Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės: Rusijos spec. tarnybų kova dėl pasaulinio viešpatavimo 1917-2036 m. (+ knygos ištrauka)

Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės: Rusijos spec. tarnybų kova dėl pasaulinio viešpatavimo 1917-2036 m. (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – Jurijaus Felštinskio ir Vladimiro Popovo knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Tai drąsi, išsami, chrestomatinė Rusijos valstybės saugumo vykdyta valdžios užgrobimo istorija, prasidedanti 1917 m. gruodį VČK įsteigimu ir chronologiškai skaitytojus vedanti iki šių laikų.


Knygoje parodomos valstybės saugumo ir komunistų partijos mirtinos grumtynės: jų tarpusavio kova 1991 m. pasibaigė KGB pergale prieš SSKP, o 2000 m. – ir prieš visą šalį, kai Vladimiras Putinas, buvęs FST direktorius, tapo Rusijos prezidentu, o po 2020 m. konstitucijos pataisų užsitikrino savo viešpatavimą prezidento poste iki 2036-ųjų. Tik ar žiaurus Ukrainos naikinimas rusiškomis bombomis nesugriaus šio „rusų pasaulio“ architekto kruopščiai puoselėtų imperinių planų?


Visoje sovietinėje istoriografijoje, milijonuose sovietinės istorijos knygų nėra nė krislo tiesos, nes jos rašytos turint vienintelį tikslą – suklastoti XX amžiaus Rusijos istoriją, ją kaip įmanoma labiau supainioti ir pridėti įvairaus melo: stalininio, chruščiovinio, brežnevinio, putininio. Šios knygos autoriai atskleidžia ne vieną kruopščiai ir ilgai slėptą istorinį faktą ar peripetiją, todėl apie kai kuriuos dalykus čia perskaitysite pirmąkart.

REKLAMA


Abu knygos bendraautoriai gimė ir užaugo Rusijoje, abu ne vieną dešimtmetį dabar yra iš jos emigravę. V. Popovas – buvęs KGB papulkininkis, savo darbo šioje struktūroje ypatumus aprašęs knygoje „Niekšų sąmokslas“ (ją išleido kartu su J. Felštinskiu).


J. Felštinskis – rusų kilmės amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, drąsių, atvirų veikalų apie SSRS ir Rusijos istoriją autorius arba bendraautorius (leidyklos „Briedis“ lietuvių k. išleistos jo knygos – „KGB žaidžia šachmatais“, jau minėtas „Niekšų sąmokslas“, „FST sprogdina Rusiją“, šiuo metu verčiama „Trečiasis pasaulinis: mūšis dėl Ukrainos“). 1978 m. išvyko studijuoti į JAV, gilinosi į įvairaus laikotarpio Rusijos istoriją, tapo istorijos mokslų daktaru. 1993 m. grįžo į Rusiją ir Mokslų akademijoje apgynė mokslo daktaro disertaciją. 1998 m. Maskvoje ėmė studijuoti šiuolaikinės Rusijos politiką, susipažino su FST agentu Aleksandru Litvinenka.

REKLAMA


Iš šios pažinties gimė didelio atgarsio sulaukusi knyga „FST sprogdina Rusiją“, kurioje pirmąkart drąsiai teigiama, kad per 2000 metų prezidento rinkimus norėdama užgrobti Rusijos Federacijos prezidento postą FST ryžosi susprogdinti keletą gyvenamųjų namų Rusijoje, pasėti paniką, šiais teroro aktais apkaltinti čečėnus ir sukelti antrąjį Čečėnijos karą. Knyga Rusijoje, suprantama, uždrausta.


2002-aisiais, kai pirmąkart buvo paviešintas šis kruvinas KGB-FST įgyvendintas planas, J. Felštinskio ir A. Litvinenkos (kuris po kelerių metų bus nunuodytas) iškeltos teorijos rodėsi sunkiai suvokiamos. Bet po dvidešimties metų jos atrodo labiau nei įtikinamos.


J. Felštinskis yra parašęs Lietuvai svarbių veikalų, iš kurių mokėsi mūsų istorikai ir politikai. Pavyzdžiui, 1989 m. tuometinėje Vilniaus leidykloje „Mokslas“ pusiau legaliai išspausdinta J. Felštinskio knyga apie Molotovo–Ribentropo paktą „TSRS–Vokietija 1939. Dokumentinė medžiaga“ (pirmąkart išleista 1983 m. nedidelėje JAV išeivijos leidykloje „Telex“). Įdomu tai, kad dalis iš 100 tūkst. Vilniuje išspausdintų egzempliorių (lietuvių ir rusų k.) iškeliavo į Maskvą ir buvo išsiųsti visiems SSRS Aukščiausiosios Tarybos nariams.


