Dėvėtų drabužių kelias – ilgas ir sudėtingas

Dėvėtų drabužių kelias – ilgas ir sudėtingas

Per mėnesį išrūšiuojama apie 30 tonų drabužių.


Kaip drabužiai iš Vakarų prikeliami naujam gyvenimui? Kas ir kaip juos valo, tvarko, rūšiuoja? Ir kodėl vieni kainuoja 1 eurą, o kiti – daugiau nei 100 eurų? Atsakymų į šiuos klausimus paieškokime drauge.


Ivona Jaroslavcevienė


Lankęsi dėvėtų drabužių parduotuvėse esame visi: vieni čia – nuolatiniai svečiai, puikiai žinantys, kada atkeliaus nauja siunta ar prasidės nuolaidos, kaip nusipirkti gerą daiktą vos už kelis eurus. Kiti į „kuistukus“ užsuka lyg ir netyčia, vis apsižvalgydami, kad tik jų nepamatytų kokia bendradarbė ar kaimynė. Tretieji šias parduotuves lanko ypatingomis progomis, ieškodami karnavalinio kostiumo mokyklos šventei ar vintažinio sijono teminiam vakarėliui.


Kad ir kokia būtų jūsų apsilankymo priežastis, esame tikri, kad ne kartą buvote susimąstę, kaip šie drabužiai atkeliavo į dėvėtų drabužių parduotuvę. Susimąstėme ir mes, tad įsiprašėme į svečius. Parduotuvių tinklo „Pasaulio drabužiai“ atstovai mus įsileido ne tik į didžiulį sandėlį, kur pirmiausia atkeliauja siuntos iš Vakarų, bet ir leido pasižvalgyti po tik personalui skirtus kambarius pačiose parduotuvėse, kur skalbiami, lyginami, rūšiuojami ir įkainojami drabužiai, avalynė bei įvairiausi aksesuarai.


Jokio kvapo


„Pasaulio drabužiams“ priklauso du sandėliai. Mes buvome pakviesti į vieną iš jų, esantį Vilniuje, Šnipiškių mikrorajone. Buvome tikri, kad čia mus pasitiks krūvos drabužių, batų bei rankinių ir itin nemalonus dezinfekcinio skysčio dvokas. Drabužių, batų, rankinių čia gausybė, tačiau, mūsų didžiai nuostabai, nemalonaus kvapo nebuvo nė kvapo!

REKLAMA


„Daug kas įsivaizduoja, kad čia turi nemaloniai kvepėti. Iš tiesų kartais sulaukiame tokių siuntų, tačiau nedažnai. Žinoma, visi pas mus vežami drabužiai yra dezinfekuojami, ir tai daroma tose šalyse, kuriose jie yra surinkti, tačiau šiuolaikiški dezinfekavimo skysčiai nebūtinai turi smirdėti. Štai todėl to kvapo beveik nepajusite ir mūsų parduotuvėse ar juolab dėvėdami čia pirktus drabužius“, – sako įmonės „Pasaulio drabužiai“ rinkodaros vadovė Simona Palivonaitė.


Pasak jos, dezinfekuoti drabužius būtina, tada nauji jų savininkai yra apsaugoti nuo infekcinių ligų ar bet kokio kito užkrato plitimo. „Drabužiai skalbiami ar valomi, jeigu to reikia, būtinai lyginami ir mūsų parduotuvėse. Iš tiesų, juos saugu rengtis iš karto. Kita vertus, net ir naujus drabužius gamintojai pataria išskalbti, tad tokį patarimą savo pirkėjams duodame ir mes“, – sako S. Palivonaitė.


Dėvėtų drabužių kelias – ilgas ir sudėtingas

Rūšiavimo sandėlyje būtina kruopščiai peržiūrėti kiekvieną drabužį.


