Pablas Pikasas: „Tikra yra viskas, ką gebi įsivaizduoti“

Pablas Pikasas: „Tikra yra viskas, ką gebi įsivaizduoti“


Per išties ilgą savo gyvenimą (91 metus) Pablas Pikasas sukūrė daugybę – apie 20 tūkst. – darbų. Jis mėgo sakyti: „Svarbu tai, ką padarai, o ne tai, ką vis ketini padaryti.“ Gimęs karščiu alsuojančioje Pietų Ispanijoje, dailininkas gimtojo krašto kaitrą tarsi pavertė įnirtinga, nerimstančia meno jėga. Žurnalui „The Times“ 2009 m. apklausus beveik pusantro milijono skaitytojų, P. Pikasas buvo išrinktas geriausiu dailininku per pastaruosius šimtą metų.


Manvydas VITKŪNAS


P. Pikaso vardas, suteiktas jam krikšto metu, – be galo ilgas: Pablas Diegas Chosė Fransiskas de Paula Chuanas Nepomusenas Marija de los Remediosas Siprianas de la Santisima Trinidadas Martiras Patrisijus Ruisas i Pikasas. Berniukas gimė 1881 m. spalio 25 d. Malagoje dailės mokytojo šeimoje. Ruiso pavardę paveldėjo iš tėvo, Pikaso – iš mamos, turėjusios itališkas šaknis. Dailininko prosenelis XIX a. atvyko į Malagą iš netoli Genujos, Viduržemio jūros pakrantėje esančio vaizdingo Sorio miestelio.

REKLAMA


Atkaklusis tėvas


Berniukas augo gimtuosiuose namuose Malagos centre, greta centrinės Mersedo aikštės. Dabar juose yra dailininko memorialinis muziejus ir P. Pikaso fondo valdybos būstinė. Pablas piešė nuo ankstyvos vaikystės, o pirmasis jo mokytojas buvo tėvas. Aštuonerių berniukas nutapė pirmą rimtą paveikslą – „Pikadoras“ – saugojo jį visą gyvenimą. Mama kas vakarą prieš miegą sekdavo pasakas, kurias sugalvodavo ekspromtu pagal tos dienos įspūdžius ir išgyvenimus. Vėliau P. Pikasas teigė, kad iš tėvo išmoko piešti, o iš mamos – kurti pagal čia ir dabar išgyventas emocijas.


1891 m. šeima persikėlė į pačiuose Ispanijos šiaurės vakaruose, Atlanto vandenyno pakrantėje esantį La Korunjos miestą, kur tėvas gavo dėstytojo vietą menų mokykloje. Joje kurį laiką mokėsi ir Pablas. Dar po kelerių metų šeima persikėlė į Katalonijos regiono sostinę Barseloną, kur sūnus įstojo į garsią La Lonchos menų mokyklą. Patekti į ją nebuvo paprasta: berniukui suėjo tik keturiolika, ir jis buvo pernelyg jaunas, kad būtų priimtas į šią mokyklą. Tačiau tėvas iškovojo, kad Pablui būtų leista laikyti stojamuosius egzaminus išimties tvarka, ir paauglys pasitikėjimą pateisino – egzaminus išlaikė puikiai. Beje, į mokyklą jis stojo turėdamas tėvo – Ruiso – pavardę, bet pasą atsiėmė jau pasirinkęs motinos pavardę – Pikaso.

REKLAMA


1897-aisiais jaunasis dailininkas išvyko į Madridą, kur įstojo į San Fernando karališkąją menų akademiją. Sostinėje didesnę dalį laiko jis praleido ne auditorijose, o garsiajame Prado muziejuje, kur įdėmiai nagrinėjo įvairių epochų meistrų darbus. Vėliau P. Pikasas prisipažino, kad klasikinėje akademijoje jam buvo nuobodu ir neįdomu. Tad jau po metų jis metė studijas ir grįžo į Barseloną, kur prisijungė prie menininkų draugijos „Els Quatre Gats“ („Keturios katės“), pasivadinusios pagal bohemiškos kavinės, kurioje menininkai leisdavo laiką, pavadinimą. Šioje kavinėje buvo surengtos ir dvi pirmosios P. Pikaso personalinės parodos.


