Apleistas laukas įkvėpė pokyčiams: japoninių svairainių sodas Lietuvoje

Apleistas laukas įkvėpė pokyčiams: japoninių svairainių sodas Lietuvoje


Kretingalėje gyvenančiam Šarūnui Šarnauskui metai turi dvi vasaras: įprastą ir prasidedančią spalio mėnesį, kai orai jau gerokai subjurę ir dienos pastebimai sutrumpėjusios. Antroji labai skiriasi nuo pirmosios ir gerokai ilgiau užtrunka: ne tris, o beveik šešis mėnesius.


Jurga Sajenkienė


Penktą dešimtį užkabinęs jaunatviškas vyras šią privilegiją gavo atsitiktinai ir gana netikėtai – pradėjęs auginti japoninius svarainius. Jie ne tik iš Šarūno atėmė žiemą, bet ir pakeitė visą jo gyvenimą.


Ryžosi išbandymams


Š. Šarnauskas svarainius su draugu ėmė auginti prieš penkerius metus. Kaip dabar mena dieną, kai su bičiuliu žiūrėjo į didelį pastarojo tėvų sodintą svarainyną ir vienas kitą drąsino imtis tiesioginiam darbui tolimos ir visai nepažįstamos veiklos. „Buvome tik girdėję, kad saulės obuoliukais vadinami vaisiai užpilami cukrumi ir tokiu būdu apdoroti išsaugo daug vitaminų, todėl yra labai vertinami, – kalbėjo pašnekovas. – Bet realios ir apčiuopiamos vizijos neturėjome. Ryžomės eiti bandymų keliu ir priimti visus mums metamus iššūkius.“

REKLAMA


Pirmasis ir gana didelis iššūkis laukė netrukus, mat reikėjo sutvarkyti ir atnaujinti 40 arų lauką, kuris draugo tėvų buvo paliktas likimo valiai. Š. Šarnausko žodžiais, svarainiais Lietuvoje labai susidomėta 10-ajame dešimtmetyje. Tuomet šalyje daug kas ėmėsi juos auginti, tikėdami perspektyva ir didelėmis galimybėmis. Tačiau daugelio augintojų lūkesčiai nepasiteisino, todėl aplink Kauną, o ypač pajūrio zonoje, liko daug senų ir apleistų, myriop pasmerktų saulės obuoliukų plantacijų. Šarūnas su bičiuliu vieną tokių pabandė atgaivinti ir suteikti antrą šansą. „Kone visą žiemą intensyviai tvarkėme: rovėme pridygusius krūmokšnius, genėjome šakas šakeles. Svarainynas visas buvo prižėlęs, net vagų nebuvo matyti. Jas būtina visąlaik prižiūrėti, nes šalia augantys nereikalingi augalai atima energiją, todėl svarainiai ir dera mažiau, ir kur kas menkesni užauga“, – pradžią prisiminė Šarūnas.

REKLAMA


Auginimo beveik atsisakė


Pirmieji nuosavi vaisiai užderėjo neblogai. Svarainiai, pasak jų augintojo, nėra reiklūs ir jų priežiūra minimali. Svarbiausia – neleisti apaugti piktžolėmis, kad sustiprėtų šaknynas, anksti pavasarį pravartu patręšti ir kartkartėmis praretinti šakeles. Antraip, negaudami pakankamai saulės, svarainiai labiau leis ir augins lapus, o ne vaisius.


Nors gerai perprato auginimo ir priežiūros subtilybes, sulaukė ne vieno gausaus derliaus, Šarūnas ilgainiui apsisprendė daugiau jėgų skirti ne svarainiams auginti, o jiems realizuoti. „Tris darbus dirbti ir viską iki smulkmenų sustyguoti pernelyg sunku, juolab siekiant tik geriausio rezultato“, – paaiškino apsisprendimą ir patikslino, kad apsiriboti viena veikla paskatino draugo pasitraukimas iš šio žaidimo ir užsimezgusios pažintys su kitais svarainių augintojais. Susipažinęs su jais nusprendė: verčiau vaisius supirks iš kolegų, o pats tinkamai ties kelią iki pirkėjo.


