Norint būti psichologu nepakanka vien baigti mokslus ir perskaityti daug išmintingų knygų. Reikia turėti gebėjimą mokėti atrakinti žmogaus sielos duris. Ir nebijoti tą sielą apnuoginti. Iš pradžių, sako, tas nuogumas žmogų degina, bet vėliau ateina išsilaisvinimas.

Birutė JANČIENĖ

Kam reikalingas psichologas?

Psichologas, psichoterapeutas Laimonas (etikos sumetimais norėjęs būti pristatytas kitu vardu) sako, kad per kone 25 darbo metus jis girdėjo daugybę įvairių istorijų, padėjo spręsti sudėtingiausius gyvenimo rebusus, gelbėjo, palaikė, padrąsino, paragino keisti arba nutraukti santykius. Matė visko – ašarų, pykčio, kepurnėjimosi iš melo pinklių, nuoširdžių šypsenų ir isteriško juoko. Kada žmogui prireikia psichologo pagalbos? „Kai problemos tampa kalnu, kurį sunku perkopti, arba kupra, kuri lenkia prie žemės. Vieniems (kam to pakanka) gelbsti draugai, artimieji – atverdami akis savo patarimais, paprotinimais. Yra žmonių, kuriems nereikia jokių komentarų. Jie tik nori būti išgirsti ir džiaugiasi, jei tik atsiranda klausytojas. Tačiau kartais sielos žaizdos – itin opios, kraujuojančios, pūliuojančios – jas būtina steriliai išvalyti ir gydyti. Tuomet reikalinga psichoterapija“, – pasakoja specialistas.

Psichologas ar psichoterapeutas?

Kuo skiriasi psichologija nuo psichoterapijos? Pasak pašnekovo, psichoterapija orientuota į sunkesnius asmenybės, emocijų, santykių sutrikimus. Gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Psichoterapeutas gilinasi į praeitį, mina ant didžiausių vaikystės skaudulių – taip išgryninamos žmogaus problemos, išnarpliojamas bėdų kamuolys, susisukęs dar vaikystėje. Juk viską atsinešame iš ten. Psichoterapijos seansai padeda įsisąmoninti nesuvoktus jausmus, išgyvenimus.

Psichologo konsultacijos dažniau prireikia žmonėms, susiduriantiems su kasdienio gyvenimo sunkumais – tai mokymosi ir santykių mokykloje ar darbe problemos, pasitikėjimo savimi, savigarbos stoka, sunkumai priimant sprendimus, užmezgant ir palaikant tarpasmeninius santykius, konfliktinių situacijų valdymas ir pan. Psichologinis konsultavimas nukreiptas labiau į kliento dabartinius išgyvenimus ir jo ateities planus.

Pokalbio metu narpliojama problema, kurią žmogus atsinešė pas psichologą. Psichologas stengsis išsiaiškinti, kokios bėdos atvedė žmogų į jo kabinetą, ir kaip seniai tos bėdos jį persekioja. Pirmiausiai stengiamasi įvardyti problemą – iškapstyti ją sukėlusias priežastis. Norint pašalinti sunkumus, antraip tariant, gyventi trukdančius psichologinius kliuvinius, svarbu kuo geriau pažinti ir suprasti save: atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, o svarbiausia būti atviru su pačiu savimi. Psichologo kabinete pirmiausia ir mokomasi to atvirumo.

Iš psichologo užrašinės

„Tai nutiko senokai, – prisimena psichoterapeutas. – Į kabinetą užsuko ori dama. Išdidi, aukštai pakelta galva. Nepanaši į gyvenimo negandų prispaustą moterį. Iškart dingtelėjo mintis, kur aš ją mačiau ir kokie reikalai pas mane atvijo?“ Laimonas greitai prisiminė šią moterį – ji buvo visuomenėje gerai žinomo pono žmona. Pirmiausia klientė puolė aikštytis, kokia ankšta patalpa, trūksta šviesos, o ir spalvų. Psichoterapeutas pasitikslino, kad galbūt ponia ne tuo adresu – čia ne dizaino studija. „Jūs – akiplėša!“ – išgirdo.

