Nepaprasta žilakrūmių šeimyna

Nepaprasta žilakrūmių šeimyna


Sidabriniais lapeliais pasipuošusius kultūrinius žilakrūmius nesunku supainioti su iš pirmo žvilgsnio labai į juos panašiais šaltalankiais. Iš tikrųjų tai – jų giminaičiai, gerai žinomi ir paplitę, priešingai nei žilakrūmiai, daugumos sodininkų vis dar laikomi egzotiškais augalais.


Meilė Taraškevičienė


Iš arti su žilakrūmiais galima susipažinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode Kaune. Pasak vyresniosios dendrologės Loretos Buknienės, pernai rudenį šių puošnių ir naudingų augalų kolekciją papildė penkios naujos jų veislės, atkeliavusios iš Olandijos.


Žilakrūmiai (Elaeagnus L.) priklauso žilakrūminių (Elaeagnaceae Juss.) šeimai. Jie gali būti vasaržaliai ar visžaliai, augti kaip krūmas arba nedidelis medelis. Gentyje suskaičiuojamos apie 45 žilakrūmių rūšys, kurios natūraliai gamtoje auga Azijoje, Pietų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šios šeimos augalai dažniausiai išsiskiria sidabrinio atspalvio lapeliais, taurelės varpelio formos žiedais. Vaisiai – kaulavaisiai. Žiedai – aštraus kvapo, medingi.

REKLAMA


L. Buknienės teigimu, Lietuvoje labiausiai paplitę amerikiniai ir siauralapiai žilakrūmiai, o pastaraisiais metais kultūrinių, uogas vedančių siauralapių, skėtinių ir gausiažiedžių žilakrūmių galima nusipirkti šalies medelynuose.


Pasak dendrologės, Lietuvoje siauralapius žilakrūmius (Elaeagnus angustifolia L.) galima pamatyti miestų želdynuose ar parkuose. Jie auga dideliu medžiu – iki 6–12 m aukščio ir 0,3 m skersmens. Lapai pailgi, 2,5–9 cm ilgio, 1–1,5 cm pločio. Šių žilakrūmių lapų viršus yra pilkai žalios spalvos, o apačia – sidabriškai balta. Tai šiems augalams suteikia dekoratyvumo ir išskirtinumo. „Jauni ūgliai veltiniškai plaukuoti, vėliau pliki, rudi, blizgantys, o šakos apaugusios 1–3 cm ilgio akstimis“, – pasakoja L. Buknienė.


Žilakrūmių dydį galima riboti ar sėkmingai formuoti juos kaip medelius, nes augalai pakenčia genėjimą. Gražiai atrodo jų sidabriškai žalios gyvatvorės, nuolat karpomos jos greitai atželia ir sutankėja. Pasak L. Buknienės, Lietuvoje šie medžiai išgyvena iki 50 metų.

REKLAMA


Pražysta žilakrūmiai gegužės ar birželio mėnesį. Žiedeliai smulkūs, iš išorės sidabrinės, o viduje oranžinės ir geltonos spalvų. Skleidžia bites viliojantį stiprų saldų kvapą. Iš žiedų gaminami eteriniai aliejai naudojami parfumerijoje.


Nedideli (iki 15 mm ilgio ir 10 mm skersmens) rugsėjo mėnesį sunokstantys vaisiai būna gelsvai rudos spalvos, padengti žvyneliais, gana malonaus saldžiarūgščio, gal net sutraukiančio skonio. Minkštimas – miltingas ir maistingas.


Siauralapių žilakrūmių uogas šiuolaikiniai mokslininkai laiko supermaistu, nes jų sudėtyje yra labai daug vitaminų (A, C, E), mineralų, flavonoidų ir kitų biologiškai aktyvių komponentų. Be to, juose yra vaisiams nebūdingų riebiųjų rūgščių.


Vaisiai prinoksta rugsėjį, o sėklas subrandina spalį. Nuo vieno suaugusio augalo priskinama nuo 2 iki 6 kg vaisių. Vaisiai nuo krūmų ilgai nenubyra, nuskinti išsilaiko savaitę, o šaldytuve – ir ilgiau.


Jie valgomi švieži su kauliuku arba be jo. Iš žilakrūmių uogų verdami kompotai, jos naudojamos saldiems kepiniams, želėms ar šerbetams gaminti, jų dedama į kitų vaisių ir uogų sultis.


