Nerašyta keliautojų taisyklė sako, jog, norint geriau susipažinti su kraštu, būtina apsilankyti turguje, stotyje ir kapinėse. Daugiau nei šešiasdešimt šalių aplankęs Lietuvos geografų draugijos narys, gamtininkas ir keliautojas mėgėjas Eugenijus Leonavičius prie šio trejeto dar prideda ir paštą, nuo kurio prasideda visų atvirukų kelionė.

Ramutė ŠULČIENĖ

Kad ir kur nukeliautų Eugenijus, nė viena jo kelionė neapsieina be atvirukų – mažiausiai po vieną jis išsiunčia savo vaikams, linkėjimai atvirukuose taip pat skrieja giminaičiams ir draugams. O keliaujančių draugų ir artimųjų prašo, kad iš savo kelionių vietoj suvenyrų geriau išsiųstų atvirlaiškį su trumpai aprašytais įspūdžiais. Keliautojas sako, kad tai ir maloniau, ir pigiau, ir namuose daug vietos neužima. Be to, bent kartą per metus galima surengti parodėlę su kelionių aptarimu.

„Informacija ir bendravimas perėjo į elektroninę erdvę. Skaityti ranka užrašytą tekstą tenka retai. Siųsdamas ir prašydamas atsiųsti man atvirukų tarsi bandau sustabdyti laiką ir dar truputį pasimėgauti papročiu, kuris kol kas nėra visiškai išnykęs. Tačiau tai daryti vis sudėtingiau – pašto skyrių mažėja visose šalyse. Kartais tiesiog nėra kur įsigyti pašto ženklo arba tenka gerokai paieškoti pašto dėžutės, kurios kadaise stovėdavo vos ne ties kiekviena sankryža. Mažėja ir pačių atvirukų bei pašto ženklų įvairovė“, – pokyčius apžvelgia pašnekovas.

Ieško lyg lobio

Keliautojas sako, kad iššūkių siunčiant atviruką gali kilti beveik kiekviename etape.

„Ko reikia, norint siųsti atviruką? Visų pirma, paties atviruko, taip pat pašto ženklo arba kito būdo, pažyminčio, kad siuntimas apmokėtas. Dar reikia pašto paslaugos – pašto skyriaus arba pašto dėžutės. O svarbiausia – reikia noro, nes be jo išsiųsti atviruko tikrai nepavyks. Taigi jeigu yra užsidegimas – jau gerai, tačiau eikime toliau.

Daugelis šalių mažina pašto skyrių tinklą, naikina gatvėse pašto dėžutes. Suvenyrų parduotuvės, knygynai, gatvės prekeiviai atitinkamai mažiau siūlo atvirukų. Anksčiau prie kiekvienos mažiausios prekyvietės būdavo atskiras atvirukų stendas, šiandien jų tenka paieškoti, o jeigu norisi įdomesnio, originalesnio atviruko – patariama juo pasirūpinti dar prieš kelionę. Atvirukų pasidairyti verta muziejų parduotuvėse, parodose, knygynuose, jei domina seni ir reti atvirukai, – sendaikčių turgeliuose ir pan.

Turistų traukos centruose atvirukų rasti lengviau, bet jie dažniausiai nėra originalūs, juose vaizduojama tos vietovės gamta, architektūra, paminklai. Mano patirtis parodė, kad bene sunkiausia gauti atvirukų buvusiose sovietinio bloko šalyse. Galbūt dėl to, jog jose nesusiformavo atvirukų siuntimo tradicija. Jeigu atvirukų ir turi, neretai juose vaizduojami ideologinio turinio vaizdai. Negana to, jų, kaip ir Kinijoje, neparduoda po vieną, reikia pirkti visą rinkinį“, – pasakoja E. Leonavičius.

Vokams ir kolekcijoms

Pašnekovas sako, jog toli gražu ne visur yra pašto ženklų pasirinkimas.

„Pasiteiravus pašto darbuotojų, kokių turite pašto ženklų, dažnai jie nustemba, jog noriu ne pirmo pasitaikiusio pašto ženklo, o pats jį išsirinkti. Ilgokai tuomet murma, rausiasi, kol ištraukia menką rinkinuką. O juk pašto ženklų leidyba pusantro šimto metų yra atskira pašto tarnybos veiklos sritis“, – primena E. Leonavičius.