„Bet, suprantu, jums reikia to akiplėšos pagalbos“, – nesuglumo Laimonas. Moteris pritūpė ant kėdės krašto. Sudirgusi, nervinga, vis timpčiojo sijono klostę. „Aš čia pagal rekomendaciją, girdėjau apie jus gerų atsiliepimų, prašyčiau nenuvilti!“ – rėžė prokuroro tonu. Pirmiausia Laimonas pasiteiravo, kas moterį taip stipriai įskaudino, kad ji pikta ant viso pasaulio. Pirmasis pokalbis truko neilgai, pakeltas tonas niekur nedingo, pyktis liejosi per kraštus. Tačiau sutarė po savaitės vėl užsukti. „Mūsų susitikimai tęsėsi pusmetį, – pasakoja Laimonas. – Po paskutinio jos apsilankymo atsisveikinau su subtilia jautria moterimi. Be arogancijos, be pykčio ir pagiežos.“

Po valdingos, stiprios ir drąsios moters kauke gūžėsi išsigandusi siela. Kas akimirką krūpčiojanti nuo minties, ką gi žmonės pagalvos? Tai buvo svetimas gyvenimas – atplėštas nuo savasties, savo jausmų. Jos santuoka buvo pagrįsta vyro išskaičiavimu. Jis vedė merginą iš pasiturinčios, įtakingos šeimos, žmona padėjo jam siekti karjeros, tapti svarbia visuomenės persona. O tada prasidėjo „fejerverkai“ – viena po kitos keitėsi jaunos administratorės, radosi išgalvotos komandiruotės į Dubajumi vadinamą… Nidą, galiausiai finansiniai nesklandumai. Kodėl jai neišsiskyrus? Sutuoktinis nenorėjo gadinti reputacijos, tad patikino, kad skyrybų nebus. Tačiau skyrybos įvyko. Moteris išsilaisvino, nusimetė metų metus spaudusius pančius ir netgi susigrąžino mergautinę pavardę. Prasidėjo kitas gyvenimo etapas. Moralas? Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Kitaip tariant, išorė nebūtinai išduoda turinį.

Skyrybų dramos

Skyrybos – viena skaudžiausių priežasčių, stipriai pažeidžiančių dvasinę harmoniją. Ne dažnai žmonės skiriasi civilizuotai ir be dramų. Konstruktyvumas ir gebėjimas pakilti virš įsižeidimų – anaiptol ne silpnumo, bet brandos, išminties, vidinės galios įrodymas. Deja, dažniausiai kritinėse situacijose palūžtame.

Pasidavimas įžeidimų skausmui ir neapykantai ardo sielą ir kūną. Egzistuoja septyni santykių etapai – susižavėjimas ir „meilės chemija“; pažinimas ir persisotinimas; atgrasumas; kantrumas; atsakingumas ir pagarba; draugystė; tikroji meilė. Šiandien poros skiriasi vos pasibaigus pirmiems trims įsimylėjimo etapams ir net neprasidėjus meilei, kuri prasideda tik nuo abipusio atsakingumo ir pagarbos etapo. Santykiai reikalauja abipusių pastangų ir didelio vidinio darbo su savimi, savo mintimis, jausmais, ambicijomis.

Daugelis mūsų taip ir nepereiname pirmų trijų etapų. Tikroji meilė – brandus jausmas. Ne paslaptis, tarpusavio nedarna ardo ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų sielas. Kai tėvams pritrūksta suaugusio žmogaus proto, išminties ir pagarbos sau bei partneriui, kai tėvai nuolat riejasi, vienas kitą užgaulioja ir įvairiais būdais stengiasi nubausti, stipriai kenčia jų vaikai. Jie tiesiog „užprogramuojami“ būti nelaimingais.

Didelė maža mergaitė

Psichoterapeutas prisimena moterį, kurią į jo kabinetą atitempė draugė. Prašė pagelbėti bičiulei, kuri nebemato gyvenime jokios prošvaistės. „Ta moteris – medikė, gelbėjo sudėtingų fizinių negalių prispaustus žmones. Ne vieną pastatė ant kojų. Sulaukė geriausių kolegų vertinimų ir pacientų padėkų, bet pagirdyti savo išeižėjusios sielos nesugebėjo“, – pasakoja pašnekovas. Moterį palaužė skyrybos. Ji tikino, esą tai prakeiksmas.

