Pragaras. Atsiminimai apie motinystę ir pamišimą (+ knygos ištrauka)

Pragaras. Atsiminimai apie motinystę ir pamišimą (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato sukrečiantį Catherine Cho pasakojimą apie pogimdyminę psichozę „Pragaras. Atsiminimai apie motinystę ir pamišimą“.


Catherine Cho 2017 m. pagimdė sūnų. Po trijų mėnesių jai prasidėjo psichozė. Moteris prieš savo valią atsidūrė psichiatrijos ligoninėje Naujajame Džersyje, buvo atskirta nuo vyro ir sūnaus, nepajėgė suprasti, nei kas ji, nei kaip pateko į ligoninę. Catherine buvo diagnozuota reta pogimdyminės psichozės forma, kuri pasitaiko 1–2 moterims iš tūkstančio.


Kai Catherine su vyru nusprendė palikti Londoną ir plačiai po Jungtines Valstijas išsibarsčiusiems giminaičiams parodyti naujagimį sūnų, nė nenutuokė, su kokiais iššūkiais teks susidurti. Pas ką tik neapsistodavo, visi priekaištaudavo, kad Catherine ir jos vyras nepaiso korėjiečių papročio pirmąsias 100 dienų niekam nerodyti kūdikio, be to, rizikuoja savo sveikata, nes siaučia gripas.


Cho perėmė jų nerimą, pradėjo abejoti savo kaip motinos sugebėjimais. Galiausiai vieną dieną paėmusi sūnų ant rankų išvydo, kad jo akys kaip velnio. Per kelias valandas ji prarado laiko pojūtį, įsivaizduodama, kad yra pragare ir kad jos sūnus mirs kaip atpirkimo už jų nuodėmes auka.

REKLAMA


Catherine prasidėjo psichozė. Nežinodamas, ko griebtis, vyras žmoną nuvežė į artimiausią psichiatrijos ligoninę, kurioje ši pradėjo sunkų savo tapatybės atkūrimo darbą, trukusį dvi savaites.


Šiuose bauginančiuose prisiminimuose Catherine leidžiasi savęs suvokimo keliu – pradėdama nuo vaikystės korėjiečių imigrantų šeimoje, per traumuojančius praeities santykius iki užsimezgusios draugystės ir santuokos su Jamesu. Šias praeities istorijas ji sumaniai supina su ligoninėje praleistų dienų prisiminimais.


Catherine Cho knyga „Pragaras“ buvo nominuota „Sunday Times“ jaunųjų rašytojų prizui.


Knygos ištrauka


Tai, kas dėjosi toliau, buvo įprastas scenarijus. Mudu su Tedžiu tyliai laukėme mano kambaryje. Tėvas sėdėjo savo „vakariniame sparne“, o mudu vis laukėme. Labiausiai neapkenčiau šitos tylos. Kartais tėvas pasikviesdavo Tedį pas save. Girdėdavau, kaip jį stumdydavo, tampydavo, mušdavo kumščiais ir delnais. Be jokio šaukimo. Tėvas „auklėjo“ tyliai, susikaupęs ir nuosekliai. Jis matematikas, todėl viską darė ritmingai, kartais man atrodydavo, jog girdžiu pasikartojančius taktus.

REKLAMA


Atėjus vakarienės metui, tėvas jau būdavo linksmai nusiteikęs. Skubėjo paduoti antrą patiekalą, kad mamai nereikėtų kilnotis. Žarstė juokelius ir isteriškai kvatojosi kedendamas Tedžiui plaukus. Mama švytėjo iš pasitenkinimo. O mudu žinojome, kas buvo įvykę. Sėdėjome akis įbedę į savo lėkštes.


Niekada nepasakėme mamai. Turbūt todėl, kad dar labiau negalėjome pakęsti, kai jiedu susibardavo. Daug kartų buvo susikivirčiję. Dažniausiai barnius pradėdavo mama, „neapsikentusi jo tylėjimo arba slogios nuotaikos“. Ji prapliupdavo tokiais korėjietiškais žodžiais, kurių nesupratome, ir angliškais žodžiais, kurių nė neįtarėme ją mokant.


