Šiųmetė žiema nepašykštėjo gausaus sniego, tad gražuolės pusnys išgelbėjo sodo augalus nuo šalčių, tačiau rūpesčių pridarė kiškiai ir kiti nekviesti svečiai, soduose ieškantys prieglobsčio bei maisto. Be to, nebaltintiems ir neaprištiems vaismedžių kamienams pakenkė aktyvi saulė ir permaininga temperatūra.

Rita BIELSKĖ

Pasak sodininko Roko Amšiejaus, kamienas yra svarbi vaismedžio dalis: juo maisto medžiagos iš šaknų pasiekia šakas, lapus, vaisius, o iš lapų – šaknis. Kai kamienas sveikas, vaismedis gerai auga ir dera, o nušalus smulkioms šakoms bei ūgliams greitai vėl atsigauna. Specialistas pabrėžia, kad žiemą vaismedžių kamienai dažnai pažeidžiami žievėplaišos, kiškių, o jų šaknys dažniausiai nukenčia nuo graužikų. Pažeistus kamienus bei šaknis sunku išgydyti, todėl geriau juos saugoti nuo sužalojimų.

Nukentėjo vidutinio augumo obelys. Pastaruoju metu vis dažniau soduose bei sodybose sodinamos vidutinio augumo, 2–3 m aukščio, įvairių veislių obelys (su vegetatyviniu poskiepiu), kurias formuojant verpstės formos vainikais apatinės šakos išauga tik 0,5–0,7 m nuo žemės ir yra horizontalios. „Tad šią snieguotą žiemą neaptvertuose soduose ir sodybose nuo miško svečių labiausiai nukentėjo būtent vidutinio augumo obelys, kurių kamienai buvo neaprišti. Kiškiai, stirnos ir briedžiai dar patekdavo ir per tvoroje atsiradusias skyles, – pasakoja sodininkas. – Tuomet soduose supustytos pusnys siekė net iki 0,4–05 m aukščio, o stipriai pašalus sniego paviršius suledėjo ir sukietėjo, todėl kiškiai be vargo galėjo apgraužti obelų kamienus ir apatines šakas.“

R. Amšiejaus teigimu, soduose nuo kiškių labiausiai nukenčia ne tik vidutinio augumo obelų kamienai, bet ir vegetatyviniai jų poskiepiai, į kuriuos skiepytos atskiros veislės. Šią žiemą ilgaausiai labiausiai nugraužė ir pažeidė P 60, P 22 ir M 9 vegetatyvinius poskiepius, o mažiausiai nukentėjo vaismedžiai, išauginti su M 26 poskiepiu. Pasirodo, kad kiškius vilioja obelų žievėje esantys hormonai, turintys įtakos jų vislumui. Tai štai kodėl žvėreliai jaunus obelų medelius gali apgraužti ne vien žiemą, bet ir rudenį ar net ankstyvą pavasarį.

Atšiauriomis žiemomis, kai trūksta maisto, žvėreliai gali padaryti žalos ne tik obelims – jie gali apgraužti ir slyvas, vyšnias, trešnes, kriaušes ir net riešutmedžius.

Kaip gydyti apgraužtus medelius? Pastebėjus kiškių apgraužtus vaismedžius, didesnes kaip 3 cm skersmens žaizdas R. Amšiejus pataria tuojau pat aptepti baltų vandens emulsinių dažų, skirtų lauko medienai dažyti, ir 2 proc. sisteminio fungicido mišiniu. Reikėtų teptuku kruopščiai užtepti visą plotą gydomuoju mišiniu. Šis mišinys gydo ir kartu neleidžia žaizdai uždžiūti. Specialistas paaiškino, kad tiesiai ant žaizdos sodo tepalo negalima tepti, nes pro jį nepraeina oras ir žaizda pradeda šusti, bet ne gyti. „Tada geriau vietoj sodo tepalo naudokite lygiomis dalimis sumaišytą molio ir karvių mėšlo tyrę. Ja storai užtepkite žaizdas ir apriškite maišiniu audiniu, kad ne taip greitai išdžiūtų ir nenuplautų lietus, – siūlo patyręs sodininkas. – Jei orai sausi, maišinę austinę medžiagą sudrėkinkite vandeniu. Karvių mėšle yra bioaktyvių medžiagų, skatinančių augalų žaizdų gijimą, audinių regeneraciją. Laiku sutvarkius žaizdas vaismedžiai ir toliau normaliai dera.“