Jos močiutė viena augino vaikus, ir ji pati užaugo su mama. Apie tėvą girdėjo tik iš motinos pasakojimų. Šeimą sukūrė su kolega mediku. Esą iš meilės. Tik toji meilė veikiausiai buvo viso labo susižavėjimas. Ir truko vos ketverius metus. Vyras ją paliko ne dėl kitos moters, o dėl nenuspėjamo jos charakterio. Moteris prisipažino, ją nuolat plakė jausmų sumaištis – ašaras keitė džiaugsmo priepuoliai, ir atvirkščiai. Kaip sugebėjo dirbti gydytoja? Esą, ji buvo tarsi du žmonės – vienokia ligoninėje ir visai kita namie.

Psichoterapeutas prisimena, pacientė lankėsi pas jį ištisus metus. Ilgą laiką sėdėjo nudelbusi akis į grindis, kalbėjo vangiai ir nenoriai. Siela atsivėrė tik po ilgų mėnesių. Tačiau atsivėrė! Ir tai svarbiausia. Pasirodo, ilgus metus moteris nešiojo savyje pyktį motinai, kuri nesugebėjo (o gal net nenorėjo?) išsaugoti darnių santykių, močiutei, kuri pagimdė nelaimingą jos motiną, galop savo pačios dukrai, kurios nelaukė, nes… turėjo gimti berniukas. Suaugusioje moteryje siautėjo maža maištaujanti mergaitė. Tik visus šiuos jausmus ji laikė užrakinusi – jai skaudėjo, ji širdo, jos širdis „pūliavo“, o visas vidus kunkuliavo tarsi įkaitęs puodas. Laimė, bičiulė pačiu laiku suskubo pagelbėti. Moteris balansavo ties savižudybės riba. „Kai pavyko atleisti ir paleisti emocijas, ji ėmė sveikti“, – pasakoja pašnekovas.

Stresas

Streso nereikėtų laikyti savaime žalingu reiškiniu, tai natūrali organizmo reakcija į netikėtą arba naujų gebėjimų reikalaujantį įvykį. Sekinti organizmą stresas pradeda tik tada, kai užsitęsia ir trunka keletą savaičių, mėnesių ar net metų. „Ir ką gi pasakysite tokio, ko nesu girdėjusi?“ – psichoterapeutas prisimena pažinties su viena paciente pradžią. Moteris žėrė perskaitytų knygų pavadinimus, citavo garsių psichoanalitikų straipsnius ir vardijo aplankytas šalis.

Tačiau erudicija ir aukštu intelektu dangstė nuolat patiriamą stresą. Dėl senų tėvų, dėl palaidūno brolio, ne tais, kokiais norėjo, keliais pasukusių vaikų. Kasdienė ilgus metus užsitęsusi įtampa moterį išsekino, nualino, pakeitė jos asmenybę. Psichoterapeutas tikina, prireikė daugelio seansų, kad pavyktų atskirti blaivų protą nuo akimirksnio emocijų, svarbius dalykus nuo menkniekių ir viską sudėlioti į lentynas.

Specialistas mena ir kitą atvejį. Nuolatinio streso išvargintas vyras nebegalėjo susikaupti, eiti į tarnybą, pašlijo santykiai šeimoje. Pasirodo, visą šį stresą sukėlė baimė… senti. Vyras nė pats nesuvokė, kaip stipriai jis bijo kūno senėjimo. Pasirodo, jo tėvas, buvęs žinomas sporto treneris, nuo vaikystės sūnui diegė liguistą kūno kultą. Anei menkiausio riebaliuko, subliuškusio raumenuko ir, gink Dieve, jokių ašarų. Sielos gijimas tęsėsi ilgai ir dar tebesitęsia, tačiau jau matyti šviesa tunelio gale.