Ir dėvėti, ir nauji


Kiekvieną mėnesį į įmonės sandėlius atkeliauja apie 30 tonų drabužių. Iš kur? „Iš Vakarų Europos, Norvegijos. Dalis drabužių pas mus patenka iš įmonių, kurios renka dėvėtus drabužius, kita dalis – iš parduotuvių ekspozicijų. Tai yra nauji drabužiai, kurie lieka nuo išpardavimų“, – atsakymą pateikia „Pasaulio drabužių“ įkūrėjas Albertas Palskys.


Su naujais drabužiais viskas aišku, o apie labdarai skirtus rūbus, avalynę ir kitas prekes reikėtų pakalbėti išsamiau. Dažnai manoma, kad daiktus vargstantiems žmonėms suaukoja vakariečiai, vėliau lietuviai verslininkai tas prekes pasiima, atveža į Lietuvą ir čia parduoda. Puikus uždarbis, ar ne tiesa? Iš tiesų yra ne visai taip.


Labdarą Vakarų šalyse renka specialios įmonės, jos tai daro vienos ar kitos organizacijos vardu, pavyzdžiui, organizacijos, kovojančios su krūties vėžiu. Už tai, kad šios įmonės galėtų rinkti labdarą tokiu būdu, jos sumoka. Pinigai atitenka būtent tai organizacijai, kurios vardu ir renkama labdara, o štai pati organizacija nei renka tų daiktų, nei jų parduoda ar pan. – tiesiog gauna pinigus iš verslininkų ir juos naudoja pagal savo poreikius.


Norėdami atgauti investuotus pinigus ir dar užsidirbti, verslininkai renka labdarą konkrečios organizacijos vardu. Tada, pavyzdžiui, statomi konteineriai su organizacijos logotipais, į juos galima mesti nebenaudojamus drabužius arba avalynę. Taigi formaliai žmonės aukoja konkrečiai labdaros organizacijai, kuri iš tiesų iš to gauna lėšų savo veiklai vykdyti, tačiau tuo pat metu uždirba ir verslininkai, kurie visą tą labdarą surenka, paruošia, dezinfekuoja ir parduoda į kitas šalis. „Mes iš jų jau perkame prekes – tikrai negauname jų nemokamai. Be to, perkame maišais ir tikrai nežinome, ką rasime viduje. O pasitaiko visko, tad tokie pirkiniai mums atsiperka toli gražu ne visada“, – prisipažįsta S. Palivonaitė.

REKLAMA


Įmonės sandėlyje galima pamatyti įvairių organizacijų logotipais pažymėtų maišelių. Juose prekės ir atkeliauja iki Lietuvos.


Dėvėtų drabužių kelias – ilgas ir sudėtingas

Išrūšiuoti drabužiai vežami į parduotuves. Ruslano Smolino nuotr.


Nuo vardinių apdarų iki vyno


Siuntose iš Vakarų pasitaiko įvairių drabužių, rankinių, batų ar net maisto prekių! „Kartais randame sausainių, saldainių. Esame aptikę net vyno butelį! – šypsosi S. Palivonaitė. – Žmonės sudeda šiuos daiktus drauge su drabužiais ar avalyne, taip viskas ir atkeliauja iki mūsų.“


Drabužių pasitaiko taip pat įvairių. Nuo gražiausių ir žinomiausių gamintojų, kurie apsirengti vos kartą ar du, iki visiškų šiukšlių. „Perkame katę maiše, tad kartais tenka pamatyti, jog įsigyti drabužiai sudėvėti, suplyšę, niekam tinkami“, – neslepia S. Palivonaitė.


Kur dedami šie drabužiai? Jie paprasčiausiai išmetami. Kiti drabužiai, kurie nebūna išpirkti Lietuvos parduotuvėse, keliauja toliau į užsienį. Ypač populiaru tokias prekes tiekti Afrikai – jiems tinka net tai, kas per prasta mums.


O kiek iš 30 tonų drabužių būna gražūs, tvarkingi, tinkami net ir itin stilingiems žmonėms? „Tokių prekių būna vos apie 20 proc. Jos keliauja į tas parduotuves, kuriose siūlome geriausios kokybės drabužių“, – sako A. Palskys.


Dėvėtų drabužių kelias – ilgas ir sudėtingas

Būtina patikrinti kiekvieną drabužį.