Bičiulio tragedija


1900 m. P. Pikasas su draugu katalonų dailininku ir poetu Karlosu Kasagemasu (jiedu turėjo bendrą dailės studiją) pirmą kartą atvyko į Paryžių, kur aplankė Pasaulinę parodą ir išsamiai susipažino su prancūzų impresionistų darbais. Prancūzijos sostinėje jie ilgesniam laikui apsistojo katalonų dailininko Isidro Nonelio studijoje. 1901-aisiais įvyko tragedija, itin sukrėtusi P. Pikasą: jo bičiulis Karlosas, be galo įsimylėjęs žinomą Mulen Ružo šokėją, nesulaukė atsako (be to, vyras sirgo impotencija) ir, neatlaikęs šio likimo smūgio, susirgo depresija, pradėjo labai daug gerti.


Galiausiai jis nesėkmingai pabandė nušauti savo mylimąją ir tada paleido kulką sau į galvą. K. Kasagemaso mirtis ir laidotuvės tapo ne vieno P. Pikaso paveikslo siužetu. Nuo šių paveikslų dailininko kūryboje prasidėjo vadinamasis žydrasis periodas. Šio laikotarpio darbams būdingi įvairūs mėlyni atspalviai, o siužetuose vyrauja skurdo, melancholijos, liūdesio, senatvės, mirties temos. Dažnai drobėse gimdavo aklųjų, senolių, elgetų, prostitučių, alkoholikų portretai.



Galiausiai 1905 m. buvo nutapytas paveikslas „Mergaitė ant rutulio“, tapęs perėjimo iš žydrojo į rožinį kūrybos periodą simboliu. Šis periodas prabėgo Paryžiuje. P. Pikasas Prancūzijos sostinėje įsikūrė Monmartro rajone, garsiame neturtingų dailininkų bendrabutyje „Bateau-Lavoir“.


Čia taip pat gyveno tokie žymūs tapytojai kaip Maksas Žakobas ir Amedėjus Modiljanis. Ankstesnius liūdesiu persunktus vaizdinius ėmė keisti optimistiškesni, dažniausiai cirko ir teatro, siužetai. Šio laikotarpio drobėse galima išvysti klajojančius artistus, klounus, akrobatus, šokėjus. Visgi daugelis herojų, nors ir gana romantiškų, atrodo vieniši ir bedaliai.


Ilgai eksperimentavęs su spalvomis ir herojų nuotaikos perteikimu, P. Pikasas galiausiai ėmėsi formų analizės. Jį sudomino figūrų deformacija, destrukcija. Naujoji kūrybos kryptis pasirodė esanti labai drąsi ir novatoriška. Taip P. Pikasas kartu su kolega ir bičiuliu Žoržu Braku tapo naujos tapybos srovės – kubizmo – pradininkais. Kūrėjai atmetė natūralizmo tradiciją ir vaizduojamąją pažintinę tapybos funkciją. Kubizmui nemenką įtaką padarė jo pradininkų žavėjimasis Afrikos tautų tradicine skulptūra bei ritualinėmis kaukėmis.


P. Pikasas apie šį posūkį kūryboje rašė: „Stipriausius kūrybinius išgyvenimus patyriau, kai prieš mano akis atsivėrė nežinomų Afrikos dailininkų sukurtų skulptūrų grožis. Šie religinio ir kartu labai logiško meno kūriniai yra nuostabūs žmogaus vaizduotės pavyzdžiai.“


Pirmojo pasaulinio karo metais P. Pikasas ėmė tolti nuo kubizmo, o Ž. Brakas ir toliau liko ištikimas pasirinktai krypčiai.


Psichas ir tepliorius


1916 m. P. Pikasas netikėtai paniro į naują veiklą. Paryžiuje tuo metu itin garsėjo Sergejaus Diagilevo baletas. Su šiuo rusų teatro atstovu bendradarbiavo žymusis daugelio sričių menininkas Žanas Kokto ir ekscentriškasis kompozitorius, muzikos reformatorius Erikas Sati. Šią komandą papildė ir P. Pikasas. Jis reikšmingai prisidėjo ne tik prie spektaklių scenografijos, bet ir prie scenarijų. Dailininkas susipažino su artistais, kūrė jiems kostiumus, rūpinosi scenos apipavidalinimu. Sprendimai buvo drąsūs, ne kartą sukėlė audringas publikos ir kritikų reakcijas.

REKLAMA


Spaudoje netgi pasirodė recenzijų, kuriose E. Sati buvo išvadintas psichu, o P. Pikasas – teplioriumi. Po tokių recenzijų S. Diagilevas buvo labai patenkintas – kilęs skandalas itin padidindavo susidomėjimą jo teatru. P. Pikaso gyvenime šis periodas taip pat atnešė reikšmingų permainų – jis tapo Prancūzijoje žinomu žmogumi. S. Diagilevo teatre menininkas susipažino su balerina Olga Chochlova. Ji tapo pirmąja Pablo žmona. 1921 m. pora susilaukė sūnaus Paulo.