Kaip žinoma, neilgai trukus SSRS vadovybę sudrebino žinia, kad visos trys Baltijos respublikos, kurios buvo okupuotos Raudonosios armijos pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. sovietų ir Vokietijos vyriausybių sudarytą slaptą sutartį, iškėlė klausimą dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Ir kas galėtų paneigti, kad šios dokumentinės medžiagos paskelbimas neprisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.



Gegužės 18–20 d. J. Felštinskis viešės Lietuvoje ir pats pristatys knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“. Vienas knygos pristatymas vyks gegužės 18 d., trečiadienį, 17 val. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33). Kitas –gegužės 19 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F). Renginių moderatorius – žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis.


Knygos pristatymuose dalyvausiantis J. Felštinskis, jau keletą dešimtmečių skaitytojams pasakojantis Kremliui nepatogią SSRS ir Rusijos istoriją, pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainoje pradėtą brutalų karą, kuris Rusiją neabejotinai pasuks kita kryptimi, atsakys į dalyvių klausimus. Renginys vyks rusų kalba.


Renginio metu galėsite įsigyti knygų.


Knygos ištrauka


2000 m. gruodžio mėnesį Putinas pasiekė, kad Dūma patvirtintų kombinuotą valstybės simboliką. Valstybės vėliava liko Jelcino laikais priimta baltos, mėlynos ir raudonos spalvos trispalvė. Valstybės herbas – ikirevoliucinių laikų Rusijos dvigalvis erelis. Bet štai oficialia Rusijos kariuomenės vėliava tapo sovietinės epochos raudona vėliava, o valstybės himnu – senas sovietinis himnas su šiek tiek pakeistais žodžiais, atsižvelgiant į tai, kad iš pasaulio žemėlapio dingo valstybė, vadinta Sovietų Sąjunga.


2005-ųjų pranešime Federaliniam susirinkimui Putinas grįžo prie SSRS žlugimo temos: „Pirmiausia reikia pripažinti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa. O rusų liaudžiai jis tapo tikra drama. Dešimtys milijonų mūsų bendrapiliečių ir tėvynainių atsidūrė už rusiškosios teritorijos ribų.“

REKLAMA


Putinas paskelbė naujosios imperijos koncepciją, pagal kurią visos etninių rusų tankiai apgyvendintos teritorijos taps Rusijos Federacijos dalimi, o „tėvynainiai“, išsibarstę po visą pasaulį, bus sujungti į virtualų „rusų pasaulį“. Ypatingas vaidmuo šiame „rusų pasaulyje“ buvo skirtas Rusų Stačiatikių Bažnyčiai.


Dar prieš perestroikos pradžią ir SSRS žlugimą specialiosios tarnybos pradėjo „kryžminti“ nacionalistus su bažnyčia. Bažnyčios panaudojimo sovietinės tironijos interesams tradicija nebuvo nauja, ir bažnytinė hierarchija dar smarkiau negu visos kitos buvo infiltruota valstybės saugumo, aktyviojo rezervo karininkų ir agentų.


Rusų Stačiatikių Bažnyčios reikalų taryba buvo sudaryta asmenine Stalino iniciatyva, beje, būtent jis sugalvojo pavadinimą. Šios struktūros pagrindinė užduotis – palaikyti ryšius tarp Bažnyčios ir valstybės. Ji buvo įsteigta Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, 1943 m. rugsėjį, prieš pat Stalino, Franklino Roosevelto ir Winstono Churchillio susitikimą Teherane. Stalinas pamanė, kad Bažnyčia, kaip institucija, gali būti atgaivinta ir sovietinės vyriausybės panaudota ir SSRS, ir už jos ribų. Naujosios tarybos vadovu Stalinas paskyrė NKVD pulkininką Georgijų Karpovą. Po metų buvo įsteigtos atitinkamos religinių reikalų tarybos kitoms religijoms kontroliuoti. Joms taip pat vadovavo NKVD karininkai.