Pasalūnė depresija

Statistiškai moterys tris kartus dažniau serga depresija nei vyrai. Tam įtakos turi ir moters fiziologija. Depresija susergama dėl medžiagų apykaitos ypatumų. Moterys dažniau nei vyrai patiria hormonų svyravimus, kurie veikia viso organizmo funkcijas, psichiką – taip pat. Dailiosios lyties atstovės patiria ir moteriškų negalavimų – priešmenstruacinę, pogimdyminę ir menopauzės laikotarpio depresiją. Depresyvių būsenų pikas dažnai aplanko 30–40 metų moteris. Stebėtina, juk tai moters žydėjimo metas. Kodėl taip yra? Pasak pono Laimono, taip nutinka dėl kelių aplinkybių.

Šis laiko tarpsnis – vaisingas amžius, o nėštumas ir vaiko gimimas, kaip žinome, susiję su hormonų pusiausvyros pokyčiais, kurie gali sukelti depresija. Kita vertus, šiuo laikotarpiu moterys neretai išgyvena skyrybas, kurios sukelia daug skaudžių išgyvenimų. Ir dar. 30–40 metų moterys daug dėmesio skiria karjerai, įsisuka į dinamišką gyvenimo ritmą ir tiesiog perdega. Bėda nesirenka pagal kūno linijas ir akių spalvą. Svarbiausia nepamiršti ilsėtis ir išmokti paprašyti pagalbos. Labai svarbu pajutus, kad neberandate išeities, regis, atsidūrėte akligatvyje, neužsidaryti ir nebijoti apie tai pasakyti artimiesiems. Brangių žmonių palaikymas, jų supratingumas, atjauta ir dėmesys daro stebuklus.

Štai užrašas iš psichoterapeuto užrašinės. „Pirmą sykį kabinete apsilankiusi klientė, užuot pasilabinusi ar bent ištarusi žodį, pravirkusi ar nusijuokusi, ūmai, vos įžengusi pro duris, nusimetė paltą, po kuriuo… vilkėjo Ievos kostiumą. Pasakiau, kad kabinete vėsoka, o aplinkui siaučia gripo epidemija. Moteris nuščiuvo ir pasakė, kad ji trokšta išsilaisvinti!“. Iš tiesų, ji turėjo didelių bėdų šeimoje. Randai ant šlaunų ir nugaros išdavė smurtaujančio vyro elgesį. Kūno žaizdos sugyja lengviau nei išdraskytas vidus.

Po kurio laiko į Laimono kabinetą užsuko ir moters sutuoktinis. „Oi, kiek šukių aptikome jo sieloje! Pamažėle išrankiojome. Nežinia, ar visas, ir neaišku, kaip sugijo sužalota siela. Smurtautojo kūne slėpėsi baikštus žvėrelis.“

Geras daiktas yra televizorius?

Pasak psichoterapeuto, televizorių reikia žiūrėti saikingai. Ilgas kiurksojimas prie žydrojo ekrano išbalansuoja psichiką – žinių srautas atakuoja sąmonę, įteigia vienų ar kitų įvykių svarbą, slopina kūrybingumą. Be to, gauname pernelyg daug informacijos, kurios patikimumo nustatyti neįmanoma. Per vieną kanalą apie tą patį kalbama vienaip, per kitą – kitaip. Tad žiūrovui belieka gūžčioti pečiais, o tai sukelia susierzinimą.

Kita vertus, televizija užpildo socialinio bendravimo tuštumą, padeda mums iškęsti susvetimėjimą ir vienišumo jausmą. Juolab vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems laidų vedėjai atstoja gimines ir draugus. Neišeidami iš namų jie turi progos kasdien matyti „pažįstamus“ veidus – žinių laidų vedėjų, serialų herojų. Žmonės iš televizoriaus tampa savotišku šeimos pakaitalu. Ko gero, jei neliktų televizijos, Lietuvą užplūstų stipri depresijos banga.

„Teko sutikti daug vienišų, užsisklendusių žmonių. Nebūtinai garbaus amžiaus senjorų. Užmiršome bendrauti – žiūrėti į akis, apsikabinti, palaikyti už rankos. Beje, karantino laikotarpiu labai padaugėjo nerimo, baimės simptomų kamuojamų žmonių. Socialinė atskirtis, užsidarymas namuose stipriai kerta per psichiką“, – galiausiai atsidūsta prichoterapeutas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.