Laimės dalytojas


Žmonių vertinimas ir kasmetiniai prašymai atvežti aromatingųjų svarainių buvo ta varomoji jėga, neleidusi sustoti sunkiu metu ir skatinusi eiti į priekį. Akimirkų, kai norėjosi viską mesti, tikrai buvo. Juk pirmus trejus metus dirbta tik iš idėjos, be jokio pelno. Bet gręžiotis atgal nesinorėjo: buvo gaila įdėto triūso ir to nuoširdaus atgalinio ryšio, kuris ir džiugino, ir savotiškai įpareigojo. Be to, svarainiai po truputį keitė kasdienybę ir gyvenimą. Privataus šeimos ūkio šeimininkas net ir pats nustebo pajutęs, kaip pradėjo laukti mugių, švenčių ir parodų – tikro ir gyvo, nuoširdaus susitikimo su pirkėjais, dovanojančiais tik geras emocijas. Vilniaus Kaziuko mugėje, per šventę „Palangos stinta“ prie arbatos dar privirdavo įvairiausių košių, troškinių – skanaujant ir bendraujant laikas kur kas linksmiau prabėgdavo. Dėl geros nuotaikos ir savijautos Š. Šarnauskas nepatingi svarainių sirupo stiklainiuko vežti net per visą Klaipėdą. „Jei žmogus nori gardaus ir vitaminų kupino gėrimo, turiu jam pagelbėti, – šelmiškai šyptelėjo, sakytumei, pasakotų linksmą pokštą. – Taip, esu savotiškas laimės dalytojas. Labai gera juo būti.“



Keisti gyvenimą privertė padarytos klaidos


Sveiką gyvenseną pusamžis vyras pradėjo propaguoti beveik prieš du dešimtmečius. Domėtis mityba, organizmo valymu privertė sveikatos problemos. Maisto ir gėrimų įmonės „Svarainiukas“ įkūrėjas ir savininkas įsitikinęs: jauni žmonės iki 25 metų, nemąstydami, ką valgo ir geria, kuo piktnaudžiauja, užsidirba po vieną lėtinę ligą. Įžengus į trečią dešimtį ir netvarkant savo vidaus, ima streikuoti žarnynas, skrandis ar dar kas nors. Apie tai vyras kalba iš savo patirties. Jaunystėje jis iš nežinojimo pridarė daug klaidų, turėjo priklausomybę nuo alkoholio, tabako. Ilgainiui viskas atsigręžė prieš jį, todėl vyras ėmė radikaliai keistis. Jis ne tik susitvarkė mitybą ir atsisakė priklausomybių, bet ir pamėgo sportą, maudynes žiemą jūroje, keliones.


Šią vasarą Šarūnas ryžosi dviračiu apvažiuoti pusę Europos, aplankė aštuonias šalis: Lenkiją, Vokietiją, Slovakiją, Slovėniją, Vengriją, Italiją ir sukorė daugiau nei tris tūkstančius kilometrų. Šis keliavimo būdas labai patiko, ateinančiais metais planuoja sukti į kitą pusę ir pasiekti saulėtąją Turkiją. Tokios galimybės vyras neturėtų, jei prieš penkerius metus nebūtų prisijaukinęs svarainių. Jie leidžia šešis mėnesius atostogauti ir tiek pat laiko dirbti.

Produkcija visa išgraibstoma


Š. Šarnauskas į darbus kimba vėlyvą rudenį. Prieš šalnas jis nuskina savo svarainius, sunokusius seniai perimtame 40 arų žemės plote, ir vyksta pas kolegas – pirkti dalies jų derliaus. Vyras džiaugėsi, kad šalyje atsiranda naujų svarainynų ir žmonių, tikinčių jų ateitimi. Entuziastingi ir naujovių nebijantys augintojai – patikimi partneriai – skatina toliau augti ir po žingsnelį žengti į priekį. Užmojis tobulėti – didžiausia siekiamybė.

REKLAMA


Kiekvieną rudenį į Šarūno įrengtą cechą tik iš ekologinių ūkių suvažiuoja galybė saulės obuoliukų. Ilgainiui, užpilti cukrumi ir kurį laiką brandinti statinaitėse, jie atsiduria stiklainiukuose. Receptūra, leidžianti ilgą laiką nepasterizuotiems svarainiams išlikti aromatingiems, surasta ieškant ir bandant. Rizikos gamyboje yra nemažai, tačiau tai ir suteikia žavesio natūraliam produktui.


Šarūno su pagalbininkais apdorotų svarainių pavieniai žmonės, taip pat kavinės, mažos krautuvėlės pradeda ieškoti spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais. Sausį, nuslūgus šventiniam šurmuliui, užsakymų sumažėja, tačiau vasarį, kovą prekyba vėl atgyja. Sulig sezono pabaiga visa „Svarainiuko“ produkcija būna realizuota. „Kai tikroji saulė pasislepia, į mano gyvenimą ateina kita – svarainiai. Jie man – tikras saulės simbolis, nes sušildė ir pakeitė gyvenimą. Neslėpsiu, turėjau darbų, kuriuose daugiau uždirbdavau, tačiau jie nebuvo tokie mieli kaip dabartinis“, – visą pokalbį tarsi apibendrino Š. Šarnauskas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.