Pasak keliautojo, kiekviena save gerbianti valstybė ar teritorija, siekianti tokia tapti, organizuoja savo pašto ženklų leidybą. Pasklidę po pasaulį jie siunčia žinią apie tą šalį, laikomi netgi lengvosios galios ir politikos įrankiu. Kai kurie nugula į filatelininkų kolekcijas, reti ir unikalūs tampa geidžiamais kolekcininkų trofėjais. Ant pirmojo pašto ženklo, išleisto 1840 m. Didžiojoje Britanijoje, buvo pavaizduota karalienė Viktorija.

Monarchų atvaizdai ant pašto ženklų iki šiol dažni, tačiau, kaip šypsodamasis sako pašnekovas, jie nuobodūs, o juk leidžiama ir daugybė iš tiesų įvairių, įdomių, gražių labai skirtingos tematikos pašto ženklų. Yra šimtai skirtingų temų, kurios domina žmones, besirenkančius pašto ženklus savo kolekcijai ar tiesiog laiškui. Pavyzdžiui, vaizduojami gyvūnai, augalai, grybai, automobiliai, karo technika, laivai, tiltai, traukiniai ir t. t.

Kai kurie pašto ženklai ir atvirukai aukcionuose ar privačių kolekcininkų parduodami už įspūdingas sumas. Dažniausiai jie turi kokią nors istoriją, yra susiję su įžymiais žmonėmis, reikšmingais įvykiais ar pan. Gineso rekordų knygos duomenimis, brangiausiai parduoto atviruko kaina siekė 31 tūkst. 750 svarų. Toks vertingas jis todėl, kad laikomas seniausiu pasaulyje pašto atviruku: 1840 m. vienas britas atviruką išsiuntė pats sau. Išskirtinių pašto ženklų kainos gali siekti gerokai didesnes, netgi milijonines sumas.

Langas į pasaulį

Su seniausiai pašnekovo gautu atviruku sugrįžtame į jo vaikystę. „Kadaise tarp senų šeimos nuotraukų namuose netikėtai atradau močiutės man siųstą atviruką, kuriuo ji sveikina sulaukus metukų ar dvejų. Tai yra pirmasis atvirukas, kurį gavau. Kitas svarbus etapas buvo karinės tarnybos metu, kai artimųjų, draugų, pažįstamų siųsti man laiškai labai palaikė morališkai. Sugrįžęs namo, šios minties jau nepaleidau – prašiau visų atsiųsti man atviruką iš kelionių. Per daugybę metų susidarė visai nemažas, tūkstantinis, daug istorijų, keliautojų nuotykių menantis, kitų žmonių dėka suformuotas rinkinys, suplūdęs iš daugiau kaip šimto pasaulio šalių“, – pasakoja Eugenijus.

Gražų tėtės, kaip pašnekovą vadina jo vaikai, siųstų atvirukų rinkinį turi jau užaugę sūnus ir dukra. Iš kiekvienos kelionės vaikai visuomet sulaukdavo jiems asmeniškai skirto atviruko. Ir visai nesvarbu, ar tėtis lankėsi tolimame krašte, ar kokiame nors Lietuvos mieste – atvirukai atkeliaudavo iš visur. Eugenijus atvirukais vaikams paprastai pasirūpindavo dar prieš kelionę – norėjo, kad jie būtų įdomesni, skoningi ir atitinkantys gavėjų amžių. Pavyzdžiui, vienu metu juos pasiekdavo įvairūs atvirukai su mielais meškučiais. Pašnekovas sako ir toliau iš kelionių siunčiantis atvirukus savo vaikams, pasikeitė tik tai, jog jau kuris laikas sulaukia atvirukų ir iš jų pačių kelionių.

Romantikos nykimo metas

E. Leonavičius apgailestauja, kad Lietuvos paštas, kaip ir kitose šalyse, vis mažiau dėmesio skiria laiškų ir atvirukų rašymo kultūrai skatinti. „Mūsų šalies paštas iš esmės tapo prekybinių siuntų ir teismų dokumentų pristatymo tarnyba. Žinoma, laiško ar atvirlaiškio siuntimo paslauga egzistuoja, tačiau ji nėra plačiau ir garsiau pristatoma visuomenei. Sukūrus tinkamą reklamą, paagitavus žmones palaikyti ryšį, pasveikinti vieni kitus, pavyzdžiui, Šv. Kalėdų ar gimtadienio proga, atviruku, šis reiškinys galbūt ne taip greitai žengtų į užmarštį“, – svarsto pašnekovas.

Beje, laiškų ir atvirukų rašymo tradicija turėjo daug subtilių taisyklių, kurių šiandien beveik nežinome. „Sakykime, jeigu mylimasis ar mylimoji atsiųsdavo tuščią atvirlaiškį arba voką su tuščiu baltu popieriaus lapu, tai reikšdavo santykių pabaigą“, – slaptas epistolinio žanro reikšmes pristato pašnekovas.

