Kompozitoriui Teisučiui Makačinui galima pavydėti kūrybinės energijos. Jo dainos „Vėjas man pasakė“, „Berniukai“, „Sugrįžk, kol nevėlu“ nepasimiršta, o akademinės muzikos kūriniai puošia ne vieno orkestro ar ansamblio repertuarą ir skamba ne tik Lietuvoje. Maestro kūrinių aranžuotes renkasi jaunoji kūrėjų ir atlikėjų karta.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Jūsų nuopelnai įvairių žanrų lietuviškai muzikai ryškūs: esate pelnęs garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių bei M.A.M.A. apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Ir neketinate ilsėtis. Prisipažinote, kad kiekvieną rytą 2–3 valandoms sėdate prie kompiuterio...

– O kaipgi kitaip? Kai yra tokios techninės muzikos kūrybos ir jos plėtros galimybės, būtų nuodėmė sėdėti ant sofutės ir žiūrėti serialus. Esu muzikas iki pat šaknų, nėra minutės, kai galvoje neskamba muzika.

– Gimėte Kaune, muziko šeimoje. Papasakokite apie savo vaikystę, kuri ir atvėrė kelią į muziką.

– Tėvelis Antanas Makačinas buvo chorvedys, muzikinio gyvenimo organizatorius. Jis veržte veržėsi į meną, o pradėjo mokslus Molėtų rajone, vargonininkaudamas Giedraičių bažnyčioje. Mokėsi Kaune, mokė kitus, dainavo chore, o vėliau tapo Vytauto Didžiojo universiteto choro dirigentu. Iki karo jis buvo subūręs ir simfoninį orkestrą, sugebėjo pasikviesti gabiausius muzikantus už minimaliausią atlyginimą. Mamytė Marija buvo talentinga siuvėja, kurią dabar vadintume puikia dizainere. Ji rengė garsiąsias Kauno ponias.

Pasaulį išvydau 1938 metų rugsėjo 5 dieną Kaune, o po poros metų žuvo mano sesutė… Mama neištvėrė tokios netekties ir su tėveliu 1940 metais, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, persikėlė į sostinę. Tėvui ne iš karto leido ten dirbti – išsiuntė į Panevėžį. Grįžęs į sostinę, tėtis be darbo nesėdėjo: 1944 metais organizavo kariškių orkestrą, vėliau dirbo mokyklose, buvo ir sostinės Mokytojų namų meno vadovas. Jis mirė sulaukęs lygiai 50 metų.

– Jus, chorvedžio sūnų, muzika tikriausiai lydėjo nuo mažens?

– Muzika mane lydėjo nuo kūdikystės. Vilniuje lankiau 7-ąją vidurinę ir Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Pirmasis mano mokytojas – Jurgis Gaižauskas. Jis pastebėjo, kad esu gabus komponavimui. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) mokslus baigiau pas kompozitorių Julių Juzeliūną. Po studijų dirbau J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo ir Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytoju. Nuo 1996 metų esu profesorius.

– Platesniam publikos ratui, ko gero, esate žinomas iš daugybės populiarių dainų, kurias dainavo Stasys Povilaitis, Aleksas Lemanas, Liutauras Čeprackas ir kitos estrados žvaigždės. Tačiau jūsų kūrybos pradžia susijusi su klasikine muzika?

– Pradėjau nuo kūrinių fortepijonui. Po trečio kurso sukūriau simfoninius kūrinius – keturis eskizus, kuriuos dirigavo garsioji Margarita Dvarionaitė. Tuomet Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė man padovanojo savo sudarytą lietuvių liaudies dainų rinkinį – jis pravertė kūrybai. Turiu vilties, kad perredaguoti kūriniai dar suskambės artėjant M. K. Čiurlionio 150 metų jubiliejui.

– Šiemet Vilniaus festivalio atidarymo koncerte buvo atlikta jūsų kantata „Saulės poema“, skirta M. K. Čiurlioniui. Ji sukurta prieš 50 metų, bet nuskambėjo labai šiuolaikiškai. Tai dar sykį rodo, kokie jūsų kūriniai aktualūs ir ilgaamžiai...