Būtini aprišalai ir tvora. Pasak patyrusio sodininko, vaismedžius nuo kiškių bei kitų miško svečių gali apsaugoti ne žemesnės kaip 2 m aukščio sandarios metalinio tinklo, medienos ar kitos medžiagos tvoros. Specialistas atkreipia dėmesį, kad žemesnė tvora neapsaugo, jeigu žiemą gausiai prisninga. Kad kiškiai nepralįstų pro tvoros apačią, tinklą verta apie 20 cm įkasti. Nors sodo tvora kiekvieną rudenį remontuojama, žiemą būtina bent kartą per savaitę arba po didesnių pūgų apžiūrėti, ar žemesnėse vietose nepripustyta, ar nėra naujų skylių, ar neatidaryti vartai.

Jei nėra galimybės sodo aptverti arba sutaisyti skylėtų tvorų, R. Amšiejus siūlo vaismedžių kamienus aprišti aprišalais. Geriausia tam tinka specialus stiklo pluošto audinys – tinklelis (su mažomis skylutėmis orui praeiti), kurį galima palikti ir vasarą. Tai gera apsauga ne tik nuo kiškių, bet ir nuo aktyvios saulės, dienos ir nakties temperatūrų svyravimų žiemą bei ankstyvą pavasarį, taigi apsaugo kamienus nuo šalčioplaišų. Tinklu medelį reikia apjuosti taip, kad apačioje neliktų tarpo, pro kurį kiškiai galėtų apgraužti kamieną. Sodo augalų aprišalams taip pat galima naudoti eglišakes, nendres ir šiaudus.

Kenčia jauni vaismedžiai. „Ši žiema graužikams buvo tikras rojus: kai pasnigo, dirva neįšalo ir jie žiemą neužmigo, todėl maitinosi ir gausiai dauginosi – atsivedė net po kelias jauniklių vadas, – apie pastebėtus neeilinės žiemos reiškinius pasakoja R. Amšiejus. – Todėl nuo pelių, ypač nuo pelėnų, kai kur ir nuo vandeninių pelėnų, nukentėjo ne tik vaismedžių apatinė kamieno dalis, bet ir jų šaknys.“

Sodininkas sako, kad pelės ir pelėnai didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą padaro jauniems sodams. Šie graužikai nugraužia ne tik jauno medelio žievę, bet ir brazdą, o neretai ir šaknis. Tokiomis žiemomis, kai žemė giliai įšaldavo, sode vaismedžių netektis paaiškėdavo tik nutirpus sniegui ir išėjus pašalui, kai nugraužtomis šaknimis medeliai tiesiog nuvirsdavo ant šono. Šią žiemą net pavasario nereikėjo laukti: jauni vaismedžiai nusviro ir nuvirto į sniego pusnį – juos buvo galima lengvai ištraukti iš sniego. R. Amšiejaus teigimu, neišnaikinus sode graužikų jaunų medelių netektis garantuota.

Pelės ir pelėnai dažnai veisiasi nedirbamuose dirvonuojančiuose plotuose. Tai natūrali jų veisykla. Šie smulkieji graužikai veisiasi ir javų plotuose, ypač soduose, kur žemė taip pat nedirbama. Sodo tarpueiliuose paprastai plyti daugiametė veja. Kuo rečiau pjaunama žolė, tuo daugiau atsiranda rizikos veiksnių.