Asortimentas skiriasi


Į vienas sostinės parduotuves patenka geresni drabužiai, į kitas – kiek daugiau dėvėti, ne tokie madingi. „Sakykime, į mūsų parduotuvę Perkūnkiemyje keliauja daugiau vaikiškų drabužėlių, kadangi šiame rajone gyvena labai daug jaunų šeimų ir jos nuolat ieško gražių ir kokybiškų vaikiškų daiktų“, – sako prekių žinovė Ramutė Pocienė.


Tai, ką perka Vilniaus gyventojai, visai nedomina mažesnių rajonų ir miestelių pirkėjų. „Rajonuose žmonės neperka brangesnių drabužių. Paklausiausi pigūs, todėl į parduotuves rajonuose tokius ir vežame“, – pasakoja A. Palskys.


Mažesniuose miestuose ir miesteliuose nuperkama vos 10 proc. kiek brangesnių, geros kokybės drabužių. Visai kita situacija yra sostinėje. Vilniuje parduodama net 40 proc. geros kokybės brangių drabužių iš antrų rankų. Tačiau apie 60 proc. vilniečių labai taupo, juos tenkina tik itin mažos kainos. „Kartais žmogus nusižiūri drabužį ir laukia nuolaidų. Jeigu išlaukia, norimą rūbą nusiperka ir už pusę kainos ar net pigiau“, – pasakoja S. Palivonaitė.


Dėvėtų drabužių kelias – ilgas ir sudėtingas

Geriausi drabužiai randa savo vietą parduotuvėse.


Valomi ir lyginami

Grįžkime į sandėlį. Viename dirba 4 žmonės. Tiek pakanka, kad iš maišų iškraunami drabužiai būtų surūšiuoti. „Atrenkame tuos drabužius, kurie yra tvarkingi, nesunešioti, atitinka geriausios kokybės reikalavimus. Net jeigu ir yra kokia nedidelė dėmelė, jie vis tiek priskiriami tiems geriesiems, kadangi dėmeles dažniausiai galima išvalyti“, – aiškina R. Pocienė.


Drabužiai, turintys dėvėjimo žymių, matomų defektų, priskiriami žemesnei klasei. Jie kraunami atskirai ir į parduotuves atgabenami kituose maišuose nei geresnės kokybės prekės.


„Prie kiekvienos parduotuvės yra įrengtas sandėliukas, o jame yra kriauklė, skalbimo mašina, garų lygintuvas ir pūkų rinkiklis. Parduotuvių darbuotojos pakuoja atrinktus maišus ir dar kartą peržiūri drabužius. Ką reikia skalbti, skalbia, ką valyti, valo. Nuo megztinių šalina pūkus. Viską būtinai išlygina. Vėliau drabužiai sukabinami ant pakabų, prie kiekvieno pritvirtinama etiketė. Taip paruoštos prekės laukia vertintojos, ji ir surašo, kiekgi vienas ar kitas daiktas kainuos. Tik vėliau šie daiktai keliauja į prekybos salę“, – su tvarka supažindina S. Palivonaitė.


Kaip įvertinti prekę?


Prekių žinovė R. Pocienė važinėja po tinklo parduotuves ir nustato prekių kainas. „Kainos priklauso nuo to, kokios būklės konkretus daiktas. Ar yra defektų, dėvėjimo žymių? Tuomet žiūrime, koks gamintojas, gaminio sudėtis. Jeigu tai yra mažai dėvėtas žinomo gamintojo 100 proc. kašmyro megztukas, jis kainuos nemažai. Kita vertus, toks pats megztukas įprastoje parduotuvėje kainuos 3–4 kartus brangiau. Padėvėti, turintys smulkių defektų gaminiai jau bus gerokai pigesni. Taigi, kaina atitinka kokybę“, – nurodo R. Pocienė.