Kad geriau apsidulkintų žiedai ir nuolat derėtų, sodinti reikėtų ne mažiau kaip du augalus. Žilakrūmiai atsparūs sausrai ir prastai dirvai, pakantūs druskingai ir užterštai aplinkai. Šie augalai šaknis leidžia labai giliai, todėl gali augti tiek smėlyje, tiek akmenuotoje dirvoje, tačiau geriausiai auga ir dera puriame, laidžiame vandeniui, kalkingame priesmėlio ar priemolio dirvožemyje, pasodinti atviroje, saulėtoje vietoje. Žilakrūmių šaknys turi azotą fiksuojančių bakterijų, todėl šį augalams būtiną elementą gali pasisavinti ne iš dirvos, o iš atmosferos. Beje, šie augalai palankiai veikia aplink augančius vaismedžius – jų derlingumą padidina apie 10 proc.



Žilakrūmiams didelės priežiūros nereikia. Kol medeliai nedideli, vasarą per karščius reikėtų kartkartėmis palaistyti, papurenti pomedžius, juos mulčiuoti. Kas 5–10 metų galima praretinti senas šakas, išpjaustyti nudžiūvusias, apšalusias, pašalinti šaknų atžalas.


Tai šalčiams atsparūs augalai: žemesnėje nei –25 oC temperatūroje apšąla tik šakelių viršūnės. Jiems patinka žemyninis klimatas. Auginamus pajūrio juostos klimate ar šlapiose dirvose žilakrūmius kasmet tenka smarkiai nugenėti, nes iki žiemos nespėja tinkamai sumedėti. Šiuos augalus retai puola ligos ir kenkėjai. L. Buknienės teigimu, šie augalai neplinta šaknų atžalomis, o tai labai svarbu juos auginant sodybose. Dėl didelio aukščio siauralapiai žilakrūmiai sodinami didelėse erdvėse: jų pilkai žalia iš kitų augalų išsiskirianti spalva yra puikus akcentas.


Rečiau Lietuvoje auginami skėtiniai žilakrūmiai (Elaeagnus umbellata Thunb.). Pasak L. Buknienės, gamtoje paplitę Himalajuose, Kinijoje, Japonijoje. Skėtiniai žilakrūmiai – tai 4–5 m aukščio krūmai ar medeliai. Jų ūgliai apaugę rudais žvyneliais, o šakelės dažnai būna su dygliais. Lapai ovalūs ar kiaušiniški, 5–7 cm ilgio, banguotais kraštais. Viršutinė lapų pusė iš pradžių būna sidabriška, vėliau žalia, apatinė šviesesnė. Žiedai gelsvai balti, kvapūs.


Mėgsta saulėtą vietą. Šie augalai gali augti nederlingoje dirvoje, pakenčia ilgalaikes sausras, be to, pasisavina atmosferos azotą ir pagerina dirvos derlingumą. Pasiteisino auginami gyvatvorėse su kitais augalais.

REKLAMA


Skėtiniai žilakrūmiai derėti pradeda nuo 5–6 metų amžiaus. Skaniausi ir daugiausia vertingų medžiagų sukaupia gerai sunokę vaisiai, kurie būna kur kas saldesni už šaltalankius.


Gausiažiedžiai žilakrūmiai (Elaeagnus multiflora Thunb.) – dygliuotų tiesių šakų iki 3 m dekoratyvūs krūmai. Galima formuoti 1,5 m aukščio medeliais. Lapai – 3–7 cm ilgio, 2–4 cm pločio žali. Kaip ir kitų minėtų žilakrūmių, apatinė lapų pusė – sidabrinės spalvos. Žydi gausiai gelsvais žiedeliais. Įspūdingas būna ir jų derlius – šakelės būna aplipusios raudonomis su sidabriniais taškeliais 1–2 cm ilgio ir iki 1,2 cm skersmens sultingomis, saldžiomis arba saldžiarūgštėmis uogomis. Iš jų verdamos skanios uogienės, o iš lapų ruošiamos uždegimą slopinančių savybių turinčios arbatos.


Gausiažiedžiai žilakrūmiai sodinami saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje. Mėgsta lengvus, laidžius drėgmei ir gausius fosforo priesmėlius. Nemėgsta rūgščios dirvos. Šiuos augalus galima sodinti ten, kur yra paviršiniai gruntiniai vandenys, nes jų šaknų sistema yra paviršinė ir auga iki 40 cm. Jei dirva sunkesnė, svarbu nepasodinti per giliai.


Gausiažiedžius žilakrūmius galima dauginti sėklomis, šaknų atžalomis ir žaliais auginiais. Į nuolatinę vietą sodinami dvimečiai augalai, derėti pradeda po 2 metų. Želdynuose gausiažiedžiai žilakrūmiai sodinami grupėmis ir pavieniui. Šie augalai, ypač jauni, jautrūs šalčiui, todėl besniegėmis žiemomis būtina dengti eglišakiais arba mulčiuoti durpėmis.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.