Prisiminkime praeitį

Atsakymo į šiuos klausimus ieško Lietuvos ir Latvijos mokslininkai. Nors Lietuvoje dar yra vietų, kur galima nusiraškyti obuolių nuo ilgaamžių medžių, dauguma senųjų sodų jau išnykę, tad atkurti jų genetinį fondą nėra lengva.

Kaip tvirtina Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto (SDI) direktorius Audrius Sasnauskas, pastaruoju metu vis didėja sodininkų ir daržininkų susidomėjimas senosiomis lietuviškomis augalų veislėmis. Instituto mokslininkai inicijavo projektą „Senųjų sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų atgimimas: paveldo sodų turas“, kurio pagrindinis tikslas – išsaugoti senųjų sodo ir daržo augalų veisles, gausinti autentiškų sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų kolekcijas, didinti gamtinio ir kultūrinio paveldo objektų patrauklumą, prieinamumą.

Projektas vienija Lietuvos ir Latvijos mokslinių institutų, kaimo turizmo asociacijų ir muziejų pajėgas, siekiant identifikuoti ir atnaujinti sodo augalų kolekcijas muziejuose, dvaruose, etnografiniuose kaimuose. Be to, bus pasodintas istorinis sodas Latvijoje, Rundalės dvaro muziejuje, papildytos senųjų sodo, daržo ir gėlių veislių kolekcijos Sodininkystės ir daržininkystės institutuose Babtuose (Kauno r.) ir Duobelėje (Latvija).

Projekto vadovas, SDI Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas Darius Kviklys sako, kad susidomėjimas senomis veislėmis jaučiamas visoje Europoje. Entuziastai buriasi į klubus, asociacijas, draugijas, itin aktyviai jos veikia Šveicarijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Ir Lietuvoje yra tendencija auginti senąsias lietuviškas veisles, kurios atsparesnės, prisitaikiusios prie mūsų klimato ir sąlygų, kaip antai: obuolių veislė 'Beržininkų ananasas', išsiskirianti ypatingu aromatu, antaniniai obuoliai, iki šiol laikomi tinkamiausi sūriams ir džemams, geltonosios slyvos, turinčios medaus kvapą ir skonį.

Egzotiniai pavadinimai

Pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais dvi mokslininkų komandos aplankė daugiau kaip 40 senų sodų.

„Lietuvos mokslininkai važinėja po Lietuvą, Latvijos – po savo šalį. Senųjų vaismedžių veislių ieškoma senose sodybose, dvaruose, vienuolynuose, mat augalai dažniausiai atkeliavo per pastaruosius. Mes iš latvių gauname sodinukų, jie ima iš mūsų – institute tikimės sutelkti visas senąsias veisles, kurias įmanoma rasti mūsų šalyse. Šiemet suradome keliolika senų vaismedžių veislių, kelias – gana egzotiškais pavadinimais: „Žemaičių grietininis“, „Geležinis“, „Černoguzas“, ir įveisėme sodelyje“, – pasakoja D.Kviklys ir atskleidžia, kad įsigijus tokių vaismedžių ir vaiskrūmių vėliau bus mėginama juos dauginti.

Senų vaismedžių ir kitų augalų puoselėjimu šiek tiek rūpinasi botanikos sodai, Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Tačiau jų darbuotojams trūksta žinių ir įgūdžių, kaip tuos sodus prižiūrėti, kaip dauginti augalus.

Beje, šiemet SDI savo sodinukų asortimente jau turėjo apie 20 senųjų veislių sodmenų – visi buvo parduoti pagal išankstinius užsakymus.

Kas jau yra paveldas?

Projekto vadovas sako, kad Lietuvos ir Latvijos mokslininkai neretai ginčijasi dėl vaismedžių veislių.

„Mūsų paveldas susipynęs. Štai „Žagarvyšnė“, „Vietinė geltonoji“ (slyvų veislė) – lietuviškos ar latviškos veislės? Tik latviai turi ne žagarvyšnes, o veislę „Latvijas zemais“ („Latvijos žemoji“). Tiesa, latviai neturi čirkšlių – šios slyvos atkeliavo iš Vokietijos, „Žemaičių grietininių“ obuolių, bet turi veislių, kurių niekada Lietuvoje nebuvo. Mat Lietuvoje labiau jaučiama vokiečių, Latvijoje – švedų įtaka“, – pažymi D.Kviklys ir priduria, kad dauguma seniai įvežtų veislių patyrė ir liaudies selekciją, joms duoti kitokie pavadinimai.