Pradingę kelionėje

Deja, kartais išsiųsti atvirukai taip ir neatkeliauja. Priežasčių, keliautojo teigimu, gali būti kelios. „Galbūt juos tiesiog pametė, o galbūt pavogė. Nenoriu šmeižti viso pasaulio pašto darbuotojų, bet tarp jų pasitaiko ir nesąžiningų, kurie patinkantį atviruką pasisavina. Tokios istorijos užsienio spaudoje ne kartą aprašytos, pavyzdžiui, mažame Italijos miestelyje, mirus senam paštininkui, jo namuose rasti tūkstančiai nepristatytų laiškų“, – pasakoja pašnekovas.

Mįslę E. Leonavičiui kartą užminė ir Lietuvos paštas. „Tąkart išsiunčiau tris atvirukus iš Ruklos. Juos įmečiau į prie pat pašto skyriaus durų kabančią tvirtą standartinę Lietuvos pašto dėžutę. Tačiau atkeliavo tik vienas. Kur dingo kiti du? Besiaiškindamas situaciją, iš skirtingų darbuotojų sužinojau, kad iš pašto dėžutės Rukloje buvo išimtas tik vienas iš trijų įmestų, mat, pasirodo, įvyko „neteisėtas įsiskverbimas į pašto dėžutę“. Taip ir liko neaišku, kodėl vagys miestelio centre nutarė brautis į pašto dėžutę ir pasisavinti du atvirukus iš trijų“, – šypteli Eugenijus.

Keliautojas yra paskaičiavęs, jog kasmet iš maždaug 20–30 atvirukų, kuriuos iš įvairių šalių išsiunčia draugai ir šeimynykščiai, bent vienas kitas dingsta. „Atrodo, kas čia tokio, bet žmonės stengiasi, užrašo mielas mintis, leidžia pinigus, o paslauga lieka neįvykdyta, svarbūs žodžiai neperduoti. Skaudžiausia buvo vienu kartu prarasti septynis atvirukus, kuriuos su šeima draugams siuntėme iš Graikijos. Netrukus atviruką išsiuntė dar ir Graikijoje gyvenanti pusseserė, tačiau jis taip pat dingo. Juokais galima konstatuoti, kad Graikijoje atvirukų nemėgsta. Bene greičiausiai, per 3–4 dienas, jie atkeliauja iš Latvijos, Estijos, Didžiosios Britanijos. Ilgiausiai atvirukas iki mano namų yra keliavęs iš Laoso – kelionėje užtruko keturis mėnesius, ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų – tris mėnesius“, – palygina pašnekovas ir juokaudamas spėja, jog greičiausiai paštininkas jį, kaip koks triatlonininkas, nešė pėsčiomis ir plaukte plaukė per devynias jūras ir marias.

Maži laukia labiau

Keliautojui yra tekę lankytis ir ganėtinai kukliuose, mažai lankytojų sulaukiančiuose, ir itin užimtuose pašto skyriuose. Vienas žymiausių ir įdomiausių – Rovaniemio miestelyje, Suomijoje, esantis Kalėdų Senelio paštas. Pašto tarnautojai čia pluša apsirengę nykštukų kostiumais, atvirukų Kalėdų tematika – nors vežimu vežk, galima pasirinkti gražiausią pašto ženklą, o laiškų prikrauta kalnai, lankytojų – daugybė. Kad nepavargtų ranka, darbuotojai antspaudus ant siuntų dėlioja specialia svirtimi su spyruoklėmis. Siuntėjų antplūdį pašto skyriuje pašnekovui kadaise yra tekę matyti Zakopanėje, Lenkijoje. Didelė, sulig žmogaus ūgiu, pašto dėžė buvo kimšte prikimšta laiškų ir atvirukų, tuomet žmonės juos krovė tiesiog ant dėžės viršaus.

Įdomu, kad siuntimo kaina nuo vietos populiarumo nepriklauso. Ten, kur daug turistų, brangesni gali būti tik atvirukai, tačiau išsiųsti juos kainuos tiksliai tiek, kiek šalis yra patvirtinusi valstybės mastu.