1925-aisiais P. Pikaso kūryboje prasidėjo naujas etapas. Jis ėmė sparčiai artėti prie siurrealizmo. Tuo metu bene pagrindiniu kūrybos siužetu tapo moterys. Jų formos buvo netikėtos, kartais netgi agresyvios ir monstriškos. Galbūt taip nutiko dėl to, kad dailininkas vis prasčiau sutarė su savo žmona (nuo 1935 m. jiedu gyveno atskirai).


Tuo pat metu dailininko pozuotoja, meiluže ir netgi mūza tapo Marija Teresė Valter. Ji pagimdė dailininkui dukrą Mają. Kai jie susipažino, pozuotojai tebuvo 17 metų. Mergina pozavo P. Pikasui kuriant daugybę paveikslų ir skulptūrų (dailininkas sėkmingai išbandė ir šią dailės šaką). Darbas daugiausia vyko dvare, kurį P. Pikasas įsigijo savo studijai įkurti. 1936 m. čia susitiko Marija Teresė ir naujoji dailininko mylimoji – fotografė Dora Mar.


Moterys susikibo kaip piktos katės, o P. Pikasas liepė joms išsiaiškinti tarpusavyje. Vėliau menininkas bičiuliams sakė, kad jam ši dviejų damų konkurencija teikė be galo didelį pasitenkinimą. O štai su pirmąja žmona O. Chochlova P. Pikasas oficialiai neišsiskyrė iki pat jos mirties 1955 m., nes pagal įstatymus jam būtų tekę dalytis tuomet sukauptą jau nemenką turtą.


Moralinis smūgis


1936–1939 m. dailininko gimtojoje Ispanijoje vyko itin kruvinas pilietinis karas – jame kovėsi komunistinių pažiūrų respublikonai ir generolo Fransisko Franko vadovaujami nacionalistai. P. Pikasas visa širdimi palaikė respublikonus. Jis tapė propagandinius atvirukus, šie buvo spausdinami milžiniškais tiražais ir iš lėktuvų barstomi virš frankistų pozicijų.

REKLAMA


Po siaubingo baskų Gernikos miesto bombardavimo, kurį surengė frankistus rėmusio Vokietijos legiono „Kondor“ bombonešiai, P. Pikasas vos per du mėnesius nutapė didžiulę drobę „Gernika“ ir joje siurrealistiniu ir kubistiniu stiliumi atskleidė siaubą, kurį teko patirti miesto gyventojams.


1939-aisiais, karą laimėjus F. Franko šalininkams, P. Pikasas atsisakė Ispanijos pilietybės ir tapo Prancūzijos piliečiu. Paryžiuje 1940–1944 m. jis išgyveno nacių okupaciją, nemažindamas kūrybos tempo. 1944-aisiais įstojo į Prancūzijos komunistų partiją. Dėl savo kairuoliškų pažiūrų dailininkas buvo itin liaupsinamas Sovietų Sąjungoje.


Pokario metais P. Pikasas užmezgė romaną su dailininke Fransuaza Žilo. Ji pagimdė dailininkui sūnų Klodą ir dukterį Palomą. Šiuo laikotarpiu menininkas labiausiai domėjosi grafika, skulptūra, taip pat dirbo fabrikui, gaminusiam stalo indus, vazas, skulptūrėles. Pagal jo sukurtus modelius dirbiniai buvo gaminami tūkstančiais. Taip P. Pikaso kūriniai atsidūrė daugybės žmonių namuose. Tuo pat metu jis ir tapė, sulaukė tarptautinio pripažinimo – P. Pikaso personalinės parodos keliavo per pasaulį nuo Paryžiaus ir Londono iki San Paulo ir Tokijo.


1953 m. Fransuaza paliko Pablą. Tai tapo rimtu moraliniu smūgiu dailininkui, kuris dažniausiai pats palikdavo moteris. P. Pikasas pradėjo justi vienatvę ir senatvę, bet paguodą gana greitai rado naujos mylimosios – choreografės, dailininkės ir modelio Žaklinos Rok – glėbyje. Tuo metu jai buvo 26, o dailininkui – 72 metai. 1961-aisiais pora susituokė. Moters likimas buvo tragiškas – 1986 m. ji nusišovė. Garbaus amžiaus sulaukęs P. Pikasas mirė Pietų Prancūzijos Muženo mieste 1973 m. balandžio 8 d. Didžiąją dalį savo turto testamentu jis paliko įdukrai Katrinai Huten-Blė. Menininko amžinojo poilsio vieta yra jam priklausiusiame Vovenargo dvare netoli Viduržemio jūros.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)