Paprastieji pelėnai gyvena kolonijomis, rausia 2,5–5 cm skersmens urvelius, kurių gilumas ir sudėtingumas priklauso nuo dirvožemio struktūros ir metų laiko. Paprastai 10–30 cm gylyje pelėnai rausia vieną centrinį urvą, kuriame įsirengia suploto rutulio formos lizdą, ir 5–6 šoninius urvelius maistui kaupti. Netoli gyvenamųjų urvų po vešlia žole būna pelėnų maitinimosi aikštelės. Urvai ir maitinimosi aikštelės sujungtos antžeminiais takais, kuriuos lyg tunelius iš viršaus dengia žolė. Pelėnai veiklūs ištisą parą, su 2–3 val. pertraukomis. Žiemą jie aktyvesni negu vasarą. Ėda augalų stiebus, šaknis, vaisius, medžių ir krūmų žievę. Viena patelė gali atvesti iki 8 vadų. Paprastai vadoje būna 4–8 jaunikliai. Daug paprastųjų pelėnų išgaudo plėšrieji žvėreliai ir paukščiai.

Dirvinės pelės mėgsta drėgnesnes vietas, todėl dažniau gyvena krūmais apaugusiuose paupiuose, paežerėse, pagrioviuose, bet jų būna ir soduose bei javų laukuose. Dirvinės pelės aktyvios ištisus metus. Maisto ieško paprastai naktį, bet rudenį ir žiemą bėgioja ir dieną. Ieškodamos maisto gali nutolti nuo urvo iki 50–500 m. Pagrindinis maistas – grūdai ir įvairių laukinių augalų sėklos. Žiemos antroje pusėje ir anksti pavasarį pelės kartais nugraužia medelių ir krūmų žievę. Kai kurios patelės atveda 3–4 vadas. Vienoje vadoje būna nuo 2 iki 12 jauniklių.

Skaudūs saulės ir nepastovios temperatūros padariniai. Žiemą, ypač antroje pusėje, ir kovą, šaltomis ir giedromis dienomis, kai oras būna labai skaidrus, dienos metu kamieno saulės apšviesta pusė įkaista iki pliusinės temperatūros, pavėsyje būna neigiama temperatūra, o vakare abiejų pusių temperatūra vėl susilygina. Tad vaismedžiams labai pavojingi temperatūros svyravimai. „Kai dieną oro temperatūra pakyla iki pliusinės, o naktį nukrinta iki kelių ar net keliolikos laipsnių šalčio, saulės įšildytuose kamienuose sužadinami audinių gyvybiniai procesai, be to, įvyksta ir kitų fiziologinių pakitimų ląstelėse, kurie sumažina jų atsparumą šalčiams, – teigia R. Amšiejus. – Staigus temperatūros kritimas naktį tokius audinius gali sužaloti.“ Sodininkas sako, kad po vienų ar kelerių metų labiau pažeistose kamieno dalyse atsiranda atvirų žaizdų. Tokie pažeidimai dažniau pastebimi jaunesnių ir lepesnių veislių obelų bei kitų vaismedžių kamienuose.

„Po tokių temperatūros svyravimų kamieno žievė supleišėja ir nudega nuo kaitrių saulės spindulių, vaismedžiai labai susilpnėja, kartais po žiemos net sunyksta, – teigia R. Amšiejus. – Kad taip neatsitiktų, vaismedžių kamienus būtinai iš rudens ar žiemos pradžioje, gruodžio mėnesį, esant teigiamai temperatūrai, nubaltinkite specialiu mišiniu medeliams baltinti ar baltais emulsiniais dažais, tris kartus praskiestais su vandeniu, pridėję 2 proc. sisteminio fungicido, arba juos apriškite baltu tinkuoti naudojamu tinkleliu.“

Lengvose dirvose po sausų metų kamienų pažeidimo pavojus dėl temperatūros kitimo didesnis. Audinių jautrumas tokiam pažeidimui padidėja, kai obels ar kito vaismedžio kamiene yra neužgijusių žaizdų, išpjauta ar išlūžusi šaka. Pažeistus kamienus sunku gydyti, todėl juos reikia saugoti, kad kuo mažiau būtų pažeidžiami.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.