„Mažose salų ar kitose nedidelėse valstybėse pašto ženklai sudaro ženklią ekonomikos dalį. Pašto ženklo savikaina nedidelė, o jį įkainoti galima nuo keliasdešimties centų iki keliasdešimties eurų. Pastebėjau, kad tokių šalių pašto skyriai kur kas maloniau priima lankytojus. Tarkime, lankydamasis Antilų salų valstybėse ir Palau, jų pašto skyriuose buvau priimtas lyg laukiamas svečias, galėjau ramiai iš pašto ženklų albumo išsirinkti norimus pašto ženklus.

Manęs niekas neskubino, kolekcijoms skirtus pašto ženklus gražiai supakavo. Tuo metu aktyviose turistinėse vietose pašto darbuotojai dažnai būna suirzę, nemoka arba demonstratyviai nekalba jokia užsienio kalba, per langelį iškiša vienintelį pašto ženklo variantą ir visaip rodo, kad greičiau eitum šalin“, – palygina E. Leonavičius.

Neįveiktas iššūkis

Daugiausia pastangų, norint išsiųsti atviruką, keliautojui teko prieš keletą mėnesių įdėti Tel Avive, Izraelyje. Navigacija rodė, kad pašto dėžutė yra šalia, tačiau jos niekaip nepavyko rasti. Užėjęs į artimiausią parduotuvę, jis sužinojo, kad pašto dėžutė čia pernai panaikinta, kaip ir daugelis kitų šiame mieste.

„Negana to, pašto ženklai parduodami tik pašto skyriuose, kur vizitui reikia registruotis. Paspaudus mygtuką, artimiausią laiką aparatas pasiūlo po dviejų trijų dienų. Jei ir galėsi tiek laukti, iškyla nauja problema – vizito registracijai pabaigti reikia įvesti dar ir telefono numerį, bet lietuviškas netinka. Galiausiai vietinis gyventojas patarė eiti be eilės tiesiai prie darbuotojos. Taip ir padariau, kad greičiau nusipirkčiau pašto ženklų. Tačiau kol užrašiau atvirukus, paštas baigė darbą, o pašto dėžučių, kaip minėjau, nei prie pašto, nei toliau mieste rasti nepavyko. Istorija baigėsi tuo, jog atvirukus parsivežiau namo“, – netikėtus iššūkius prisimena atvirukų siuntėjas.

Svarbiausia – adresas

Ką rašyti atviruke? Eugenijus sako, jog tai priklauso tik nuo vaizduotės, tačiau pirmiausia dalijasi keletu patarimų.

„Iš pradžių tvarkingai užklijuokite pašto ženklą, aiškiai užrašykite adresatą, ir tik tada liekite mintis. Būna, jog, surašius ilgą tekstą, adresui vietos beveik nelieka, o pašto ženklą tenka lipdyti ant teksto. Juolab ir ženklai būna skirtingo dydžio arba vieno neužtenka. Neaiškiai, mažytėmis raidėmis užrašyta svarbi adreso informacija gali tapti neįskaitoma, ir dėl to atvirlaiškis nepasieks reikiamo adresato. Taip pat savo ranka patarčiau užrašyti datą ir vietą, nes pašto antspaudai, kuriais antspauduojamos siuntos, ne visada ryškūs ir įskaitomi.

Taip atvirukas tampa tikru kelionės įrodymu, „dokumentu“ ir liudininku. Na, o tada rašykite, ką norite – kelionės įspūdžius, tai, ką matote ir ką jaučiate. Iš buvusios kolegės geografės esu gavęs atvirukų, kuriuose ji, kaip tikra savo srities specialistė, aprašo paros laiką, esamas meteorologines ir gamtines sąlygas, žmones ir maršruto ypatumus. Jei žodžių trūksta, užtenka tiesiog pasilabinti, nusiųsti linkėjimų. Vis dėlto tuščio atviruko geriau nepalikti – taip ir gavėjui smagiau, ir didesnė tikimybė, kad jo kas nors nenugvelbs. Be to, nepamirškite kaip nors pasirašyti. Esu gavęs atvirukų, kurių siuntėjai iki šiol taip ir liko nežinomi“, – pasakoja keliautojas.

Pašnekovo teigimu, jeigu yra galimybė, atviruką geriau įduoti pašte pašto darbuotojui į rankas nei įmesti į pašto dėžutę. Tai sumažins riziką jam užsibūti dėžutėje, sušlapti ar pasimesti, padidės tikimybė pradžiuginti ir nustebinti sau mielą asmenį. Linkėdamas visiems sėkmės ir gerų įspūdžių pasaulio paštuose, Eugenijus taip pat skuba padėkoti tiems, kurie kada nors yra siuntę jam atvirlaiškį – visi atvirukai džiugina iki šiol.