Georgijaus Karpovo biografija tiko iškeltiems uždaviniams vykdyti. Georgijus Grigorjevičius Karpovas, gimęs 1898 m., visą savo sąmoningą gyvenimą dirbo KGB. 1922–1928 m. jis tarnavo Leningrado karinės apygardos Jungtinės valstybinės politinės valdybos įgaliotosios atstovybės – Leningrado srities Vidaus reikalų liaudies komisariato valstybės saugumo valdybos ypatingajame skyriuje, 1928–1936 m. buvo KGB kontržvalgybos skyriaus ir jų slaptojo politinio skyriaus darbuotojas.

REKLAMA


1936 m. tapo Karelijos autonominės respublikos Vidaus reikalų liaudies komisariato valdybos viršininko pavaduotoju. 1936–1937 m. – Vidaus reikalų liaudies komisariato valdybos Leningrado srities valstybės saugumo valdybos slapto politinio skyriaus (vėliau 4-ojo skyriaus) viršininkas, SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato vyriausiosios valstybės saugumo valdybos 2-ojo skyriaus įgaliotinis. Karui prasidėjus buvo valstybės saugumo majoras. 1945 m. tapo generolu majoru.


1955 m. kovo mėnesį Karpovas buvo atleistas iš KGB kaip Berijos šalininkas. Nustatyta, kad „drg. Karpovas, dirbdamas Vidaus reikalų liaudies komisariato Leningrado valdyboje ir Pskovo apskrities skyriuje, šiurkščiai pažeidė socialistinį teisėtumą, vykdė nekaltų piliečių masinius areštus, naudojo netinkamus tardymo metodus, klastojo areštuotų žmonių tardymo protokolus“. Be kitų kankinimų, kaip prisimena 1937 m. Leningrade areštuotas Aleksandras Tamis, „Karpovas iš pradžių daužė jį taburete, o paskui smaugė odiniu diržu, po truputį jį užverždamas“.


Nepaisant to, Karpovas nuo 1943 m. rugsėjo iki 1960 m. vasario buvo Rusų Stačiatikių Bažnyčios reikalų tarybos pirmininkas. Tik po pašalinimo iš partijos 1960 m. sausį už nusikaltimus stalinizmo metais jį pakeitė KGB generolas Vladimiras Kurojedovas. Nuo pat KGB 5-osios valdybos įsteigimo į tarybos pirmininko pavaduotojo postą visada buvo skiriamas 5-osios valdybos 4-ojo skyriaus karininkas. Būtent šis skyrius kuravo visų religinių konfesijų vadovybę. KGB hierarchijoje šios pareigos prilygo generolo laipsniui.


SSRS visi dvasininkai turėjo būti įregistruoti Rusų Stačiatikių Bažnyčios reikalų taryboje, kuri kontroliavo visų religinių organizacijų, įskaitant Rusų Stačiatikių Bažnyčios Švenčiausiąjį sinodą, valdymo organus, kad galėtų vykdyti savo funkcijas. Iki SSRS suirimo, tai yra iki 1991 m. gruodžio, minėtų religinių organizacijų pirmininkų pavaduotojų pareigas eidavo KGB aktyviojo rezervo karininkai – KGB 5-osios valdybos 4-ojo skyriaus bendradarbiai.


Žlugus sovietinei valdžiai paaiškėjo, kad daug Rusų Stačiatikių Bažnyčios hierarchų buvo užverbuoti valstybės saugumo agentai. Taip buvęs Rusų Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Aleksijus II (A. Ridigeris) ištisus dešimtmečius priklausė sovietų valstybės saugumo agentų aparatui ir dangstėsi operatyviniu Drozdovo slapyvardžiu. Kaip ir kitas patriarchas Kirilas, dirbęs valstybės saugumui ir ten vadinamas Michailovo pseudonimu.


