Jokehnen, arba Kiek laiko trunka kelionė iš Rytprūsių į Vokietiją? (+ knygos ištrauka)

Jokehnen, arba Kiek laiko trunka kelionė iš Rytprūsių į Vokietiją? (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato vokiečių rašytojo Arno Surminskio knygą „Jokehnen, arba Kiek laiko trunka kelionė iš Rytprūsių į Vokietiją?“. Šiame autentiškame romane berniuko akimis objektyviai ir jaudinančiai perteikiama Jokehnenų gyvenimo idilė, 1945 m. virtusi griuvėsiais.


Naciams užgrobus valdžią, vos du šimtus sielų turinčiame atokiame Rytų Prūsijos kaime gyvenimas ir toliau teka įprasta vaga, o vokiečių karinė sėkmė daro įspūdį vietos gyventojams. Tačiau vieną dieną žiauriai įsiveržusi realybė viską nušluoja amžiams. Vienuolikmetis Hermanas lieka vienu iš nedaugelio kaimo gyventojų, išgyvenusių karą.


Hermanas Steputatas, Rytprūsių siuvėjo sūnus, Vokietijos istoriją patyrė tiesiogiai: gimęs prezidento Paulio fon Hindenburgo mirties dieną, jis išgyveno nacių eros pradžią, Antrąjį pasaulinį karą, tėvų tremtį ir galiausiai išvarymą iš namų. Visus šiuos skaudžius išgyvenimus palengvina tik vaikiška draugystė su Pėteriu Ašmonaičiu, deja, negailestinga mirtis ilgainiui pasiglemžia ir jį.


Knygos autorius A. Surminkis vaizdingai perteikia savo vaikystės krašto kasdienybę. Autobiografinės detalės persipina su grožinio kūrinio išmone ir sukuria autentiškumu alsuojantį Rytprūsių kaimo paveikslą. Vaikiški žaidimai ir nevaikiški išgyvenimai Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje aprašomi santūriai ir nesentimentaliai, tačiau spalvingai ir įtaigiai.

REKLAMA


Skaitytojas supažindinamas su Rytų Prūsijos žmonėmis, jų ekscentriškumu ir mažomis kaimo gyvenimo dramomis. Kone apčiuopiamas kraštovaizdžio tarp Kionigsbergo ir Mozūrijos grožis, platūs rugių laukai ir miškų žaluma. Tačiau, karui vis labiau artėjant link kaimo, virš Jokehnenų ima tvenktis tamsūs debesys. Netrukus iliuzijos visiškai sugriūva. Hitlerio portretus tenka nukabinti nuo sienų. Po kurio laiko kaimo gyventojai priverčiami palikti savo namus ir suvaromi į krovininio traukinio vagonus. Rusai grįžo į Rytų Prūsiją!


Nors Jokehnenų kaimo pavadinimas išgalvotas, pati istorija yra skausmingai reali. Žmonės kentėjo ir neteko visko: svajonių, idealų, namų, šeimos narių, neretai ir gyvybės. O tragiškas Steputatų šeimos likimas tėra vienas iš tūkstančių.


Beveik prieš pusę amžiaus išleista A. Surminskio knyga jau tapo vokiečių literatūros klasika, tačiau savo aktualumo nepraranda iki šiol. Ji neleidžia užmiršti Antrojo pasaulinio karo tragedijos ir suteikia balsą bei atminimą žmonėms, kurie žuvo ir liko gulėti kažkur griovyje, buvo išmesti iš traukinio ar palaidoti masinėse kapavietėse. Visi šie žmonės iki pat mirties taip ir nepajėgė suvokti, už ką viso to nusipelnė. 1987 m. pagal šį romaną buvo sukurtas ir televizijos serialas.

REKLAMA


Knygą iš vokiečių kalbos vertė Rasa Jasiulionė.


Knygos ištrauka


Kas dar priklauso Jokehnenų peizažui? Reikėtų paminėti Samuelį Materną, kuris kartą per savaitę išsiruošdavo su savo vežimaičiu į kaimus. Jo lietuviškas kaltūnuotas arkliukas ir čigoniški ratai išsukdavo iš plento. Dardėdavo Jokehnenų bruku. Ar buvo reikalas važinėti per kaimus? Juk turėjo audinių parduotuvę Drengfurte prie turgaus aikštės, šalia autobusų stotelės. Turbūt tokios buvo jo atostogos – ratais bildėti per kaimus. Jam patiko švelnus vežimo girgždėjimas ir ramybė kelyje, turėjo progą pasikalbėti su arkliuku lietuviškai.


Tiesą sakant, šios dienos neatnešdavo jokio pelno, nes kol Samuelis keliaudavo, jo ūkvedė Marija Drengfurte nieko neparduodavo, nes Samuelis jai buvo uždraudęs pardavinėti mažesnėmis kainomis, nei skelbiama. Todėl drengfurtiečiai ir apylinkių ūkininkai nieko nepirkdavo. Kas pirko iš Samuelio, norėjo sudaryti gešeftą, truputį pasiginčyti ir pasiderėti, kaip ir priklauso.