Mamos pyktis buvo labai dramatiškas. Ji šaukdavo ir mėtydavo daiktus, o tėvas ramiai sėdėdavo ir netardavo nė žodžio. Kartą jis išėjo tamsoje į lauką ir, atrodė, tuoj pravirks. Tai buvo dar blogiau, manėme mudu. Ne dėl tėvo išėjimo, o dėl išsekusio mamos žvilgsnio ir šaltumo. Vėliau ji imdavo pamokslauti, kaip mums pasisekė, jog turime tokį tėvą.


– Jis tiek daug aukojasi dėl jūsų, – sakė ji. Gal tai buvo priminimas sau – ji piktai žiūrėdavo į mus, kol pasijusdavome, kad esame nedėkingi ir neverti.


Tėvų barniai visada baigdavosi geruoju: tėvas sugrįždavo ir ieškodavo progos atsiprašyti. Mama iš pradžių ignoruodavo arba už akių keiksnodavo jį dar keletą valandų, o jis laukdavo nesmagiai jausdamasis. Bet galop mama nusišypsodavo ir leisdavo jam prisiglausti.



Niekaip nesupratau, kodėl tėvas pyko ant Tedžio. Viduje kirbėjo mintis, galbūt iš pavydo. Galbūt tėvas turėjo savų lūkesčių, nes Tedis buvo jo sūnus, o gal todėl, kad savo mėnulio formos akimis ir iškilusiais skruostikauliais Tedis buvo toks panašus į mamą?! Tarp jų stovėjo kažkokia siena, kažkoks šešėlis, aidas, kurio nepajėgiau įvardyti.
Tėvas nenorėjo, kad susidomėčiau literatūra ir žodžiais. Manau, jis tikėjosi, jog pasirinksiu skaičius, apibrėžtumą, bet mane žavėjo istorijos. Užaugau skaitydama graikų mitologiją, daugybę klasikos kūrinių, kuriuos buvau per jauna skaityti ir kurių tada nepajėgiau iki galo suprasti.


Tėvas norėjo, kad jo vaikai būtų prisiekę mąstytojai, nesusitepę komerciškumu. Jo vizija buvo užauginti mus atskirtus nuo pasaulio, nepriklausomus, nesusaistytus primestų taisyklių, išskyrus jo paties taisykles.


Mes išmokome nekalbėti apie mokyklos arba popkultūros „nesąmones“. Tai slėgė, bet susitaikėme, nes kito pasirinkimo nebuvo. Gulėdavau ant hamako po ąžuolu ir svajodavau apie dangų, apie pabėgimą, apie orą.


Kai dar buvome vaikai, tėvo regėjimas smarkiai suprastėjo. Jam, mokslininkui, tai buvo didelis smūgis. Mudu su broliu stengėmės būti malonesni, mažiau jo bijoti, bet tai priminė mokymąsi nebijoti vilko, kuris, girdi, neturi dantų. Gyvenome tyloje, kad netrukdytume tėvui, išmokome vaikščioti taip, lyg būtume bibliotekoje, stengėmės nesimaišyti akyse; kalbėjome patyliukais, pašnibždomis, kruopščiai rinkome žodžius. Išmokome bendrauti paprastu galvos linktelėjimu, rankų mostais.

REKLAMA


Žmonės mane ir Tedį vadino neišskiriamais draugais – labai taiklus apibūdinimas. Mudu buvome neišskiriami. Kai baigęs universitetą Tedis metė darbą, susidėjo kuprinę, pasiėmė palapinę ir leidosi keliauti po pasaulį, aš jį supratau.


– Negaliu paaiškinti, – sakė jis. – Tiesiog pajutau, kad man trūksta oro.


Žinojau, ką norėjo pasakyti. Pati esu patyrusi dusulio jausmą, poreikį vaikščioti. Dažnai panašiai jausdavausi žiūrėdama į dangų, galvodama, kas yra už jo. Štai kodėl pasirinkau universitetą Niujorke. Norėjau išvykti ten, kur manęs nepažįsta, į vietą, kuri buvo beribė, kurioje nesijaučiau uždaryta. Kartais, ypač vasarą, tokį kvietimą pajusdavau, kai per langus plūstelėdavo vėjas ir tarp sidabrinių pastatų leisdavosi saulė. Vaikščiodavau, kol nusileisdavo saulė ir užklupdavo naktis, tada imdavau šaukti prieš vėją.