2012 m. interviu ukrainiečių interneto leidiniui Weekly.ua patriarchas Filaretas, pasaulietiniame gyvenime Michailas Antonovičius Denisenka, pasakojo: „Su Valstybės saugumo komitetu buvo susisaistę visi be išimties archijerėjai. Visi be išimties. Sovietiniais laikais niekas negalėjo tapti archijerėjumi, jeigu tam nepritardavo KGB. Todėl tikinimas, kad aš nebuvau susijęs su KGB, būtų netiesa – buvau susisaistęs, kaip ir visi.“


Pagal paties KGB vertinimą, „pagrindinei agentūrai“ priklausė šie agentai:


• Michailovas – Vladimiras Michailovičius Gundiajevas, Maskvos ir visos Rusios patriarchas [Kirilas]; • Abatas – Volokolamsko ir Jurjevo metropolitas Pitirimas;
• Adamantas – metropolitas Juvenalijus;
• Antonovas – Kijevo metropolitas Filaretas;
• Ostrovskis – Minsko metropolitas Filaretas;
• Topazas – Kalugos arkivyskupas Klimentijus;
• Chrizostomas – Vilniaus arkivyskupas [Georgijus Matriškinas];
• Skaitytojas – Latvijos stačiatikių bažnyčios arkivyskupas Kudriašovas;
• Kuznecovas – Aleksejus Sergejevičius Bujevskis, Rusų Stačiatikių Bažnyčios Maskvos patriarchijos Užsienio ryšių skyriaus bendradarbis;
• Nesterovičius – Vitalijus Michailovičius Borovojus, Maskvos Prisikėlimo cerkvės prie Uspenskio daubos garbės klebonas;
• Sviatoslavas – Nikodimas – Borisas Georgijevičius Rotovas; 1970 m. jam buvo patikėta laikinai valdyti patriarcho parapijas Šiaurės ir Pietų Amerikoje; vėliau jis vadovavo Rusų Stačiatikių Bažnyčios užsienio bažnytinių ryšių skyriui;
• Anatolijus – Ivanas Miroliubovas, Maskvos patriarchato Užsienio bažnytinių ryšių skyriaus bendradarbis;
• Iverielis – Gruzijos katalikosas Ilija;
• Petrovas – Piotras Kuzmičius Raina, Maskvos patriarcho egzarchas prie Aleksandrijos ir visos Afrikos patriarcho;
• Voronovas – Arkadijus Rodionovičius Tyščiukas, Niujorko stačiatikių Šv. Nikolajaus soboro dvasininkas (1977–1982 m.);
• Fiodoras – Ivanas Grigorjevičius Boča, Kanados Albertos ir Saskačevano provincijų ukrainiečių ir rumunų kaimo parapijų dvasininkas (aštuntojo dešimtmečio pradžioje);
• Patriotas – Viktoras Sergejevičius Petliučenka, Kanados Albertos provincijos sostinės Edmontono stačiatikių parapijos dvasininkas;
• Ikaras – Igoris Vladimirovičius Zuzemelis, Rusų Stačiatikių Bažnyčios vyskupas, Vienos ir Austrijos metropolitas;
• Esaulenka – Josifas Pustoutovas, tarnavo stačiatikių cerkvėse Nyderlanduose, VFR, Italijoje ir Prancūzijoje. 1976 m. paskirtas Maskvos patriarchato vyriausiuoju atstovu prie Krikščionių taikos konferencijos būstinės Prahoje;
• Vladimiras – Nikolajus Lvovičius Cerpickis, metropolito Nikodimo asmeninis sekretorius
• Simonovas – arkivyskupas Kiprianas (Zernovas), Maskvos Visų Gedinčiųjų cerkvės Bolšaja Ordynka gatvėje klebonas.


Būdavo net anekdotinių situacijų: 1983 m. vienas budistų bažnyčios vadovas agentas Sajanas buvo apdovanotas KGB raštu „Už ilgametį bendradarbiavimą ir aktyvią pagalbą valstybės saugumo organams“.


Ataskaitos apie KGB 5-osios valdybos 4-ojo (bažnytinio) skyriaus veiklą kas mėnesį buvo teikiamos KGB 5-osios valdybos vadovybei bei kaupiamos salotinės spalvos segtuvuose su žymomis „Slaptai“ ir „Visiškai slaptai“. Štai kai kurios ištraukos iš tų dokumentų, iškalbingai atspindinčios tą veiklą:


1967 metai. Pasaulio bažnyčių vykdomojo komiteto ir CK posėdžiuose šių metų rugsėjo mėnesį Kretos saloje, pasmerkdami agresyvius JAV veiksmus Vietname ir Izraelio Artimuosiuose Rytuose, pasisakė agentai Sviatoslavas, Voronovas, Antonovas ir kiti. Rusų Stačiatikių Bažnyčios delegacija balsavo prieš rezoliucijas dėl Vietnamo ir Artimųjų Rytų, kurias siūlė Vakarų bažnyčių atstovai, ir pareikalavo apsvarstyti negrų padėtį JAV.


