Baimių dėl lietuvių bendrinės kalbos išlikimo, dėl vis labiau plintančių svetimybių kyla ir kalbos normintojams, ir pedagogams, ir daliai eilinių tautiečių. Ar iš tiesų verta dėl to nerimauti? Šis klausimas mus paakino pakalbinti kalbotyrininką dr. Aldoną PUPKĮ, per 35-erius dėstytojavimo Vilniaus universitete metus išugdžiusį visą būrį lituanistų, parašiusį dešimtis knygų. Ne veltui mokslininko meilė gimtajai kalbai įvertinta Kalbos premija, skiriama už viso gyvenimo nuopelnus.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Esate vienas tų retų žmonių, kurie visą gyvenimą paskyrė gimtosios lietuvių kalbos puoselėjimui ir sergėjimui. Ar neprieštarautumėte, jeigu jus pavadinčiau vienu bendrinės lietuvių kalbos riterių?

– Gal nereikia skambių epitetų. Nei perkeltine, nei tiesiogine prasme jokiu riteriu nesijaučiu. Kiek esu dirbęs bendrinei kalbai, tai įsivaizduoju esantis eilinis jos darbininkas. Čia galėčiau prisiminti, kaip kažkada pasiskaičius gerų rimuotų eilėraščių netyčia išsilukšteno savęs apibūdinimas: Esu tik mažas, mažas upeliukas, čiurlenantis per kalbą Lietuvos (pats eilių nuo 10-os klasės nerašau). Tad jeigu aiškinčiausi toliau, tai didžiausias mano noras visada buvo ir yra kaip tam upeliukui drėkinti jo pakrančių žemę, kad joje galėtų tvirtai leisti šaknis gimtosios kalbos žodis, gebėtų joje stiebtis ir augti tvirtas, sodrus ir atsparus visokiems svetimiems vėjams ir kitokioms negandoms.

– Laimingi tie žmonės, kurie, įpusėję devintą dešimtį, tebėra kūrybingi, turi ką pasakyti. Vienas iš aktyvių kalbininkų, vis dar pildantis ir taip ilgą savo bibliografijos sąrašą, esate jūs. Tad įdomu, ką iš nuo 1968 m. skelbiamų knygų ar straipsnių pats norėtumėte ypač išskirti.

– Gal mieliausia knyga – „Juozas Balčikonis ir didysis Lietuvių kalbos žodynas“ (2013). Pačiam malonu prisiminti, kiek jame pavyko sudėti naujų žodyno rengimo dokumentų, prof. J. Balčikonio minčių, kitų neskelbtų faktų. Esu dėkingas Lietuvių kalbos instituto administracijai, leidusiai pasinerti į Instituto išsaugotus archyvus, kurių didžioji dalis nematė skaitytojų žvilgsnio nuo anų tarpukario metų.

Noriu pridurti, kad dalimi šios monografijos faktų pasinaudota pernai režisieriaus Antano Maciulevičiaus sukurtame dokumentiniame filme „Didysis Lietuvių kalbos žodynas“. Ką ne ką iš žodyno istorijos jame teko pasakoti ir man.

Prie didžiojo žodyno priėjau per „Kazlų Rūdos šnektos žodyną“ (t. 1–2, 2008–2009). Ėmęsis gimtosios tarmės tyrimo, leksikografijos pradžiamokslį jau buvau išėjęs „Zanavykų šnektos žodyno“ rengimo darbuose. Mat teko vadovauti zanavykų žodyno rinkimo ir kaupimo talkai, paskui, neradus tinkamo redaktoriaus, imtis pačiam jį redaguoti. Išleidome pirmąjį tomą (2003), ir tada susidarė kaip ir kokia kūrybinė pauzė. Ko imtis, išeitį pakuždėjo mamos laiškai. Kai kelintą kartą juos skaitinėjau, staiga kilo mintis, kad jų kalbos turtai neturėtų taip popieriuje dūlėti ir galėtų praversti tarmės žodynui. Šitaip pamažu išsilukšteno mintis imtis nuoseklesnio gimtosios tarmės tyrimo.

Tarmės žodžių rinkimas, jų rašymas iš Kazlų Rūdos ir jos apylinkių žmonių lūpų, bendravimas su jais buvo ar ne patys šviesiausi mano gyvenimo metai. Žodžių rinkimo patirties nuo seno buvau įgavęs įvairiose ekspedicijose, o žodžių pateikimo žodyne teko toliau mokytis pačiam. Galiu pasidžiaugti, kad per žodynų rengimo džiungles mane išmaningai vedė kolegė leksikografė dr. Klementina Vosylytė, su kuria bendri darbai prasidėjo rengiant „Zanavykų šnektos žodyną“ ir sėkmingai tęsėsi mano gimtosios tarmės žodyno darbuose (ji buvo tų abiejų žodynų redaktorė).