Kai kurios vaismedžių ir vaiskrūmių veislės jau pamirštos, kai kurios tapo nebepopuliarios. Šiandien žmonės nori skanesnių, gražesnių obuolių. Kinta skonio supratimas – štai mūsų protėviams minkštas obuolys buvo labai gerai, o dabar labiau norime traškių ir sultingų. Anksčiau žmonės labiau mėgo rūgščius obuolius, dabar – saldesnius ar bent apysaldžius.

Prieš kiek metų išveistas vaismedžių ir vaiskrūmių veisles jau galimavadinti paveldu? Pasak D.Kviklio, tokią ribą nubrėžti labai sunku. Štai 'Lobo' veislės obelys, kriaušių veislė „Konferencinė“, nors ir išvestos daugiau kaip prieš šimtą metų ir Lietuvoje buvo mėgstamos visą laiką, – ne mūsų paveldas. Kas kita vietiniai grapšteinai, „Pepinai“ (vadinamosios papinkos), „Baltieji alyviniai“, „Popieriniai“, „Paprastieji antaniniai“, „Lietuvos cukriniai“, kurių mažai kur belikę, todėl pavieniai sodininkai juos labai vertina ir jų pageidauja.

„Anksčiau visos obelys buvo dauginamos ant laukinių sėklinių poskiepių, todėl vaismedžių šaknų sistema buvo galinga, jie patys aukšti, galėjo ištverti įvairias negandas. Dabartinių veislių šaknų sistema kitokia. Senas vaismedžių veisles galima auginti ant įvairių poskiepių, tad vaismedžių aukštis gali būti įvairus“, – pasakoja D.Kviklys.

Tikslas – lankomi objektai

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas, išgirdęs apie mokslininkų iniciatyvą, iš karto sutiko bendradarbiauti. Pasak jo, sodybų, kuriuose yra išlikusių senų sodų, yra nemažai, bet senųjų veislių vaismedžių išliko tik kai kur. Tikimasi parengti 7 maršrutus: Lietuvoje, Latvijoje ir 5 tarpvalstybinius, leidžiančius susipažinti su sodininkystės ir daržininkystės tradicijomis bei istorija, apžiūrėti tradiciškai auginamų vaisių, daržovių, žolelių, dekoratyvinių medžių, krūmų ir gėlių veisles, sužinoti apie jų atsiradimą, pritaikymą, vietinių selekcininkų pasiekimus.

Dviračių arba automobilių maršrutai bus pateikiami nurodant maitinimo, apgyvendinimo paslaugas teikiančius objektus ir pažymint kitus lankytinus objektus. Šiemet planuojama išleisti senųjų sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų katalogą ir senovinių receptų, pritaikytų mūsų gyvenamajam laikotarpiui, knygą.

Trys garsiausieji

Pasak D.Kviklio, Lietuvoje galima būtų išskirti tris paveldo sodus. Bene garsiausias – per 1890–1904 m. prie Dūkšto (Ignalinos r.) garsaus sodininko pomologo Adomo Hrebnickio įveistas 14 ha medelynas ir sodas, pavadintas „Rojumi“, kuris tuo metu buvo didžiausias ne tik Lietuvoje, bet visose Baltijos šalyse. Mokslininkas augino daugiau kaip tūkstantį vaismedžių veislių, tyrė jų derlingumą, tręšimą, stebėjo atsparumą šalčiams.

Gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas įkūrė Obelynės parką Kauno rajone. Čia sukaupta apie 300 rūšių ir formų augalų kolekcija, auga nemažai dar paties prof. T.Ivanausko sodintų obelų. Iš jų dydžiu išsiskiria „Beržininkų ananaso“ veislės obelis.

Gamtininkas Pranciškus Baltrus Šivickis 1930 m., sugrįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, nusipirko Grabuosto ežere (Molėtų r.) salą ir joje užveisė sodą, kurio vaismedžiai dera iki šiol. Tai žymioji Obuolių sala.