1969 metų rugpjūtis. Mūsų agentūrai pavyko iškelti agentą Kuznecovą į vadovaujamą postą Pasaulio bažnyčių taryboje.


1980 metai. Aktyvus baptistas atskalūnas Chailo nuteistas pagal RSFSR BK 190 straipsnio 1 punktą ir nusiųstas į psichiatrijos ligoninę priverstinio gydymo. Į vadovaujamą padėtį Rusų Stačiatikių Bažnyčioje paskirtas agentas Pavelas, kuris nusiųstas į Irkutską.


1982 metai. Šiuo metu šalyje [...] bausmes atlieka 229 bažnytininkai ir sektantai (1981 m. buvo 220). Be to, 18 žmonių yra ištremti (1981 m. – 24). KGB organai šios kategorijos priešiškų piliečių atžvilgiu vedė daugiau negu 2500 operatyvinės apskaitos bylų (1981 m. – 2225). Reikšmingiausius rezultatus atspindi štai kas: agentūros pastangomis Rusų Stačiatikių, Gruzinų ir Armėnų bažnyčios tvirtai išlaiko lojalumo pozicijas. [...] 1982 m. surengti 1809 susitikimai, gauti 704 pranešimai. Darbui su agentūra naudojama 13 slaptų butų ir 2 konspiraciniai butai. 4-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas pulkininkas Romanovas.


1983 metai. Maskvoje nuo šių metų rugsėjo 28 iki spalio 3 d. Maskvos patriarchijos leidybos skyriuje vyko bažnytinės spaudos atstovų susitikimas, kuriame dalyvavo 12 užsieniečių. [...] Per agentus Abatą ir Grigorijų užsieniečiams padarytas politiškai naudingas poveikis. 4-ojo skyriaus viršininkas pulkininkas Romanovas.


1987 metai. Agentas Potiomkinas dalyvavo Pasaulinės bažnyčių tarybos CK posėdyje, vykusiame VFR. Jis gavo duomenų apie padėtį šios organizacijos būstinėje, būsimuosius kadrų pakeitimus jos padalinių vadovybėje. [...] Komiteto posėdžio kontržvalgybiniam aprūpinimui, Krikščionių taikos konferencijos darbui tęsti ir agentūrinėms operatyvinėms priemonėms atlikti drauge su bičiuliais (Bulgarija, Vengrija, VDR, Kuba, Čekoslovakija) į VDR buvo komandiruoti draugai Širokopojasas V. N. ir Spiridonovas A. M. Ten pat vyko 12 valstybės saugumo agentų. Renginio metu buvo neutralizuoti bandymai surengti provokacinius išpuolius prieš socialistinių šalių bažnyčias, sukliudyta nepalankiems kadriniams pakeitimams, priimti politiškai naudingi baigiamieji dokumentai. [...] 4-ojo skyriaus viršininkas pulkininkas Timoševskis.


1988 metai. Kaip sovietų delegacijos narys UNESCO generalinėje sesijoje pirmąkart dalyvavo agentas Adamantas iš Rusų Stačiatikių Bažnyčios hierarchų. [...] Išnagrinėtos 5 asmeninės ir darbinės teritorinių organų agentų, rekomenduotų kelti į Rusų Stačiatikių Bažnyčios vadovų grandį, bylos. 4-ojo skyriaus viršininkas pulkininkas Timoševskis.


1988 metų rugpjūtis. Operatyvinio sekimo byloje, pavadintoje „Aptekar“ (Vaistininkas), vykdytos priemonės, kuriomis siekta toliau kompromituoti objektą vienminčių ir ryšių Vakaruose akivaizdoje... Per agentūrą ir kitas galimybes pavyko palenkti Aptekariaus žmoną pateikti pareiškimą dėl ištuokos su juo ir kreiptis į teismą. [...] 4-ojo skyriaus viršininkas pulkininkas Timoševskis.


1989 metai. Aptarnavimo objekte Maskvos patriarchijos leidybos skyriuje įtaisytas agentas Vily (Šakės). Išleistas bažnytinėje aplinkoje ir apie ją platinamas mūsų agentūros kontroliuojamo žurnalo „Slovo“ naujas numeris. 4-ojo skyriaus viršininkas pulkininkas Timoševskis.