– Už „Zanavykų šnektos žodyno“ rengimą buvote apdovanotas Šakių rajono savivaldybės įsteigta lietuvių kalbos normintojo Jono Jablonskio (1860–1930) premija. Jūsų kraštiečiai dėkingi už „Kazlų Rūdos šnektos žodyną“ ir ne veltui jums suteiktas šios savivaldybės garbės piliečio vardas. Ar dar ką nors daugiau tėviškės labui esate nudirbęs, o gal dar ketinate ką nuveikti?

– 2014 m. išėjo nedidelė knygelė „Kazlų Rūdos savivaldybės vietovardžiai“. Tada gražiai bendravome su Kazlų Rūdoje įsisteigusiu Lietuvių kalbos draugijos skyriumi, kartu su savivaldybe surinkome svarbesnius vietų vardus, o mano parengtą rinkinį išleido Lietuvių kalbos institutas. Tai puošnus, gausiai iliustruotas suvenyrinis leidinys, jame pateikti moksliškai apdoroti ir leksikografiškai aprašyti savivaldybės teritorijoje esantys vietų vardai (gyvenviečių, miškų, upių ir kitokie vietovardžiai). To darbo rengimas teikė daug džiaugsmo, leido ne tik pabūti gimtosiose vietose, vėl susitikti su pažįstamais kraštiečiais, bet ir gilintis į praeitį, vardų kilmę, jų istoriją.

2020 m. Kazlų Rūdoje buvo pradėta gaivinti legenda apie miestelio atsiradimą. Apie mozūrų bajoro Kazlos atsidanginimą į vietos miškus XVIII a. pradžioje, apie jo žmonos Kazlienės šeimos rūpesčius ir jaunųjų Kazliukų žygdarbius. Kraštotyrininkai, mokytojai, mokiniai kūrė legendą, o man teko mokytojos Daivos Gražulienės sudėliotą tekstą redaguoti. Stengiausi jį kiek galima priartinti prie vietos tarmės, daryti tam tikru Kazlų Rūdos kalbos paminklu. Tekstas įgavo simbolinę išvaizdą miesto centre esančiame skvere sukurtose medžio skulptūrose. Tikras to darbo apvainikavimas surengtas šįmet atidengiant motinos Kazlienės skulptūrą. Deja, negalėjau dalyvauti šios šventės iškilmėse.

– Bemaž 20 metų buvote periodinio leidinio „Mūsų kalba“ redaktorius, vėliau iki 2000 m. redagavote bendrinės kalbos žurnalą „Gimtoji kalba“, vedėte televizijos ir radijo laidas kalbos klausimais. Kaip jums atrodo, ar pastaruosius dešimtmečius lietuvių kalba neatsidūrė podukros vietoje?

– Čia reikėtų kalbėti apie du kalbos dalykų aspektus – jos statusą šalyje ir bendrinės kalbos taisyklingumą. Jų reikalai sovietmečiu ir mūsų laikais smarkiai skiriasi. Anuomet į kalbos statusą (kokiose srityse gali būti vartojama lietuvių kalba) buvo šiukštu kištis – valdžia nubrėžė aiškias ribas ir jų peržengti būdavo nevalia. Vėlesniuoju laikotarpiu šalia rusų kalbos išsikovojome bent dvikalbius parduotuvių, transporto stotelių pavadinimų ir kitokius užrašus – kad greta būtų ir lietuvių kalba.

Dabar ta pati rusų kalba vėl pradėjo rodyti savo galias, iš dalies irgi per valdžios rankas – prisimenate entuziastingą kvietimą atvykti specialistams iš Baltarusijos? Prisidėjus pabėgėliams ukrainiečiams Vilnius ne vienam jau ėmė rodytis kaip rusakalbių miestas.

Širdis džiaugiasi matant, kaip aktyvioji visuomenės dalis suskato ginti valstybinę kalbą, kaip įsitraukė į kovą už šalies lietuviškumą. Tai rodo ir smarkiai padidėjusią mūsų visuomenės savivertę, sustiprėjusią pareigą jaustis savo krašto šeimininkais.

Kitas dalykas yra lietuvių kalbos taisyklingumas. Rūpintis juo sovietų valdžia nedraudė, tik taip pat reikėjo žinoti savo ribas. Kilęs tam tikras kalbos sąjūdis slėpė pastangas atsilaikyti prieš Lietuvos rusinimą, bet viešai pirmiausia buvo skelbiami taisyklingos kalbos šūkiai.

Prisiminkime dar nuo 1957 m. per Lietuvos radiją pradėtas transliuoti Kazio Ulvydo kalbos valandėles „Taisyklingai kalbėkime ir rašykime“. Bet tik po dešimtmečio buvo leista įkurti organizaciją, kuri, be kalbinio kraštotyros darbo, į pirmą vietą kėlė uždavinį mokyti visuomenę taisyklingos kalbos.