Kokios yra kainų ribos? „Jų paprasčiausiai nėra. Žinoma, stengiamės būti objektyvūs. Jeigu visi daiktai kainuos po 1–2 eurus, paprasčiausiai neišgyvensime. Taigi yra ir tokių daiktų, kurie kainuoja vos kelis eurus, ir tokių, kurie įvertinti keliomis dešimtimis“, – teigia pašnekovė.


Prekių vertintojos nuolat lankosi įprastose parduotuvėse, turguje ir stebi kainų pokyčius. Priklausomai nuo jų, truputį kinta ir dėvėtų rūbų kainos.


Ar kainas išpūtė euro įvedimas? „Ne, neišpūtė. Megztukas, kuris anksčiau kainavo 7 litus, dabar kainuoja 2 eurus. Jeigu įvertinsime brangiau, jo paprasčiausiai niekas nepirks“, – tvirtina R. Pocienė.


Dėvėtų drabužių kelias – ilgas ir sudėtingas

Parduotuvėse prikabinamos etiketės, o drabužiai lyginami tiesiai ant pakabos.


Pirkėjo portretas


Kas gi perka dėvėtus drabužius? Pasak pašnekovų, dažniausiai jaunimas ir vidutinio amžiaus žmones. Senjorai įsigyja nedaug, jie labiau laukia nuolaidų. „Pas mus ateina daug jaunų žmonių, kurie ieško stilingų, gražių ir įperkamų drabužių. Mamos ieško kokybiškų drabužėlių savo vaikams, už kuriuos nenori permokėti įprastose parduotuvėse. Žinoma, sulaukiame daug ir tokių žmonių, kurių pajamos labai ribotos. Jie perka pigesnius drabužius, laukia nuolaidų. Kiekvienam pirkėjui – sava prekė“, – sako S. Palivonaitė.


Daugiausia antrų rankų parduotuvėse nuperkama pačių pigiausių drabužių, tačiau didžiausią pelną atneša brangesni dėvėti drabužiai.


Beje, konkurencija šioje rinkoje milžiniška, taigi gyventojai turi puikią pasiūlą, o verslininkams privalu pasukti galvą, kuo ir kaip nustebinti savo pirkėjus. Ir varžosi jie ne tik vieni su kitais, bet ir su naujų drabužių gamintojais. Jeigu nedėvėti drabužiai kainuos mažiau, atlyginimai bus didesni, tikėtina, jog į dėvėtų drabužių parduotuves trauksime ne tiek dėl būtinybės, kiek iš noro surasti ką nors iš tiesų išskirtinio.


Įdomioji statistika


Prieš keletą metų atlikta Europos gyventojų apklausa parodė įdomią tendenciją: pasirodo, lietuviai yra tarp mažiausiai dėvėtais daiktais norinčių naudotis arba bent jau taip deklaruojančių ES piliečių.
Eurobarometras atskleidė, kad vidutiniškai net du trečdaliai europiečių būtų linkę pirkti naudotus baldus, elektrotechniką ar drabužius.


Pirkdami dėvėtus daiktus mažiausiai nepatogumų jaustų švedai ir suomiai – atitinkamai 87 ir 86 proc. O lietuviai į tokias prekes žvelgia kur kas skeptiškiau: į klausimą, ar pirktų tokių prekių, teigiamai atsakė 67 proc. apklaustųjų. Beje, mažiausiai mūsų tautiečiai linkę pirkti naudotas elektrotechnikos prekes – tokių susidarytų vos 38 proc. lietuvių, nors tokių prekių mielai įsigytų ir naudotų daugiau nei pusė apklaustų švedų, danų, ispanų ar slovėnų.


Nors Lietuvoje daugybė dėvėtų drabužių parduotuvių, pasirodo, tokia apranga domina tik maždaug pusę šalies gyventojų, o kitai pusei tokie drabužiai atgrasūs. Tuo metu rengtis kitų jau nešiotais apdarais sutiktų 64 proc. suomių, 60 proc. estų, 54 proc. švedų. Kaip skelbia apklausa, lietuviams ne prie širdies tokių drabužių išvaizda, nemažai daliai rūpi ir tai, ką apie tai pamanytų kiti žmonės.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris