Formuoti augalai: nuo vadinamojo topiarinio meno iki japoniško niwaki

Formuoti augalai: nuo vadinamojo topiarinio meno iki japoniško niwaki


Vos pasodinti medeliai ar krūmai atrodo gražiai, suteikia aplinkai jaukumo, bet metams bėgant jie suauga ir užima vis daugiau erdvės. Būtų pernelyg paprasta, jei žmogui užtektų paprasčiausiai pakarpyti šakeles, – kartais norime augalams suteikti griežtas geometrines formas, paversti juos žaliosiomis skulptūromis arba sukurti gamtos stichijos įspūdį.


Danguolė KIŠKIENĖ


Gamta sukūrė, žmogus keičia


Sunku pasakyti, kas ir kodėl laisvai išsišakojusiame buksmedyje įžvelgė tobulai tikslaus kubo siluetą ir sugalvojo tą keistą fantaziją paversti realybe, bet akivaizdu, kad suteikti augalams neįprastas formas imta labai seniai – meniškas augalų genėjimas kaitino žmonių vaizduotę jau tūkstančius metų. Daugiamečių medžių ir krūmų formavimas taip, kaip natūraliai gamtoje jie neauga, išryškinant geometrines, žmonių, gyvūnų ar išgalvotas formas, pavadintas topiariniu menu (angliškai topiary art).


Nuo jo suklestėjimo laikų (XVII a., kai populiarumo viršūnę pasiekė prancūziškieji sodai, iki šiol neįsivaizduojami be tokių augalų) neslopsta diskusijos apie sodo dizainą: ar tikslinga valdyti gamtą, primetant jai savo taisykles, ar reikėtų jos kūrinius tik paklusniai atkartoti?


Vadinamojo topiarinio meno šalininkai gina figūrinio karpymo idėją, garbina meninę vaizduotę ir meistriškus sodininkavimo įgūdžius, kurie būtini siekiant paversti ją realybe. Jų oponentai taip suformuotus augalus laiko pompastiškais ar net priešiškais natūralios gamtos dėsniams – jiems artimesni ne įmantriai suformuoti augalai, o japonų ir kinų sodo bonsai, kitaip vadinami niwaki.

REKLAMA


„Tai augalai, kuriems taip pat suteikiama tam tikra forma, tačiau ji neturi kardinaliai išsiskirti iš augalą supančios aplinkos. Šiuo menu Japonijoje rodoma pagarba gamtai, o niwaki šaknys siekia 1200 metus. Šiuo augalų formavimo būdu siekiama pavaizduoti gamtos jėgas, juo galime sukurti sniego, vėjo ar krintančio vandens įspūdį, suformuoti tikrai išraiškingus augalus, suteikiančius kraštovaizdžiui išskirtinumo, bet ir neišsišokančius iš aplinkos“, – aiškina europietiško vadinamojo topiarinio meno ir japonų sodų bonsų tradicijų skirtumus Kęstutis Totoraitis, bonsaisodas.lt įkūrėjas ir bonsų meno Lietuvoje puoselėtojas.


Suvaldyta augalo prigimtis


Ką tokie medžiai ir krūmai kraštovaizdžiui suteikia, lemia jų formavimo stilistika. Dekoratyvios geometrinės formos – kubai, rutuliai, spiralės ar kūgiai – pabrėžia sodo struktūrą, išryškėja kaip pagrindinis akcentas ir dera su šiuolaikiška lakoniška stačiakampe pastatų architektūra. Nedidelis sklypo plotas taip pat gali būti dar viena pragmatiška priežastis augalus išradingai formuoti užuot juos negailestingai genėjus. Tikslios formos gražiai atsveria ir suvaldo laisvai vešančius želdinius, be to, taip karpyti spygliuočiai efektingai atrodo visus metus, net ir gėlėms nužydėjus. Ne veltui vienas garsiausių pasaulyje sodo dizainerių Pietas Oudolfas, kuriantis natūralistinio stiliaus sodus, yra įsitikinęs, kad griežtos struktūros augalai – būtinas kontrastas laisvai svyrantiems žoliniams ir daugiamečiams, o tarp jų atsirandanti įtampa yra žavi. Mat siekis kontroliuoti glūdi giliai žmogaus prigimtyje, o augalų formavimas visada bus pagrindinis gamtos kontrolės būdas…

REKLAMA


Mažiau įmantrių formų


Kaip pasakoja medelyno „Aldovidas“ įkūrėjas tautodailininkas Bronius Vidas Palažija, auginantis apie šimtą įvairių rūšių jo paties suformuotų augalų, įmantrios formos yra vis mažiau populiarios: „Aukšti – 2,5–3 m – spygliuočiai, suformuoti spirale, galėtų tikti didesnėms sodyboms: jei yra 30 ar 50 arų žemės, daug žolės, gyvatvorės ir gėlynai, vienas kitas toks augalas būtų gražu. Vis dėlto toks sraigtas neatrodo natūraliai, su juo daug darbo, o jei neformuosi, praras išvaizdą. Žmonėms labiau patinka, kai ant medžio liemens suformuojami keli dideli rutuliai arba ant šakų yra dešimt ar dvidešimt burbuliukų, nuo pažemės kylančių į 1,5–2 m aukštį.“


Medelyno savininkas sako, kad labai gerai gražiais apvaliais rutuliais gali būti karpomos kanadinės eglės. „Jos turi daug miegančių pumpurų, tad net pusę šakelės nukirpus jie išsprogsta ir atželia. Kartais kanadinės eglės viršuje įskiepiju paprastąją eglę ‘Inversa’ arba sidabrinę eglę – taip dar įdomiau. Burbuliukais genimos itin dekoratyviai atrodo smaragdinės tujos. Darbo daug, kol jas suformuoji, o paskui priežiūra labai paprasta, medžiai auga ne tiek į aukštį, kiek vis didėja burbuliukai, o juos pakarpyti užtenka 1–2 kartus per metus. Tiesa, kompaktines ir smaragdines tujas reikėtų vengti karpyti per karščius – geriau tai daryti apniukusią dieną arba vakare. Nukirpus eglę ar pušį labai greitai žaizda užsitraukia derva ir užgyja, o tujos arba lapuočiai saulėtą karštą dieną padžiūsta, paruduoja ir nelabai gražiai atrodo. Tad jei yra laiko vasarą padirbėti, reikia po to medžius ar krūmus aplieti ar apipurkšti vandeniu“, – aiškina pašnekovas.



Japonijos dalelė tradiciniame sode


Niwaki bonsai dažniausiai auga japoniško stiliaus soduose, tačiau, kaip sako K. Totoraitis, juos galima įkomponuoti ir tradiciniame sklype su veja. Dažnai toks augalas naudojamas akcentinei sodo erdvei pabrėžti, tad joje reikėtų laikytis stilistinės vienovės, sudėlioti akmenis specialią reikšmę turinčia forma – tada ši vieta taps Japonijos dalele tradiciniame sode.


„Toks bonsas turėtų atsidurti dėmesio centre su papildomai aplink jį įrengta salele, pagalbiniais augalais, kad kiek įmanoma labiau išryškėtų medžio grožis. Nereikėtų jo sodinti sklypo pakraštyje ar alpinariume, nes ten neatsiskleis suformuoto augalo grožis. Šiuolaikišką architektūrą ir niwaki galima suderinti įrengiant tinkamo atspalvio takus – net ir paprastos betoninės trinkelės yra natūralios spalvos, tad didelės priešpriešos neturėtų būti. Juk vargu ar dėl akcentinio augalo keisime namo architektūrą, nebent visam kraštovaizdžiui rinktumės japonišką stilistiką, tada turi derėti visuma – ir namo architektūra, ir sodas“, – pažymi bonsaisodas.lt įkūrėjas ir primena, kad vis dėlto renkantis formuoto medžio augimo vietą būtina pirmiausia pagalvoti apie augalo rūšį ir jam augti palankias sąlygas.


Pasak K. Totoraičio, įvaldyti japonų sodo meno subtilumus nelengva – reikia gana daug žinių ir, svarbiausia, praktikos. „Niwaki formavimas nėra greitas ir lengvas procesas. Medį sugadinti galima vos per kelias akimirkas, o klaidai ištaisyti gali prireikti dešimtmečio – tad ar čia galima improvizuoti? Prieš kerpant vieną ar kitą šaką reikia labai gerai apgalvoti, ar toks pasirinkimas teisingas. Tai ypač svarbu pradedantiesiems sodo bonsų augintojams, neturintiems augalų formavimo įgūdžių. Kiekvienos medžių rūšies auginimas ir priežiūra skiriasi: vieniems reikia daugiau drėgmės ir ne tokio laidaus grunto, kitiems – atvirkščiai, vieni mėgsta daugiau saulės gauti, kiti mažiau. Tačiau visi jie turi bendrą bruožą – reikalauja dėmesio, juos reikia formuoti, kad įgautų ir išlaikytų sumanytą formą“, – įsitikinęs K. Totoraitis.

REKLAMA


Gražu bus ateityje


Formuojant augalus svarbu ne tik atsižvelgti į jų prigimtį, bet ir sugebėti išryškinti tai, kas įdomiausia, – keistą formą, pakrypusį kamieną, ir numatyti, kas bus ateityje. Savo medelyne Br. V. Palažija dabar daugiausia formuoja lauko bonsus ir yra įsitikinęs: norint to išmokti reikia turėti meninę gyslelę, šiek tiek gabumų ir daug skaityti, nes literatūros apie tai tikrai netrūksta.


„Lauko bonsus dažniausiai formuoju iš kalninių pušų, bet nevengiu ir įvairių kitų augalų. Tik lapuočių žmonės nemėgsta – kai lapai nukrinta, gražumo nelieka. Nuostabūs bonsai suformuojami iš lizdinės formos eglių, tačiau, kol jie užauga, praeina daug laiko – mažiausiai 15–20 metų. Medelį reikia pradėti formuoti nuo mažens – pavyzdžiui, 3–4 metų kalninė pušaitė jau tam tinka, bet dar po poros metų ją, jau paaugusią, tektų labai smarkiai iškarpyti, o taip galima pažeisti augalo struktūrą. Šaknų sistema turi būti proporcinga viršutinei lajai ir būtina tą proporciją palaikyti. Formuojama po truputį: dešimties metų bonsas jau gerai atrodo, bet jo kokybė ir grožis atsiskleidžia dar tik 50–60 proc. – kuo toliau, tuo gražesnis ir įdomesnis augalas bus. Paskui tarsi savaime stilius išryškėja, o darbas vėliau paprastas: gegužės pradžioje nulaužyti ūglius, paliekant jų vieną trečdalį, kad susiformuotų naujos galvutės su spygliais. Be abejo, augalus svarbu ne tik karpyti – juos reikia išlankstyti, palenkti, paremti, formą sugalvoti, tam būtinas nors nedidelis meninis supratimas“, – pasakoja B. V. Palažija.


Pašnekovas sako pastebėjęs, kad dažnai bonsų „debesėlių“ viršūnės būna labai plokščiai nukarpytos: „Pasidomėjau japonų technologija – tokias plokštumas galima formuoti, jos labai gražios, bet augalas turėtų būti sulaukęs maždaug 30–50 metų. Aš stengiuosi formuoti ne „nušienautus“, o apvalius „debesėlius“, kad jie kuo natūraliau atrodytų. Tokiais lauko bonsais tinka puošti ir mažesnį sklypą, sode jų daug nereikia, užtenka 1–2 matomoje vietoje, nes jie labai gražūs ir laikui bėgant tik dar dekoratyviau atrodo.“


Savotiška meditacija


Šiandien vyraujančias augalų formavimo tendencijas greičiausiai lėmė ne tik vienoks ar kitoks filosofinis požiūris į gamtą, bet ir praktiškumo siekis: preciziškas vadinamasis topiarinis menas vargiai suderinamas su greitu gyvenimo tempu ir skulptūriškam augalų grožiui atsiskleisti būtinu kantriu darbu. Vis dėlto jis gali teikti didžiulį malonumą. Kaip tvirtina ne vienas sodo entuziastas, kartą pabandžius pačiam formuoti medelį ar krūmą visa galva įsitraukiama į šią veiklą. Tai puikus poilsis ir net savotiška meditacija: kai dešimtis ar šimtus kartų apeini augalą ratu vis šiek tiek pakarpydamas ūgliukus ir tobulindamas jo formą, kai per gerą pusdienį susikaupęs nužnaibai 5 tūkst. spygliukų, iš galvos išgaruoja visos įkyrios mintys.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.