Konspiracijos tikslais KGB slapyvardžius teikdavo ne tik savo agentams, bet ir tiems, kurie buvo operatyvinio stebėjimo, įskaitos ar sekimo objektai. Žmogus, slypintis už pseudonimo Aptekar, buvo Aleksandras Ogorodnikovas, religinis disidentas, su kuriuo KGB kovojo. Dvasininkas Aleksandras Menis turėjo slapyvardį Misionierius, akademikas Andrejus Sacharovas – Asketas, jo žmona Jelena Boner – Lisa (Lapė), rašytojas Aleksandras Solženicynas, kaip jau minėjome, vadintas Pauk (Voras).


Valstybės saugumo agentūra dominavo visuose Rusų Stačiatikių Bažnyčios hierarchijos lygiuose. Tokią išvadą, be kita ko, padarė GKČP tyrusi RF Aukščiausiosios tarybos prezidiumo komisija. Jos paskelbtame dokumente apie Rusų Stačiatikių Bažnyčios vaidmenį pasakyta:


„Komisija atkreipia Rusų Stačiatikių Bažnyčios vadovybės dėmesį į tai, kad SSKP centro komitetas ir SSRS KGB organai antikonstituciškai naudoja religines ir bažnytines bendruomenes savo tikslams, verbuodami ir skirdami į jas KGB agentus. Štai Užsienio bažnytinių ryšių skyrius į užsienį išleido vykdyti KGB vadovybės užduotis agentus, kurių slapyvardžiai Sviatoslavas, Alamantas, Michailovas, Topazas, Nesterovičius, Kuznecovas, Ognevas, Esaulenka ir kiti. Jų vykdytų užduočių pobūdis liudija, kad minėtas skyrius neatskirtas nuo valstybės, jis transformuotas į slaptą KGB agentūros centrą. Kontroliuojamos tarptautinės religinės organizacijos, kuriose dalyvavo ir Rusų Stačiatikių Bažnyčia: Pasaulinė bažnyčių taryba, Krikščionių taikos konferencija, Europos bažnyčių konferencija.


KGB pirmininkas J. Andropovas informavo SSKP centro komitetą, kad KGB kontroliuoja Rusų Stačiatikių Bažnyčios santykius su Vatikanu. […] Maskvos patriarchijos Leidybos skyrių kontroliavo KGB agentūra. KGB 5-osios valdybos ataskaitose dėl Leidybos skyriaus nuolat minimi agentai Abatas (iš hierarchų) ir Grigorjevas, kurie dažnai važinėjo į užsienį ir tikriausiai užėmė (užima) šioje įstaigoje aukštus postus.“


Iškalbingas tas faktas, kad su buvusiu patriarchu Aleksijumi II ir jo įpėdiniu patriarchu Kirilu patarėju (taip pat ir ekonominiais klausimais) dirbo buvęs KGB pirmininko pavaduotojas generolas majoras Valerijus Fiodorovičius Lebedevas, aktyvus GKČP bendrininkas, kartu su kitais nepavykusio valstybės perversmo dalyviais patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, bet paskui amnestuotas. Po to Lebedevas, kartais vadindavęs save „teologijos profesoriumi“, tapo stačiatikių televizijos fondo vadovu ir buvo Maskvos patriarchijos kabelinės televizijos ir radijo kompanijos „Svobodnoje narodnoje televidenije“ direktorių tarybos pirmininkas. Skyrimai į Rusų Stačiatikių Bažnyčiai svarbius postus buvo atliekami tik jam pritarus.


Taigi Stačiatikių Bažnyčia nuo viršaus iki apačios buvo prismaigstyta valstybės saugumo agentų.


1995 m. sausio 22 d. Rusų Stačiatikių Bažnyčiai grąžinta Šventosios Kankinės Tatjanos cerkvė prie Maskvos valstybinio universiteto. Patriarcho Aleksijaus II įsaku bendruomenės administratoriumi buvo paskirtas Maksimas Jevgenjevičius Kozlovas, baigęs Maskvos valstybinio universiteto Filologijos fakulteto klasikinės filologijos (senovės graikų ir lotynų kalbų) katedrą. Studentiškais metais Maksimas Kozlovas kaip neetatinis bendradarbis dirbo Maskvos patriarchijos leidybos skyriuje. Leidybos skyriui vadovavo KGB 5-osios valdybos 4-ojo skyriaus agentas Abatas (Volokolamsko ir Jurjevo metropolitas Pitirimas), kuris į savo vadovaujamą skyrių bendradarbius pasirinkdavo pagal kuratorių iš valstybės saugumo rekomendacijas. Taigi leidybos skyriuje atsidūrė valstybės saugumo agentai, būsimasis tėvas Tichonas (Ševkunovas), vėliau gavęs priėjimą iki paties prezidento Putino, ir Vladimiras Vigilianskis, kuris – visai jo aplinkai netikėtai – rankos uždėjimu įšventintas į diakonus.


