2023 metų medžiu tapo Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus muziejuje jo gimtinėje augantis kaštonas. Už jį balsavo 1006 iš daugiau nei 4,5 tūkst. rinkimuose dalyvavusių žmonių. Basanavičynės kaštonas atstovaus Lietuvai 2024 metų Europos medžio konkurse.

Daiva Červokienė

Amžius – apie 200 metų

Vilkaviškio r. savivaldybės Ožkabalių kaime augantis Basanavičynės kaštonas, manoma, yra apie 200 metų amžiaus. Tai spėti galima ne tik iš medžio apimties, bet ir iš 1906 m. darytų J. Basanavičiaus gimtinės nuotraukų – jose kaštonas jau gerokai ūgtelėjęs. Šio medžio aukštis yra apie 19 m, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 311 cm, plačiausioje vietoje laja siekia 21 m.

Paraišką konkursui pateikę Jono Basanavičiaus gimtinės muziejininkai teigė, kad Lietuvos metų medžio rinkimų organizatoriai kelerius metus ragino jame dalyvauti, tad šiemet jie ir prisiruošė: paprašė miškininkų pagalbos išmatuoti kaštoną, nustatyti jo amžių ir pateikė paraišką.

„Paraginome ir draugus bei pažįstamus palaikyti šį augalą. Be to, daug tautiečių jį yra matę, žino J. Basanavičiaus gimtinę, juo labiau patį patriarchą, jo reikšmę Lietuvos istorijoje. Šis kaštonas yra pasigėrėjimo objektas, mes lankytojams pabrėžiame, kad jis, ko gero, yra autentiškiausias objektas sodyboje, pats atskirai galintis būti lankytinas objektas. Dauguma muziejaus lankytojų kaštoną fotografuoja, ypač žydintį. Yra ir santuokos priesaiką prie šio medžio davusių porų“, – pasakoja J. Basanavičiaus gimtinės muziejaus vadovė Rūta Vasiliauskienė.

Kaštonas prie ąžuolyno

Prisiminkime, kad šalia J. Basanavičiaus gimtinės stiebiasi Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas, kuris dabar užima apie 40 ha plotą ir kuriame auga apie 7 tūkst. ąžuolų. J. Basanavičiaus gimtinės muziejininkai net organizuoja gilių kavos edukacijas: galima jos paragauti, sužinoti, kaip jos pasigaminti, kokiais pagardais tinka šią kavą skaninti. Muziejininkų pasiteiravome, ar neketina parengti edukacijos, susijusios su Metų medžiu tapusiu kaštonu. Juk mūsų liaudies ir oficialiojoje medicinoje kaštonai yra plačiai naudojami augalai.

R. Vasiliauskienės teigimu, muziejininkams kaštonų žiedų ar vaisių prisirinkti būtų gerokai sunkiau negu ąžuolo gilių. Be to, pasak pašnekovės, galima neabejoti, kad gilių kavos Lietuvos patriarchas tikrai gėrė, nes ji buvo populiarus kavos pakaitas, ir parengti edukaciją kulinarinio paveldo tema yra gerokai paprasčiau negu liaudies medicinos.

Ligoms nepasiduoda

Kai Basanavičynės kaštonas tapo Metų medžio konkurso dalyviu, žmonės muziejininkų ėmė klausinėti, ar šis kaštonas neserga, – juk dauguma šalies kaštonų yra apnikti kandelių ir dar vasaros viduryje šių medžių lapai nuruduoja.

Lietuvos arboristikos centro vadovas Sigitas Algis Davenis sako, kad ir šis kaštonas neišvengė kaštoninių keršųjų kandelių ir kai kurių grybų antpuolio, tačiau sugeba atsilaikyti, jo lapų pažeidimai yra minimalūs. Tuo metu muziejininkai teigia, kad jų kaštonas neserga taip, kaip kiti, žaliuoja iki rudens. Saugant jį, ko gero, labai pasiteisina tai, kad reguliariai sugrėbiami ir išvežami nukritę lapai.

Apie Basanavičynės viltis

„Džiaugiamės, kad tautiečiai labai aktyviai palaikė Basanavičynės kaštoną Metų medžio rinkimuose, kad jis tapo laureatu ir dalyvaus Europos metų medžio konkurse, bus viešinamas Europos mastu. Tikimės, kad dabar daugiau lietuvių žinos, kad J. Basanavičiaus gimtinė yra vieta, kurią supa ne tik nuostabūs ąžuolai, bet ir išskirtinis kaštonas, matęs šalies patriarcho žingsnius, girdėjęs jo balsą.

