Dekoratyvia lajos forma, ilgaamžiškumu ir sodriai žalia spyglių spalva iš kitų medžių išsiskiriančias cūgas mėgstama sodinti parkuose ir sodybose. Apie šiuos puošnius spygliuočius pasakoja UAB želdynėlio vadovas, dendrologas ir želdynų ekspertas Arvydas Rutkauskas bei Tomo Pankos medelyno specialistė Jūratė Kiaunienė.

Rūta Antanaitienė

Pasak A. Rutkausko, cūgos – gražūs ir elegantiški medžiai, kurių žemę siekianti laja atvirose vietose būna keliolikos metrų skersmens. Lietuvos želdynuose auginamos kanadinės, karolininės ir įvairiaspyglės cūgos.

Kuo įdomios cūgos?

Cūgos – pušinių (Pinaceae) šeimos visžalių augalų gentis. Tai aukšti medžiai plačia, kūgiška laja, retokomis, ilgomis, horizontaliomis šakomis, svyrančiomis viršūnėmis.

Lietuvoje vienos populiariausių yra kanadinės cūgos, pradėtos auginti maždaug prieš 150 metų. Tai vertingi parkų ir didesnių sodybų medžiai. Šiuo metu pavieniai medžiai auga daugelyje parkų: Priekulės, Trepų, Veliuonos ir kituose. Ypač jų gausu Šilutės rajone.

Kanadinės cūgos (Tsuga canadensis) savaime paplitusios ne tik Kanadoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiaurės rytuose, Minesotoje. Ten jos auga palei kalnuotą Atlanto pakrantę 600–1800 m virš jūros lygio miškinguose kalnų tarpekliuose, ant gūbrių ir kalnų keterų vidutinio drėgnumo dirvoje kartu su kitais augalais.

Kanadinės cūgos užauga apie 15–25 m aukščio ir 6–8 m pločio, storu liemeniu. Per metus jos gali paaugti apie 30 cm į aukštį ir 15 cm į plotį, priklausomai nuo dirvos derlingumo ir kt. Maždaug 10 metų medis pasiekia 3–4 m aukštį. Laja – plačiai kūgiška, reta, ažūrinė, horizontaliomis, šiek tiek svyrančiomis laibomis šakomis. Žievė – pilkai ruda, išilgai suaižėjusi.

Kanadinės cūgos yra vienanamiai augalai, ant to paties augalo gegužės mėnesį kartu pražysta (pradeda dulkėti) vyriški ir moteriški geltoni ar gelsvai žali smulkūs (2–3 mm skersmens) žiedai (strobilai). Vyriški strobilai būna sutelkti į kūgiškus arba cilindriškus žiedynus šakelių pažastyse, o pavieniai moteriški susiformuoja šakelių viršūnėse.

Rudi apvalūs ar kiaušiniški nedidukai, 1,5–2 cm ilgio ir apie 1 cm skersmens, kankorėžiai labiau panašūs į maumedžių, bet ne eglių. Šie visžaliai medžiai pradeda derėti sulaukę tik 20–30 metų.

Skiriasi nuo eglių. Dendrologo teigimu, cūgos savo horizontalių šakų laja primena egles, tačiau skiriasi svyrančiomis viršūnėmis ir spygliais. Kanadinių cūgų jie būna trumpesni, apie 1–1,5 cm ilgio (eglių 2–2,5 cm), ir plokštesni nei eglių, plačiausi ties pamatu, link viršūnėlės pamažu siaurėja, bukomis viršūnėlėmis, ant šakelių išsidėstę dviem netankiomis eilėmis. Jų viršutinė pusė ryškiai žalia, kaip ir eglių, o apatinė turi baltus ruoželius, pro kuriuos patenka augalų fotosintezei reikalingas anglies dioksidas (panašius baltus ruoželius turi serbinės eglės, kėniai ir kiti visžaliai augalai). Kanadinių cūgų spygliai yra švelnesni, dažniausiai skirtingo ilgio, ne tokie dygūs kaip eglių.

„Cūgų šaknys nėra paviršinės kaip eglių ir ne tokios gilios kaip pušų. Šie medžiai gerokai jautresni sausrai nei eglės ir ne tokie atsparūs vėjams nei pušys, – atkreipia dėmesį A. Rutkauskas. – Tačiau cūgos yra labai gyvybingi visžaliai augalai. Pavyzdžiui, per sausrą antrus metus augantis krūmelis dėl patirto streso numetė spyglius. Neskubėjome su augalu atsisveikinti, o po to kelis kartus paliejus, jų šakelės išleido naujus spygliukus.“

Cūgų mediena minkšta, lengva, silpnesnė už eglės, ne tokia patvari, naudojama tarai, pabėgiams gaminti ir popieriaus pramonei. Žievėje yra rauginių medžiagų, todėl ji yra vertingesnė už medieną, naudojama odos pramonei.

Kanadinių cūgų žemaūgės veislės. Dendrologas sako, kad kompaktiškos, žemaūgės cūgų veislės dekoratyviai atrodo mažuose soduose, pasodintos pavieniui arba suderintos su kitais augalais. Vienos nuo kitų jos skiriasi krūmo aukščiu, lajos forma, žaliais spyglių atspalviais ir jų dydžiu. Žalios lajos fone žiemą atsispindi šviesiai rudi smulkūs, kiaušiniški jų kankorėžiai.

‘Fantana’ iš kitų žemaūgių veislių išsiskiria