Kai tėvas Tichonas buvo Sretensko vienuolyno Maskvoje vyresnysis, Vladimiras Vigilianskis tame pačiame vienuolyne tarnavo diakonu. 2005 m., jau įšventintas į dvasininkus, Vigilianskis tapo Maskvos patriarchijos spaudos tarnybos, kuri 2009 m. buvo pertvarkyta į Maskvos ir visos Rusijos patriarcho spaudos tarnybą, vadovu. 2012 m. tėvas Vladimiras (Vigilianskis) pakeitė protojerėjų Maksimą Kozlovą. O protojerėjus Kozlovas tais pačiais 2012-aisiais buvo paskirtas Šventojo Serafimo iš Sarovo cerkvės Krasnopresnenskajos krantinėje, prestižiniame Maskvos rajone, bendruomenės administratoriumi. Taip Rusijos federalinė saugumo tarnyba prie jau turimų pagalbininkų šiame verslo centre gavo papildomą agentūros anklavą.


Vigilianskio verbavimo istorija įdomi, iškalbinga, o jos šaknys siekia tolimus aštuntojo dešimtmečio metus, kai KGB 5-osios valdybos 9-ojo skyriaus pirmo poskyrio vyresniajam operatyviniam įgaliotiniui majorui Vladimirui Gusevui, kuris dalyvavo rašytojo Aleksandro Solženicyno (Voro) „ryšių sekime“, krito į akį Literatūros instituto studentas Vigilianskis – jis bendravo su tais, kurie, kaip nustatė Gusevas, samizdatu platino jo sekamo objekto Solženicyno kūrinius. 5-osios valdybos 9-ojo skyriaus pirmam poskyriui tada vadovavo papulkininkis Viačeslavas Široninas, kuris įsakė Gusevui užmegzti su Vigiliansku „operatyvinį kontaktą“, tai yra pabandyti Vigilianskį užverbuoti.


Vieną 1976 m. pavasario dieną Gusevas pakvietė Vladimirą Vigilianskį pokalbio, šis sutiko su Gusevo siūlymu, ir nuo to laiko 5-osios valdybos 9-ojo skyriaus agento Vigiliansko gyvenime pradėjo rastis rimtų pokyčių „į gera“. 1982 m., suderinęs su kuratoriumi iš KGB, Vigilianskis kaip neetatinis bendradarbis įsidarbino Maskvos patriarchijos leidybos skyriuje, kuriame liko iki 1986-ųjų. 1988 m. jį, nepartinį, priėmė dirbti į SSKP CK žurnalą „Ogoniok“, kuriame nuo 1987 m. dirbo KGB agentas Valentinas Jumaševas. Vigilianskis tapo redakcinės kolegijos, kurią tvirtino SSKP CK sekretoriatas, nariu.


1990 m. Vigilianskį priėmė į SSRS rašytojų sąjungos narius ir tų pačių metų rudenį išsiuntė į JAV skaityti paskaitų, nors jis nebuvo garsus literatas. Grįžęs Vigilianskis keliuose rusų leidiniuose dirbo žurnalistu, 1995 m. netikėtai tapo diakonu, šiek tiek vėliau – dvasininku bei Maskvos ir visos Rusijos patriarcho spaudos tarnybos vadovu.


Valstybės saugumas domėjosi Bažnyčia dėl kelių labai svarbių priežasčių. Tai buvo susiję ne tik su noru kontroliuoti tikinčiųjų mintis ir pačius tikinčiuosius, bet ir su galimybėmis panaudoti Bažnyčią kaip įstaigą išeiti į viso pasaulio bažnyčias, į Rusų Stačiatikių Bažnyčios atšakas užsienyje, į dažnai su Bažnyčia susisaisčiusią rusų ir sovietinę emigraciją.