Šį jausmą prisimenu ir dabar, vaikščiodama po skyrių tyčia vilkdama kojas linoleumo grindimis.


***


Man buvo dvidešimt dveji, kai įsimylėjau ne tą vyrą. Tai atsitiko vasarą, baigus universitetą. Gavau darbą vienoje Niujorko įmonių teisės firmoje su marmurinėmis vestibiulio grindimis ir vitrininiais biuro langais. Buvau ką tik persikrausčiusi į naują butą, išmokėjusi studijų kreditą ir gyvenau mylimame mieste. Atrodė, turėjau būti laiminga arba mažų mažiausiai patenkinta, bet jaučiausi, lyg būčiau ne savo vietoje.


Tuo metu finansų industrija patyrė nuosmukį, bankai skelbė bankrotą, ir bendroje suirutėje daugėjo popierinio darbo. Dirbau iki paryčių, ir, nors džiaugiausi gaunamu didesniu atlyginimu už viršvalandžius, daugiausia laiko praleisdavau prie kopijavimo aparato, todėl jaučiausi, tarytum būčiau įtraukta į niekad nesustojantį konvejerį.

REKLAMA


Mes turėjome rašyti savo darbo valandų ataskaitas tam, kad galėtume klientams pateikti sąskaitas. Kelias savaites mokėmės tobulinti rašymo meną, kad rašytume „glaustai, bet vaizdžiai“. Niekaip negalėjau suprasti, kaip vaizdingai aprašyti „penkių valandų kopijavimo darbą“, nuolat gaudavau elektroninius laiškus su prašymu perrašyti.


Stengdamasi nepraleisti nė vienos valandos pradėjau jausti nerimą, mano diena susitraukė iki tvarkingai nukopijuotų, susegtų ir peržiūrėtų dokumentų sąrašų. Tai priminė Šv. Jono katedros kertinius akmenis, kapines, per kurias kiekvieną rytą praeidavau pakeliui į darbą. Gyvenimas susitraukė iki trijų akmenyje iškaltų eilučių.


Driu įkūnijo galimybę. Iššūkį nusistovėjusiai rutinai. Jis buvo atvykęs iš Honkongo. Prieš mudviejų pažintį ilgai draugavo su kita mergina. Kiti jį laikė nuoširdžiu draugu ir džentelmenu. Kitaip tariant, „labai geru vyruku“. Jis buvo draugo draugas. Susipažinome vakarėlyje.


Niekada iki galo nesupratau, kas yra „geras vyrukas“; iš asmeninės patirties žinojau, kad „geri vyrukai“ – tai tie, kurių reikėjo labiausiai saugotis, tačiau Driu kaip įmanydamas stengėsi puikiai atlikti „gero vyruko“ vaidmenį. Apie save kalbėjo kaip apie šeimos žmogų, kuris už viską labiau gerbė savo tėvus. Prisiekė, kad yra labai ištikimas, girdi, „vienos moters vyras“, – kalbėjo gūžtelėdamas pečiais. Neseniai nutraukė santykius su mergina, nes pajuto, kad ji per daug nuo jo priklausoma. Savo elgesiu Driu įtikino, jog yra džentelmenas.


Jis buvo žavingas, švelnus ir jautrus. Su juo būdavo lengva bendrauti, kur tik nueidavome, jį visur supdavo draugai. Jis norėjo mane su visais supažindinti. Įsisukome į vakarėlių ir pažinčių karuselę.


– Susipažinkite su mergina, kuri pakeitė mano gyvenimą, – sakė jis.


Visi šypsojosi ir kartojo man:


– Driu – tikrai šaunus vyrukas. Puikus bičas, tikras draugas. Nuoširdus, šiais laikais sunku tokį rasti. Jis tikrai geras vyrukas.


