui, viešumoje paimdavo už rankos, jis nušvisdavo. Išmokau trokšti jos meilės visai kaip jis.

– Meilę sunku suprasti. Pavyzdžiui, pjesėje „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ žmona kankina vyrą, jį apgaudinėja, o jis vis tiek ją myli.

– Keista, kad apie ją užsiminėte. Kartą su tėčiu žiūrėjome šios pjesės pastatymą Brodvėjuje ir nė vienam nepasirodė, kad žmona būtų netikusi.

Abi nusijuokėme.

– Keistoka, kad tėvas vis ilgėjosi nemylinčios mamos meilės, ypač kai pats, kaip minėjai, augo su tokiais padoriais tėvais. Tačiau visai nekeista, kad jos meilės troškai tu. Jos iš savo tėvų trokšta bet kuris vaikas ir net bet kuris gyvūnas. Tai įgimta.

Norėdama dar nuodugniau paaiškinti šį klausimą Medlinai, papasakojau apie tyrimus, atliktus su gorilomis Toronto zoologijos sode. Gorilos garsėja kaip rūpestingi tėvai, jei gyvena laukinėje gamtoje, tačiau atsidūrusios zoologijos sode jos nustoja net daugintis. Pirmiausia jas apima depresija ir pasireiškia obsesinis ritualistinis elgesys. Išgirdusi apie obsesijas, Medlina iškart sukluso. Gorilų patinų visai nebedomino seksas – kartais jie imdavosi poravimosi veiksmų, bet ne su partnere.