Samuelis Maternas ir vėl riedėjo per Jokehnenus. Vaikai bėgo paskui jį ir šaukė:


– Žydelis atvažiavo! Žydelis atvažiavo!


Tai buvo sakoma be piktos valios, ir Samuelis nepyko. Po gerų sandėrių paberdavo vaikams cukraus gabalėlių. Jis neturėjo botago, nes nenorėjo skriausti savo lietuviško draugo. Todėl negalėjo sutrukdyti vaikams kabintis ant vežimo, prasivardžiuoti, šaipytis iš jo plikės ir didelio pilvo.



Samuelis Maternas sustojo priešais Karlo Steputato sodybą, iš po brezento ištraukė du audinio ritinius ir šnopuodamas nusitempė juos aukštyn prie namo.


– Su nuostabia diena, maloningoji ponia, – pasveikino Martą ir taip žemai nusilenkė, kad audinio ritiniai beveik palietė grindis.


– Vyro nėra namie, – atsakė Marta, o mažasis Hermanas, nustebęs, kad mama meluoja, pakėlė akis nuo kaladėlių dėžės. Karlas Steputatas visada prašydavo pasakyti, kad jo nėra, kai ateidavo Samuelis. Jis pats sau nepripažino, bet baimindavosi neprilygsiąs Samuelio Materno prekybiniam talentui. Net naudingai nusipirkęs buvo kankinamas abejonių, ar mažasis žydas jo neapsuko.


– O aš palauksiu, – tarė jis maloniai ir garsiai. Steputatas neatleistų jam iki gyvenimo pabaigos, jei nepamatytų šitų audinių. Ką tik atvyko iš Anglijos. Jis pats parsigabeno iš Kionigsbergo. Visoje provincijoje nebuvo geresnių. Šią medžiagą proginiam kostiumui jis pardavė Kionigsbergo oberprezidentui, o Drengfurte ją įsigijo net vietos grupės vadas Krauzė. Liko paskutiniai ritiniai. Vienas Dievas težino, kas bus toliau. Jis labai abejojo, ar toks geras audinys dar kada nors atplauks jūra.


Marta klausėsi minkydama duoną. Baigęs kalbėti apie savo verslo reikalus, Samuelis ėmė pasakoti istorijas, lietuviškas istorijas. Tai džiaugsmas Hermanui! Jis klausėsi, kaip Samuelis nugalėjo šernus, kurie lietuviškame miške kėsinosi apversti jo vežimaitį. Taip pat istorijos apie lietuvišką vilką, kuris iš bado suėdė pats save. Samuelis taip pat ištraukė didžiausią Baltijos karpį iš kaimo tvenkinio, esančio iškart už sienos, visai netoli Tilžės.


Jo kantrybė buvo neišsenkanti. Galiausiai Karlas Steputatas, pasijutęs kvailai, išlipo pro savo namo langą ir įėjo per priekines duris.

REKLAMA


– Aš nieko nepirksiu, – tarė Steputatas, išvydęs mažąjį žydą. Atrodė, kad šis kategoriškas teiginys buvo ženklas Samueliui vėl užtraukti įprastą giesmelę. Jis čiupo ritinius ir nubėgo paskui Steputatą. Samuelio Materno audiniai turi paslaptingų galių. Jie švelnūs kaip mažos mergaitės užpakaliukas. Ant jų įspaustas Anglijos karaliaus kokybės ženklas. Tokio kostiumo visame vokiečių reiche neturėjo dar niekas, išskyrus poną Kionigsbergo oberprezidentą. Ir visa tai tik už niekingas devyniasdešimt penkias reichsmarkes!


Tačiau Steputatui audinių nereikėjo.


Apie tai negali būti nė kalbos! Tokiam garsiam siuvimo meistrui reikia gerų audinių! „Galbūt rytoj ateis kilmingas ponas, dvarininkas, galų gale grafas, o ponas Steputatas neturės nė vieno tokios kokybės audinio!“


Dabar Steputatas padarė klaidą. Jis leido Samueliui įbrukti audinį į rankas. Tik medžiagai pajausti. Nebloga, bet neverta devyniasdešimt penkių markių. Dabar padarė antrą klaidą. Steputatas tarė:


– Be to, namuose neturiu grynųjų pinigų.


Mažasis žydas net išraudo.


– Meistre! – sušuko jis. – Niekas neturi tiek kredito, kiek jūs!


Ne, Steputatas nepirks į kreditą, niekada nepirks.


Samuelis atsikvėpė, iššnypštė nosį ir nusišluostė prakaitą. Tada maloniai paklausė:


– Kiek pinigų turite namuose?


– Penkiasdešimt markių, – atsakė Steputatas ir tuoj pat susierzino, kad pasakė tokią didelę sumą.