O aš linksėjau ir šypsojausi iš laimės: kaip man pasisekė, kad sutikau tokį nuoširdų žmogų! Man nė karto nekilo mintis, kodėl tiek daug žmonių turėjo patikinti, kad Driu yra „geras vyrukas“; jeigu būčiau atkreipusi dėmesį, būčiau supratusi, kad tai įspėjimas.


Su Driu kartu praleidome keletą mėnesių ir, jam išvykus, buvau įsitikinusi, kad sutikau žmogų, kuris iš tiesų mane mylėjo.


Nors mus skyrė didelis atstumas, Driu buvo ištikimas: skambino, lankėsi – ir kiekvieną kartą maldavo, kad persikelčiau gyventi į Honkongą. Kartojo, jog esu jam labai reikalinga, atvažiavusi rasiu darbą.


– Galėsiu tavimi rūpintis, – žadėjo. Jam labai patiko mintis: – Noriu, kad aš tau būčiau daugiau reikalingas.


Tai buvo keistas prašymas. Ėmė vardyti, kaip jo mama galėtų padėti. Mama buvo vardu Lėja, irzli, bet labai jam atsidavusi moteris.


– Mano sūnus tave labai myli, – sakė ji. – Jam reikia, kad būtum šalia.


Honkongas buvo mįslinga vieta, išreiškė vis didesnį išsilaisvinimą iš Niujorko spąstų. Įteikiau prašymą, kad išeinu iš darbo, ir pasiryžau šuoliui į nežinomybę.


Į Honkongą atvykau Naujųjų išvakarėse. Koks sutapimas! Miestas išdabintas popieriniais blizgučiais, pastatai nukabinėti lemputėmis su sniego senių figūrėlėmis ir šokančių cukrinių lazdelių siluetais, kurie per kelis aukštus užsidegė ir mirgėjo raudona ir žalia spalvomis.


Praėjus metams, buvau uždaryta ir palikta buto balkone. Nuo netoliese esančio vandenyno dvelkė drėgnas oras, per odą smelkėsi vėsa. Stovėjau ant balkono grindinio vienomis kojinėmis – skirtingomis, su animacinių filmukų gyvūnais, kurias Driu pamiršo numauti prieš išstumdamas į lauką. Aš drebėjau iš šalčio, rankomis apsivijusi kojas ir nugara atsirėmusi į stiklines duris. Oda prilipo prie stiklo, prie plikų granito grindų, netgi prie naktinio oro.


Prieš pat Naujuosius pagaliau sužinojau tiesą. Turėjo įvykti daugybė „incidentų“, kol Lėja prasitarė, jog Driu ir anksčiau taip elgėsi. Mano veidas buvo nepaliestas, nebuvo matyti jokių žymių, užtat buvo žymė ant kaklo, ties ta vieta, kurioje jis laikė atšipusį peilį, tą patį peilį, kuriuo pjaustydavau obuolius, kaip tai darydavo mano mama, – į vieną ilgą spiralę. Jis mušė mane diržu, trumpam liovėsi, kol susirado storesnį diržą, kurio kirčiai kėlė didesnį pasitenkinimą, per visą ranką, nuo peties iki alkūnės, juodavo mėlynė, ant pilvo – ištinusios ir paraudusios vietos.


Kiekvieną kartą prasidėdavo skirtingai. Kitaip nei mano tėvo, Driu pyktis buvo neprognozuojamas, jį sukelti galėjo bet kas, galėjo prasidėti iš nieko. Jo įniršį įžiebė išoriniai veiksniai, aplinkybės. Kas nors per ilgai žiūrėjo į mane – ir aš tuo mėgavausi. Šefas nepakėlė algos, o aš nebuvau maloni. Buvau per daug priekabi. Nesupratau jo. Per daug prieštaravau. Vėliau nustojo teisintis. Turbūt susivokė, kad neprivalo to daryti.


Mane tai siutino. Niekada nebuvau pagalvojusi, kad būsiu „mušama moteris“, netgi tada negalvojau. Įsivaizdavau, kad mudviejų ryšys yra sudėtingas. Driu mylėjo mane, jis mane labai mylėjo, o aš buvau nepakeliama. Nežinojau, kaip sustoti, atrodė, kad ir ką daryčiau – ginčyčiausi, nesiginčyčiau, atsikirsčiau ar leisčiausi mušama, – niekas negelbėjo. Buvau su juo ir vyliausi, kad pasikeis, kaip kiekvieną kartą pažadėdavo. Kad taps geresniu žmogumi.


