Hagoje vykęs NATO gynybos pramonės forumas ir viršūnių susitikimo sprendimai žymi svarbų lūžį: gynyba tampa nebe vien strategų, diplomatų ar kariškių atsakomybe. Ji vis labiau tampa pramonės, tiekimo grandinių ir žaliavų klausimu.

Vidmantas Janulevičius

Iki 2035 m. NATO šalys susitarė gynybai skirti net 5 proc. BVP. Tai – istorinis sprendimas, bet kartu ir testas: ar šie skaičiai virs realybe, ir ar jie bus nukreipti ten, kur jų labiausiai reikia? Užduokime labai konkretų klausimą: kas nutiks, jei rytoj nebe Ukrainai, o mums patiems prireiks penkiskart daugiau artilerijos sviedinių? Kur juos užsakysime? Kas juos pagamins? Ir – kas ne mažiau svarbu – kada pagamins?

Visi šie klausimai jau trejus metus nebėra teoriniai. Jei nuo karo Ukrainoje pradžios vis dar neturime į juos atsakymų, tai tampa simboliniu Vakarų gynybos ribotumo įrodymu. 2024 m. pabaigoje Europos Sąjunga neįvykdė savo pažado Ukrainai per metus pristatyti 1 mln. artilerijos sviedinių – pristatyta tik apie 600–700 tūkstančių. Ir tai nutiko ne dėl politinės valios stygiaus, o dėl paprastos priežasties: neturėjome pajėgumų pagaminti daugiau.

Iš tiesų, gamybos pajėgumų stoka ir yra politinės valios stoka – tik kita forma. Amunicija tapo mūsų testu.

Šaltojo karo pamokos: atgrasymas buvo gaminamas, ne derinamas

Šaltojo karo metais gynyba buvo neatsiejama nuo pramonės. Vakaruose veikė šimtai amunicijos gamyklų. Atgrasymas buvo matuojamas ne tik strateginiais dokumentais, bet ir paruoštos amunicijos, ginkluotės kiekiais, tiekimo apimtimis, gamybos pajėgumu. NATO buvo aišku: jei nori taikos – turi būti pasiruošęs karui. Ir tai reiškė ne tik kariuomenę, bet visų pirma – gamybą.

Tai nereiškia, kad tai buvo geri laikai. Tai buvo realistų laikai, kai Vakarai blaiviai vertino Rytų kaimyno grėsmę ir suvokė: saugumas kainuoja. O be gamybos – jo neįmanoma įsigyti, nepriklausomai nuo politinės valios ar biudžeto dydžio.

Pandemija parodė, kad sutrikus tiekimo grandinėms sunku buvo įsigyti net iš popieriaus pagamintą medicininę kaukę. Ar tikrai manome, kad karo atveju artilerijos sviedinius įsigyti bus lengviau?

Per tris dešimtmečius Europa per daug pasitikėjo globalizacija, tiekimo grandinėmis, importu. Tai buvo strateginė klaida. Šiandien Rusija per tris mėnesius pagamina tiek amunicijos, kiek NATO šalims užtrunka per metus. Tai ne tik gamybos pajėgumų, bet ir mentaliteto skirtumas – viena pusė ruošiasi karui, kita vis dar kuičiasi dokumentuose.

Mums, rytinio flango šalims, kurių saugumas tiesiogiai priklauso nuo JAV įsitraukimo į regiono saugumą, tai – egzistenciniai klausimai. Kaip apibendrina profesorė Margarita Šešelgytė, Europa šiuo metu neturi pakankamų branduolinių atgrasymo pajėgumų, jai trūksta modernių žvalgybos gebėjimų, strateginio kariuomenės perkėlimo pajėgumų, integruotos oro gynybos.

Gegužę paskelbtame tarptautinio analitinio centro IISS raporte konstatuota: jei Europa siektų tapti strategiškai savarankiška be JAV karinio buvimo, vien tai per artimiausius 25 metus kainuotų apie 1 trilijoną JAV dolerių. Taigi ilgas kelias karinės galios link dar net neprasidėjo. 

Lietuva – jau juda. Bet ar pakankamai greitai?

Lietuva jau žengė pirmuosius, sunkiausius žingsnius. Skelbiam, kad pritraukta daugiau nei 1 mlrd. eurų gynybos finansavimui. Planuojami kariniai miesteliai, technikos įsigijimas, dvigubos paskirties infrastruktūra.