– Tekstą šiam kūriniui parašė poetas Marcelijus Martinaitis. Gūdžiu sovietmečiu skambėjo žodžiai apie laisvę! Kūrinys vėliau buvo atliktas vargonais, suskambo choristų balsais Kauno bažnyčiose. „Saulės poema“ šiųmečiame koncerte buvo atlikta jau septintą kartą. Netrukus partitūrą su tais pačiais žodžiais ketinu aranžuoti Artūro Dambrausko vadovaujamam Vilniaus chorui.
Mano kūrinių likimas – gyventi aranžuotėse, „persirenginėti“, bet tuo pat metu išsaugoti intelektualų grūdą.

Neseniai Lietuvos autorinių teisių gynimo agentūros (LATGA), kuriai teko vadovauti dvi kadencijas, jubiliejaus iškilmėse išgirdau Justino Jaručio atliekamą mano dainos aranžuotę. Puikus darbas. Manau, Justinas turi išskirtinių gabumų.

– Jūsų kompiuterio ekrane – lietuvių kilmės trimitininko iš Kanados prašymu paruoštas jo kūrinio klavyras, pritaikytas trimitui ir fortepijonui...

– Darbas buvo kruopštus ir lėtas, bet smagus ir prasmingas. Ir tai dar ne viskas – turiu minčių savo ankstesnių populiarių dainų aranžuotes sukurti kameriniam ansambliui: fleitai, altui ir fortepijonui.

Pernai labai pradžiugino smuikininkės Ilonos Klusaitės iniciatyva išleista mano sukurtos šokių muzikos kompaktinė plokštelė „Šokio žingsniu. By Dancig Step“, kurioje skamba įvairių šokių melodijos. Beje, pirmasis kūrinys „Trys šokiai“ skirtas mano mylimai žmonai Virgilijai. Šokių muziką, be smuikininkės, atlieka saksofono virtuozas Petras Vyšniauskas ir pianistai Mykolas Bazaras bei Goda Stanionytė.

Sukūriau muziką beveik keturiasdešimčiai spektaklių, tarp jų – ir Klaipėdos dramos teatre pastatytai dramai „Mindaugas“, taip pat Panevėžio dramos teatro režisieriaus Juozo Miltinio spektakliams. Miela prisiminti, kad mano sukurta melodija skamba ir 1966 metais režisieriaus Arūno Žebriūno sukurto filmo „Mažasis princas“ garso takelyje.

– Suskaičiavote parašęs 120 dainų ir per 70 akademinių muzikos kūrinių. Neblogas derlius, maestro!

– Didžiausia staigmena buvo dar 1982 metais išleistos mano sukurtos ir kartu su bičiuliu aranžuotoju Laimiu Vilkončiumi įrašytos originalios vinilo plokštelės „Disko muzika“ atgimimas. Daugiau nei po trisdešimties metų! Tai buvo viena pirmųjų lietuviškos elektroninės muzikos kregždžių, sovietmečiu nesulaukusi didelio pasisekimo. Bet atsitiko taip, kad po kelių dešimtmečių norvegų didžėjus Runė Linbekas vieną kompoziciją (iš vinilo) pagrojo viename Vilniaus klube, vėliau – per vieną Niujorko radijo stotį. Senoji plokštelė, kurioje unikaliai derėjo primityvūs sintezatoriai ir kvarteto dainavimas, netikėtai tapo labai populiari. Apie 2013 metus staiga visiems prireikė to vinilo. 2017 metais muzikos įrašų parduotuvė „Vinilo studija“ plokštelę pristatė tų metų knygų mugėje.

Malonu, kad muzikantai skambina ir prašo leidimo pagroti mano kūrinius, atsiunčia jų aranžuotes… Juk daugybę metų Vilniaus J. Tallat-Kelpšos mokykloje, o vėliau – ir Lietuvos konservatorijoje dėsčiau kompozicijos pradžiamokslį. Mano mokiniai – Mykolas Natalevičius, Ričardas Kabelis, Saulė Dikčiūtė, taip pat ir jaunasis Kristupas Bubnelis…

– Darbai, studentai, kūriniai… O kada sutikote savo gyvenimo meilę žmoną Virgiliją Reginą, su kuria gyvenate jau daugiau kaip šešis dešimtmečius?