Paradoksalu, bet prie kalbininkų pastangų prisidėjo tada visuotinai būtina tekstų cenzūra. Vyresnioji karta dar prisimena viešus kalbėjimus iš lapelio, to lapelio turinys turėdavo būti patvirtintas aukštesnio ar žemesnio rango cenzorių. Net kalbos laidose televizijoje turėdavome kalbėti iš tam tikrų prižiūrėtojų patvirtintų tekstų. Šitaip spontaniškos kalbos, improvizacijos iš esmės negalėjo būti, o cenzūruojamuose tekstuose pataisydavo ir nenorminius kalbos dalykus. Nepasakosiu, kaip pasijutome išsikovoję teisę kalbėti be lapelių, be jų dabar jaučiamės gerai ir patogiai. Perėjome ir griežtos kalbos priežiūros (didžiųjų kalbos klaidų taisymo) laikus. Gal nelabai iš to pasimokėme, gal kai kur priežiūros išvis neliko, nes šiandienine viešąja kalbos vartosena, jos taisyklingumu negalime labai džiaugtis.

Dabartinė bendrinė kalba gyvena tokį pereinamąjį laikotarpį: ji arba visai sumenks, arba turės pakilti į kitą, kokybiškai tobulesnį, lygmenį. Pripažinkime, kad daugiausia girdime pilką, subiurokratintą kalbėjimą, žodžiai netenka daugiareikšmiškumo. Vis dažniau griebiamės angliškų raiškos priemonių, anarchija jau užgriebia kai kurias gramatikos sritis, merdėja taisyklingas kirčiavimas. Labai plonas gerai ir pagauliai kalbančių žmonių sluoksnis, net visuomenės elitas dažnai leidžia sau viešai šnekėti kaip virtuvėje. Ką jau kalbėti apie paprastų žmonių kalbą, girdimą, pavyzdžiui, per radijo transliacijų klausytojų klausimus, jeigu kultūros (!) ministras televizijos laidoje vis taria svetimybę jo, jo (tas jo kaip piktas pinigas prilipęs net prie žinomų istorikų, filosofų, kitų intelektualų kalbos). Arba kai miestelio bažnyčioje per pamokslą aiškinama apie žmogaus komunikavimą su Dievu, o emocijoms išreikšti griebiamasi visokių vau arba okei.

– Kaip, jūsų nuomone, reikėtų taisyti tokią padėtį?

– Turėtume rūpintis ne tik kalbos vartojimu, t. y. jos statusu, bet ir vidine kokybe, plačiau ir nuosekliai žmonėms aiškinti kalbos dalykus, kalbėti apie pagrindines kalbos normas. Žinoma, ir dabar yra šiokių tokių kalbos laidelių, socialiniuose tinkluose kiek pamokoma kalbos. Tačiau viskas išsisklaidę, žmonėms sunkiai suvaikoma, kitur kalbama net prieš taisyklingą kalbą (atsimenate: „Kalbėkite, kaip kalbate“?). Nežinau, kas turėtų imtis organizatoriaus, vienytojo, švietėjo vaidmens, bet dabartinė padėtis tikrai nieko daug neduoda gerai kalbai.

Beje, tas švietimas... Lietuvių kalbos mokytojus visada laikiau bendražygiais, bendrų vertybių puoselėtojais. Bet labai nusistebėjau, kai šįmet per televiziją rodė šimtukininkų apdovanojimus, ir išgirdau ne vieno jų (šimtukininko!) kalbose kad su bendratimi, daugybinius gaunasi, ant ko, ant to, padalyvių klaidų ir kitų nevalyvumų. Jei mokykla jau neįdiegia įprastinių kalbos normų (ne vien lituanistai čia kalti), neišmoko kultūringo viešojo kalbėjimo, tai ar iš tiesų ji atlieka pagrindinį savo uždavinį – tinkamai išmokyti bendrinės kalbos? Kaip čia neprisiminsi anų prieškario nepriklausomos Lietuvos kalbininkų kelto uždavinio: „Mokykla turi taip išmokyti bendrinės kalbos, kad ateityje nereikėtų jos taisyti.“

– Jūsų žmona Rita Miliūnaitė – taip pat kalbininkė, tos pačios krypties mokslininkė. Ar du kalbininkai šeimoje sutaria ir dėl buities dalykų ar vasaros poilsio?

– Visokia buitis lieka šešėlyje, kai vienija bendra profesinė veikla. Patys vertingiausi būna pokalbiai aktualiais kalbos klausimais – abiem rūpi panašūs dalykai. Neslėpsiu, kad kai kuriais klausimais man tenka ir pasimokyti, nes Ritos tie dalykai būna plačiau, giliau aprėpti, o aš pastaraisiais metais daugiau susitelkęs į kalbotyros istorijos tematiką. Būna smagu, kai kartais tarsi tomis pačiomis ausimis išgirstame kokį ypatingą, netikėtą kalbos dalyką, kokią kalbos naujieną ar nesąmonę. Gražu, kad randame sutarimą dabartiniais politikos klausimais.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.