Mes ne vienus metus dvejojome – gal jis nelabai senas, gal jo dydis ne itin įspūdingas, bet jis skleidžia svarbią kultūrinę, dvasinę žinią, turi labai reikšmingą ryšį su kone legendine šalies istorijoje asmenybe – Jonu Basanavičiumi. Turime vilties, kad Basanavičynės kaštonas, kaip Metų medis, atkreips daugiau dėmesio į mūsų muziejų ir patį save. Juo jau reikia pasirūpinti. Buvo kelios kaštono šakos nudžiūvusios, konsultavomės su arboristais, kaip medžiui padėti. Patarė aptverti, kad prie pat kamieno žmonės nesėdėtų ir vaikai nesikarstytų, aptvėrėme, patręšėme, laistome“, – pasakoja R. Vasiliauskienė .

Atkreipus dėmesį, kad tarp Lietuvos medžių, gamtos paveldo objektų kaštonų visai nėra, o tarp valstybės ar savivaldybių paskelbtų saugomais gamtos objektais kaštonai tėra penki (bene žinomiausias jų auga Aukštadvario dvaro parke), R. Vasiliauskienė atskleidžia, kad muziejus ketina kreiptis dėl Basanavičynės kaštono paskelbimo saugomu gamtos objektu. Juk vien šio kaštono ryšys su J. Basanavičiumi teikia jam išskirtinio medžio statusą.

Konkurso ypatumai

Kas lėmė, kad iš 13 šiemet Metų medžio rinkimuose dalyvavusių medžių laureatu tapo būtent Basanavičynės kaštonas? Tai gana netikėta – juk populiariausi medžiai Lietuvoje yra ąžuolai ir liepos. Pasak Metų medžio rinkimų iniciatoriaus, Lietuvos arboristikos centro vadovo S. A. Davenio, didžiausią vaidmenį suvaidino bendruomenės, parengusios teikimą konkursui, aktyvus savo kandidato rėmimas.

Dabar J. Basanavičiaus gimtinės ir Lietuvos arboristikos centro atstovams reikės pateikti trumpą medžio kandidato aprašą su nuotraukomis Europos metų medžio konkursui. Svarbiausia – kad Basanavičynės kaštonas sudomintų ir atkreiptų kuo daugiau įvairių tautų žmonių dėmesio. S. A. Davenio teigimu, medžių fotografavimas yra labai specifinis: tai daroma įvairiais metų laikais, sulaukus tinkamų orų ir optimalaus apšvietimo. Taigi ir J. Basanavičiaus gimtinės medžio legendą perteikti užsieniečiams – nelengva užduotis.

Tad renkant Europos metų medį palaikykime J. Basanavičynės kaštoną – jo sėkmė konkurse atkreiptų dėmesį ir į Lietuvos patriarchą, ir į pačią Lietuvą.

Jei tik prakalbėtų...

Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Jono Basanavičiaus gimtinės teikime Metų medžio rinkimams rašoma: „Jei tik medis prakalbėtų... Šis kaštonas mena Jono Basanavičiaus ir jo šeimos gyvenimo laikus. Amžininkai liudija, jog po juo burdavosi žmonės, norėdami pagerbti patriarchą, išreikšti savo pilietiškumą ir patriotiškumą net tuomet, kai už tai buvo baudžiama.

Ant kaštono šakų buvo kabinamos trispalvės, austos juostos, po juo uždegamos žvakelės dar tada, kai apie sodybos atstatymą buvo tik nedrąsiai svajojama. Gal sodyboje ir nebeliko autentiškų pastatų, bet kaštonas šią karo padarytą skriaudą puikiai kompensuoja.

Ir šiandien į muziejų atvykę lankytojai glaudžias prie senojo sodybos kaštono, norėdami pajusti Jono Basanavičiaus dvasią. Kas žino, galbūt šis medis buvo pasodintas patriarcho gimimo proga... Kad mūsų krašto šviesuolį augalai žavėjo, liudija tarp jo užrašų rasti dailiai sudžiovinti gėlių žiedai, medžių lapai, aprašyti potyriai stebint gamtą.

Savo plačia laja šis kaštonas kelia tiek susižavėjimą, tiek nuostabą. Jis – puošmena, vis dar liudijanti tautos patriarcho gyvenimą ir taip lyg susiejanti praeitį su dabartimi.“