– Tai, man regis, romano verta istorija... Su Virgilija mokėmės vienoje klasėje, tačiau tuomet apie jokias meiles negalvojau. Po kelerių metų netikėtai susitikome sostinės Katedros aikštėje. Tuomet atkreipiau dėmesį, kad ji nepaprasto grožio, stulbinančiomis akimis. Kai susidraugavome, pajutau, kad Virgilija – labai gero charakterio: kantri, nuostabi, puikiai išauklėta. Ji ir mane išauklėjo... Nors ir ne visada jai tai pavyksta. Virgilija visą gyvenimą dirbo Lietuvos televizijos muzikinėse laidose, vėliau – laidose apie Lietuvos dvarų kultūrą. Mums gi rusynas visą laiką kalė, kad nieko Lietuvoje nebuvo, o iš tiesų, brangieji, dvaruose virė kultūrinis gyvenimas, iš kurio verta daug ko pasimokyti.

Štai iš laidos apie Eugenijų Moravskį radosi įdomus ciklas Birštono kurhauze vykstančių kasmetinių mokslinių konferencijų, iš kurių daug įdomaus sužinome, kaip mūsų gyventa, iš kur mūsų kultūros šaknys.

– Galbūt iš to gilinimosi į dvarų kultūrą atsirado jūsų pomėgis kolekcionuoti porcelianinius servizus ir kitokias antikvarines grožybes?

– Aš nesu kolekcininkas, tik mėgstu gražius indus bei kitus meniškus dalykus. Pamatęs ką nors gražaus, nepraleidžiu progos įsigyti. Štai neseniai Musninkuose (Širvintų r. – red. past.) pamačiau fantastišką dalyką – angliškus klasikinius kataloginius kavos puodelius. Pats prekiautojas nežinojo, kokios vertės šis lobis.

– Gyvenate gražiame ir žaliame Žvėryno mikrorajone. Turite nedidelį žemės lopinėlį, kuriame auginate nuostabaus grožio ir spalvų gėles. Kurios jų – jūsų mylimiausios?

– Kanos, begonijos, vadinamos ledukais. Šiemet pirmą kartą pasodinau jų, žydinčių tokiais dideliais žiedais, – užtikau pas gėlininką iš Butrimonių. Be gėlių gamtos grožis netektų žavesio. Beje, dar pailsiu ne tik savo sodelyje, bet ir vairuodamas automobilį, keliaudamas po Lietuvą.

– Kokia muzika skamba jūsų automobilyje?

– Kelionėse dažniausiai klausausi klasikos, taip pat įsijungiu muzikos kanalą „Power Hit Radio“. Žaviuosi girdėdamas meistriškai aranžuotus elektronine muzika suskambusius lietuvių autorių kūrinius.

– Maestro, prieš kelerius metus jūsų šeima išgyveno netikėtą ir skaudžią sūnaus Virgilijaus Antano netektį. Jis buvo žinomas metalo plastikos dizaineris, kurio darbai puošia sostinės Valdovų rūmų interjerą, Latvijos prezidentūrą. Liko keturi anūkai... Galbūt jie pasuko muzikos keliu?

– Ne, nė vienas iš Virgilijaus vaikų nėra muzikas, jie – tik muzikos klausytojai. Vyriausioji anūkė – dizainerė, kitas vaikaitis – kariškis, dar vienas – finansininkas, o jauniausias, kuris yra pamišęs dėl motociklų bei kartingo, – dar tik šeštokas.

– Pasaulis gyvena neramias dienas. Kaip manote, ar muzika, menas gali išgelbėti pasaulį?

– Pasakysiu tik tiek: kas dainuoja – nekariauja. Beje, pridursiu, kad muzikos kūriniai turi būti kokybiškai atlikti, jų aranžuotės naujais sąskambiais neturėtų sugadinti originalo, priešingai – turėtų jį praturtinti. Bet yra kūrinių, kurių negalima keisti. Prisipažinsiu, mane papiktino „patobulinta“ Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, suskambusi liepos 6-ąją, Valstybės dienos minėjimo koncerte, transliuotame per LRT iš Druskininkų. Juk himnas – ypatingos svarbos kūrinys – šventas ir nekeistinas.

– O kuo jūs – kūrėjas, dvi kadencijas buvęs Lietuvos autorinių teisių gynimo agentūros prezidentu, – galite didžiuotis?

– Galime didžiuotis tuo, kad lietuvaičių kūriniai skamba pasaulyje, gauname užsakymų sukurti kūrinių tarptautiniams festivaliams, mūsų operos solistai dainuoja žymiausių pasaulio teatrų ir koncertų scenose. Tai džiugina. Tačiau vadinamoji kultūros mašina toli gražu nėra tobula: trūksta geros vadybos klasikinės muzikos populiarinimo srityje, pasigendame mecenavimo kompozicinio meno sferoje.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.