Tačiau klausimas išlieka: ar bent dalis šių milijardų virs realia amunicijos gamyba Lietuvoje? Ar bus paskirtos lėšos, priimti leidimai, pradėta statyba? Ar vėl tikėsimės, kad kažkas pagamins kitur – ir vėl lauksime eilėje, ar būsime tie, pas kuriuos važiuoja? Ar būsime priklausomi – ar nuo mūsų priklausys kiti? O jei priklausys – tai ir saugos labiau. Tokios yra realaus saugumo taisyklės.

NATO dokumentuose aiškiai pabrėžta: reikšminga gynybos biudžetų dalis turi būti skiriama gynybos pramonei, inovacijoms ir infrastruktūrai. Turime investuoti ten, kur gynyba gaminama – ne tik perkama.

Gamybos karas – prasidėjo

NATO generalinis sekretorius Markas Rutte Gynybos pramonės forume Hagoje įvardijo labai aiškiai: turime susivienyti, diegti inovacijas ir vykdyti įsipareigojimus. Turime laimėti šį naują gamybos karą. Ir šis forumas pagaliau išsiskyrė tuo, kad jame nebuvo apsiribota vien kalbomis. Buvo pasirašyti konkretūs susitarimai dėl bendrų žaliavų pirkimo, logistikos koordinavimo, technologijų testavimo zonų steigimo, spartesnio inovacijų integravimo į gynybos sistemas. Ir tai – svarbus signalas tiek verslui, tiek politikams.

Lietuvoje jau pradeda formuotis gynybos klasteriai – dronų, amunicijos, jūrinės gynybos, sunkiosios technikos srityse. Pradedamos testavimo zonos, infrastruktūros projektai, kalbama apie rizikos kapitalo fondą. Tai – teisinga kryptis. Tačiau kol kas tai dar trapi sistema, kuri be aiškios politinės valios liks nedidelio masto iniciatyva.

LPK kartu su Šiaurės ir Vidurio Europos verslo organizacijomis siūlo konkrečias kryptis: investicijos į dirbtinį intelektą, kibernetiką, bepiločių sistemų vystymą; greitas MTEP finansavimas; aiškesnis, lankstesnis reguliavimas (pvz., „Defence Omnibus“); rizikos pasidalijimo mechanizmai; regioninis bendradarbiavimas rytiniame flange; stipri nacionalinė amunicijos gamybos programa. 

Dvylikos NATO šalių susitarimas dėl kritinių žaliavų tiekimo – tai daugiau nei ūkinis susitarimas. Tai signalas, kad žaliavų saugumas tampa geopolitikos dalimi. Šiandien Europa – ir Lietuva nėra išimtis – vis dar pavojingai priklausoma nuo trečiųjų šalių, ypač Kinijos, kai kalbama apie tokias strategines medžiagas kaip litis, retieji žemės elementai ar titanas.

Ši priklausomybė – ne tik tiekimo grandinių silpnoji vieta. Tai strateginis Achilo kulnas, kuris gali virsti spraga visoje gynybos ekosistemoje. Todėl stiprinti savarankiškumą – nuo žaliavos iki jos perdirbimo ir pritaikymo – turi tapti dar vienu investicijų, planavimo ir politinės valios klausimu. 

Saugumas – ne apkasai, o linija gamykloje

Po Donaldo Trumpo žodžių, kad NATO 5 straipsnis gali būti interpretuojamas „daugybe būdų“, turime suprasti vieną: Aljanso vienybė negali būti vienintelis mūsų ramstis. Ji svarbi, bet nepakankama. Istorija moko – sąjungos stiprios tiek, kiek jų nariai pasiruošę ginti patys save. Ir ne strateginiais dokumentais, o realiais pajėgumais.

Jeigu kolektyvinė gynyba remiasi kolektyviniu gamybos pajėgumu, tuomet Lietuva negali būti tik pirkėja. Turime būti tiekėja, gamintoja, partnerė. Ypač kalbant apie tai, be ko neįmanomas nė vienas realus konfliktas – amuniciją.

Gynyba be gamybos – tik iliuzija. Galime turėti strategijas, pažadus, karines brigadas. Tačiau jei neturėsime, kuo jas apginkluoti – čia, vietoje, nesiremiant trapiomis tiekimo grandinėmis – visos šios deklaracijos virs maketais.

Šiandien turime viską, ko reikia: politinį sutarimą, finansavimą, technologinį potencialą, regioninius partnerius. Trūksta tik vieno – valstybės užsakymo veikti.

Jei jis neatsiras dabar, turėsime skubėti vėliau. Tik niekas negarantuoja, kad vėliau vis dar bus laiko.

ELTA inf.