Aš įstojau į teisės mokyklą ir ėmiau lankyti paskaitas universitete. Po paskaitų sėsdavau į mikriuką, lekiantį kalnų šlaitais, ir važiuodavau mokyti emigrantų vaikų. Savaitgaliais apsirengdavome puošniais drabužiais ir keliaudavome į vakarėlius, naktis leisdavome tarp žiburių, su daug alkoholio ir suplėkusių cigarečių.


Tą vakarą Driu nepatiko, kaip juokiausi, kai draugas patraukė jį per dantį. Į namus grįžo paniuręs, nujaučiau, jog artinasi audra. Iš lėto skaičiavau ir laukiau, kada pagaliau užgrius.


Kodėl juokiausi iš pasakyto pokšto? Kartojo, kad visada juokiuosi, nežiūriu į jį su pagarba draugų akivaizdoje. Nejau nesuprantu, kaip jam skaudu? Kaip sunku? Įniršis pamažu įsisuko, įgijo pagreitį. Ir tada išsiveržė, nuo pat pradžių aštriai, tai buvo įžanga.


Balkone maišėsi dulkės, oras blizgėjo, dar nebuvo sutemę, dangus nusidažęs keista pilkšvai oranžine spalva. Lyg spalvota migla. Svarsčiau, gal šokti iš balkono. Tyliai nušokti ir atsiduoti į oranžinės nakties glėbį. Krūptelėjau įsivaizdavusi savo nuogą, ant šaligatvio išdribusį kūną. Su animacinio filmo gyvūnų kojinėmis. Už stiklinių durų girdėjau vaikštinėjantį Driu. Mano baimė pasitvirtino – jo įsiūtis neatlėgo. Jis įstūmė mane į vidų. Ėmė kojomis trypti man veidą.


Tada pagriebė diržą. Paskiau kitą, dar kitą, vis šaukė, kad nepakankamai storas. Trypė man ant pilvo, ant kojų. Pajutau, kaip kumščiu trenkė į veidą, apžergė mane ir tvojo, dar ir dar kartą į tą pačią veido pusę. Gulėjau ant grindų, pasukau galvą ir veidrodyje išvydau tai, ko negalėjau atpažinti. Veidas atrodė lyg kokia lipni masė su akimis. Negali būti. Ar tai mano veidas?


Nešaukiau ir neverkiau. Tik balansavau tai prarasdama, tai atgaudama sąmonę. Nualpau.


Išvydau savo tėvus, brolį, saulėlydžio nušviestas Niujorko gatves. Vilkėjau lininę suknelę, per pertrauką valgiau vaisinius ledus su berniuku, su kuriuo kartu užaugau. Delnais gaudžiau vasarinius jonvabalius, stebėjau, kaip jie šviečia, ir šokau su jais, lyg su Kalėdų eglutės žaisliukais. O tada vėl išvydau Driu veidą, jis iš visų jėgų purtė mane.


Nubusk. Jis taip stipriai purtė, kad mano galva trankėsi į plytelėmis išklotas grindis. Jam dingojosi, jog užmušė mane, ir jį apėmė panika.


Atsimerkus atrodė, kad jis pajuto palengvėjimą, bet paskui iš naujo smogė man. Aš vėl netekau sąmonės.


Atsidūriau ligoninėje. Vienas skruostikaulis buvo skilęs, o veidas taip subjaurotas, kad atrodė, tarytum išteptas krauju. Lėja raudojo, kai papasakojau, kas atsitiko.


– Nežinau, kodėl jis taip elgiasi, – prasitarė ji. – Kodėl, kodėl jis taip elgiasi?


Tada papasakojo, kaip pati pirmą kartą jam paprieštaravo. Tai buvo prieš daugelį metų. Jis buvo išėjęs su mergina, o, kai sugrįžo, jos rankos ir kojos buvo nusėtos mėlynių. Draugai pranešė, kad Driu daug išgėrė. Lėja jam papriekaištavo, kad šitaip neauklėjo. Šaukė, raudojo. Atsakydamas Driu atsisėdo balkone, permetė kojas per kraštą ir žiūrėjo į neryškius vandenyno kontūrus.


Ilgai sėdėjo, gal kokią valandą, ji gerai nepamena. Anot jos, tai buvo pati blogiausia diena jos gyvenime. Lėja prisipažino, kad nuo to laiko niekada daugiau jam neprieštaravo. Prisiminiau visus tuos kartus, kaip ji man patarė būti malonesnei, kantresnei ir supratingesnei. Driu buvo jos sūnus. Jis buvo jos monstras. Žinojau, kad neteisinga ją kaltinti, tačiau visą savo neviltį nukreipiau į ją.


Vieną naktį išėjau. Po įvykio balkone buvo praėję septyni mėnesiai. Išėjau nešina tik pinigine ir telefonu, apsiavusi sandalais ir apsivilkusi plonais naktiniais marškiniais. Pagaliau suvokiau, kad Driu manęs nemylėjo, niekada nemylėjo. Norėčiau pasakyti, jog tai buvo vienas atsitiktinis įvykis, bet tai netiesa. Sužinojau, kad Driu susirašinėjo su buvusia mergina. Telefone buvo išsaugojęs jos numerį kitu, vaikino, vardu, kurio neatpažinau. Jaučiau pasišlykštėjimą, buvau apgauta. Viską, ką iškenčiau, laikiau auka, atsidėkojimu už meilę, kurią man dovanojo. Aš nė karto nesusimąsčiau, kad apskritai nebuvo jokios meilės. Tikrumas, kurį tariausi radusi, tebuvo tušti žodžiai, prieš mane buvo žmogus apsimetėlis. Ta mintis mane išlaisvino, tačiau aš pirmą kartą ne juokais išsigandau. Šitiek mėnesių patyriau smurtą.


O jeigu jis dabar, kai pagaliau suvokiau tiesą, mane nužudys?!


Mėginau nutraukti santykius manydama, kad Driu apsidžiaugs. Jis stipriai vožė man per veidą. Paskui keletą dienų neišleido iš namų, ir aš supratau, jeigu noriu išeiti, turiu tai padaryti tyliai.


– Aš tik trumpam nusileisiu į apačią, – pasakiau maloniai.


Nieko negirdėjau, išskyrus savo širdies plakimą. Ar pavyks? Driu gulėjo lovoje, ant veido krito šešėlis, staiga sujudėjo jo pečiai.


Uždariau duris ir nesižvalgydama atgal iš lėto, ramiai nuėjau. Penki žingsniai iki lifto. Paspaudžiau mygtuką. Laukiau bijodama, kad tik neatsidarytų durys. Ar jis ramiai žiūrėtų, kaip išeinu? Ar eitų pro duris? Pagaliau liftas atsidarė, švelniai paspaudžiau mygtuką ir meldžiausi, kad tik greičiau užsidarytų durys. Perėjau vestibiulį, išėjau laukan ir įsimaišiau į tebesilinksminančių žmonių minią gatvėje. Ėjau nesustodama ir neatsigręždama. Skyniausi kelią per minią, kol įsitikinau, jog manęs niekas neseka. Skaičiavau žingsnius. Vienas, dvidešimt, penkiasdešimt, šimtas – kiek dar reikės nueiti?


Praėjau pro alėją, kurioje buvau sumušta, pro naktinį turgų su keptomis antimis vitrinoje, žyniuonio parduotuvę, kurioje pardavinėjo vėžlieną, kepyklą su geltonomis kiaušininiu įdaru įdarytomis tartaletėmis. Nakties oras smelkėsi į mane, bet nieko nejaučiau. Atrodė, lyg būčiau ką tik išėjusi iš stiklinės dėžės – visą laiką turėjau galimybę išeiti, tik to nesuvokiau. Viskas sudužo į šipulius, Driu dabar atrodė tarsi plaučiuose likę nuodai, tačiau jei norėjau išeiti, su savimi turėjau išsinešti ir užkrėstąją dalį.


Naktis bėgo kartu su manimi.


Aš nesustojau. Ėjau. Buvau laisva.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.