– Man galas! – sušuko Samuelis, griebė medžiagas ir movė pro duris. Jis sunkiai krovė ritinius į vežimą, sutrikęs lakstė aplinkui, krapštinėjo arklio pakinktus, nuolat murmėjo, užlipo ant pasostės, pasikrapštė plikę, vikriai kaip guminis kamuoliukas nušoko nuo vežimo, vėl ištraukė ritinius ir grįžo į namą, numetė juos Steputatui ant siuvėjo stalo.


– Kad pastipčiau! Šešiasdešimt markių – ir medžiaga tavo. Šešiasdešimties markių, meistreli, neužteks net saujai avižų mano arkliui.

REKLAMA


Karlas Steputatas ištraukė piniginę ir padėjo penkiasdešimt penkias markes tarp savęs ir šnopuojančio Samuelio. Samuelis vos neapsipylė ašaromis, kai rankos glemžėsi pinigus. Steputatas pasidėjo medžiagą, pasiūlė mažajam žydui kėdę ir atnešė cigarus. Samuelis nosinaite nubraukė prakaito lašelius nuo kaktos, rankas susidėjo ant nemažo pilvuko – atrodė patenkintas.


– Kaip sekasi gešeftas? – paklausė Steputatas.


Samuelis Maternas pamirkčiojo akimis.


– Kartais geriau, kartais blogiau.


– Ar nenori grįžti į Lietuvą?


– Ar turėčiau mesti savo verslą? Dvidešimt metų darbo. O mano klientai? Kas jiems parduos geriausius audinius iš Anglijos?


Steputatas palygino Samuelį su abejotinais personažais iš laikraščio „Šturmuotojas“. Jis manė, kad Samuelis yra pakankamai geras žydas.


– Kas man atsitiks? – tarė Samuelis. – Aš niekam nieko blogo nepadariau, net savo gyvulio nemušu. Moku mokesčius ir truputį užsiimu gešeftais, tik mažais gešeftais.


– Bet partija jūsų nemėgsta, – pastebėjo Steputatas.


– Daug naujų ponų negalėdavo pakęsti žydų. Jie juos šiek tiek pakirbindavo, šiek tiek iš jų atimdavo. Tada naujieji ponai dingdavo, o saujelė žydų likdavo. Jie visuomet likdavo. Gal išvarys iš gatvių purvinus čigonus, išsiųs kelis niekam tikusius veltėdžius į Kašubiją, bet padorius žydus pasiliks.


Steputatas stovėjo ant slenksčio ir žiūrėjo įkandin nuvažiuojančio vežimaičio. Žydai neturi garbės, pamanė jis. Išvarysi pro priekines duris, įeis per galines. Bet šiaip jie nėra tokie blogi.


Po keturių savaičių įvyko Krištolinė naktis. Drengfurte SA vadovybė ją pramiegojo. Nieko nenuveikė. Kitą dieną, kai iš reicho atėjo žinios apie sugriautas žydų parduotuves ir gaisrus sinagogose, SA fiureris Noimanas sutriko, nes neturėjo ką parodyti. SA visą rytą tarėsi viešbutyje „Zum Kronprinzen“. Drengfurte gyveno tik trys žydai. Vienas buvo kare suluošintas, o kitas toks senas, kad netiko jokiam didvyriškam žygdarbiui. Liko Samuelis Maternas. Jis kaip tik buvo išvykęs į vieną savo mėgstamiausių kelionių Blaušteino ir Fiurstenau kryptimi, kai sutemus iš krūmų iššoko trys kaukėtos figūros. Vienas čiupo arklį, kiti du puolė Samuelį.


Samuelis šaukė „plėšikai“ ir „gelbėkite“, kol jam užkimšo burną. Jie surišo rankas už nugaros ir pavadžiu pririšo prie pasostės. Vienas išvertė ritinius ir juodais stogininkų dažais prikeverzojo ant audeklo svastikų. Tada visi dingo. Mažasis lietuvis laukė ketvirtį valandos. Kai nieko neįvyko, jis ir be Samuelio įkalbinėjimų pradėjo eiti ir saugiai nugabeno vežimą į miestelį. Dėl tamsos niekas neatkreipė dėmesio į bejėgį Samuelį. Kol sustojo prie namo vartų. Marija išlaisvino jį iš pančių. Samuelis labai džiaugėsi, kad plėšikai neatėmė iš jo piniginės su 250 markių, kuri buvo pasostės kišenėje.


Kitą rytą Marija nušveitė užrašą, kurį naktį kažkas paliko ant parduotuvės lango:


Sylkė upėtakiu netaps, net jei upėje pritaps.
Žydas liks žydu, net ir dvidešimt kartų pakrikštytas.
Tegul kiekvienas kunigas tai prisimena ir nekrikštija šitos rasės.


SA fiureris Noimanas apskrities vadovybei pateikė ilgą ir išsamią ataskaitą apie akciją. Ten šis įvykis buvo laikomas juokingu, bet nepakankamai didvyrišku, kad būtų paminėtas partijos laikraštyje. Tik užrašas ant parduotuvės lango pripažintas tinkamu. Tačiau „sylkė“ buvo pataisyta į „silkė“.











Daugiau >>