Alijošius: šimtametis daktaras ant palangės

Alijošius: šimtametis daktaras ant palangės


Atvežtinių kambarinių augalų pasiūla tokia didelė, kad į mūsų namus dažniau atklysta naujokai, o ne močiučių mėgti ne tik dekoratyvūs, bet ir vaistingi augalai. Vieni jų – alavijai, liaudyje vadinami alijošiais. Yra duomenų, kad šiuos augalus Lietuvoje vienuoliai augino dar XIX a.


Meilė Taraškevičienė


Daugiamečiai sukulentai


„Alavijai (Aloe) medicinoje naudojami jau daugiau nei 3500 metų, – sako Vytauto Didžiojo universiteto oranžerijos vyr. specialistė Renata Čanovienė. – Alavijai priklauso plėnūninių (Asphodelaceae) šeimos augalų genčiai, kurioje suskaičiuojama daugiau nei 500 rūšių, tačiau tik kelios jų naudojamos medicininiais tikslais, kosmetikoje ar maistui. Yra ir mirtinai nuodingų alavijų rūšių (švelniųjų alavijų Aloe ballyi Reynolds, Aloe elata S.Carter & L.E.Newton ir Aloe ruspoliana Baker). Laimei, šie alavijai yra palyginti reti.“


Dauguma alavijų – daugiamečiai sukulentai, mėgstantys sausringus tropinės juostos regionus, todėl gebantys juodai dienai sukaupti vandenį. Manoma, kad žodis aloe yra arabiškos kilmės, kuris reiškia daugiametį augalą sultingais lapais bei stiebu, galintį ištverti ilgas sausras. Arabai alijošių laikė ištvermės simboliu.


Natūraliai alavijai auga Afrikoje, Madagaskare, Jordanijoje, Arabijos pusiasalyje bei įvairiose Indijos vandenyno salose. Ten jie veša savanose, pusdykumėse, molinguose ir sausuose kalvų bei kalnų šlaituose tarp akmenų, smėlynuose, retuose krūmynuose. Beje, kelios šių augalų rūšys išplito ir Viduržemio jūros regione, Indijoje, Australijoje, Šiaurės bei Pietų Amerikoje.

REKLAMA


Pas mus – kambarinės gėlės


Vieni geriausiai mums žinomų alavijų, be jokios abejonės, yra tikrieji alavijai (Aloe vera). Šiuos alavijus lengva atpažinti iš itin trumpo stiebo, apgaubto dantytų, dygliuotų, šviesiomis dėmėmis margintų lapų. Tikrųjų alavijų gimtinė nežinoma. Nuo senų laikų ši alijošių rūšis auginta Viduržemio jūros regione, o į Pietų Ameriką juos atvežė ispanai. Šiame žemyne augalas greitai paplito ir atrado antrąją tėvynę Barbadoso saloje. Visoje Europoje jie žinomi kaip kambariniai augalai.


Pasak R. Čanovienės, tikrieji alavijai daugelį amžių naudoti įvairioms ligoms gydyti Egipte, Tolimuosiuose Rytuose bei Meksikoje. Dažniausiai jie buvo naudoti gydyti nudegimams, nedideliems odos pažeidimams, taip pat odai drėkinti ir minkštinti.
„Atlikta daug įvairiausių mokslinių tyrimų, kurie patvirtino, kad šių alavijų lapų ekstraktai pasižymi uždegimo slopinamosiomis bei antioksidacinėmis savybėmis, malšina skausmą, gali padėti gydant vidurių užkietėjimą ar antro laipsnio nudegimo žaizdas, veiksmingai iš žarnyno šalina kirminus, – aiškina pašnekovė. –
Šių alavijų sultys plačiai naudojamos gaminant kosmetiką (šampūnus, kondicionierius bei balzamus, akių makiažo valiklius, įvairius kremus ir kt.).“
Kai kurie šaltiniai byloja, kad paprastų žmonių alavijas vadintas daktaru. Liaudies medicina prieš naudojant lapus pataria augalo nelaistyti savaitę, o dar geriau – 2–3. Negaudami vandens alavijai patiria stresą, o jo metu suaktyvėja biogeninių stimuliatorių sintezė, t. y. medžiagų, palaikančių gyvybingumą netinkamomis sąlygomis, gamyba. Stimuliuojamo augalo audinio gabalėlis, perkeltas į organizmą, padeda jam pasipriešinti ligai ar net visai padėti pasveikti.

REKLAMA


Gleivingos alavijų lapų sultys, išdžiovintos iki kietumo, vadinamos sabūru. Mažos jo ekstrakto dozės žadina apetitą, gerina virškinamojo trakto veiklą, o didelės laisvina vidurius, skatina kraujo tekėjimą į pilvo ertmės organus.


Tikrieji alavijai išsiskiria biologinių medžiagų kiekiu (jų yra 250). Nors augalų lapų pagrindinis komponentas – vanduo (97 proc.), juose gausu ir vertingų medžiagų: gliukozidų, antraceno darinių, karčiųjų medžiagų, vitaminų ir fitoncidų, mikroelementų ir kt.


Retai pražysta


Kita rūšis, Lietuvoje dažnesnė už tikruosius alavijus ir neretai su jais painiojama, yra medėjantieji alavijai (Aloe arborescens Mill.). Jie nuo seno puošia mūsų močiučių palanges ir lengvai atpažįstami iš savo ilgų stiebų bei žalių lapų be dėmelių.


Tai stambūs medėjantys augalai, gimtinėje išaugantys iki 10 m aukščio. Apatinė stiebo dalis medėja, o po kurio laiko netenka lapų, todėl skrotelė išlieka tik ūglio viršūnėje. Šių alavijų lapai ne tokie mėsingi kaip tikrųjų, jie siauri ir ilgi, apsupę stiebą. Kambario sąlygomis jie žydi labai retai, nes tuo metu, kai turėtų pražysti (gruodžio ir sausio mėnesiais), trūksta šilumos ir šviesos. Tačiau pasitaiko išimčių. Štai neseniai įkeltą žydinčio alavijo nuotrauką teko matyti feisbuke. Alavijas buvo sukrovęs net du žiedus. Taigi sulaukti alavijo žiedų pasiseka ne kiekvienam jį auginančiam. Ne veltui šis augalas liaudies vadinamas šimtamečiu, suprask, žydinčiu tik kartą per 100 metų. Tačiau pietiniuose regionuose bei oranžerijose medingieji alavijai žiedais pradžiugina kasmet. Iš vieno ar kelių viršutinių lapų pažastų išauga ilgas žiedynkotis su stambiais (iki 50 cm) pumpurais. Medicinoje alavijų žiedai nenaudojami, jie tiesiog vertinami dėl grožio. Patalpoje auginami alavijai vaisių neveda.



Pasak R. Čanovienės, jų gydomosios savybės yra labai panašios kaip ir tikrųjų alavijų, tad ir jų panaudojimas yra labai panašus.


Pasaulyje gana plačiai naudojami, bet Lietuvoje mažiau žinomi dygliuotieji (Aloe ferox Mill.) bei dėmėtieji alavijai (Aloe saponaria (Aiton) Haw.)


Jie taip pat turi gydomųjų savybių, be to, yra ganėtinai puošnūs. Grožio jiems suteikia dideli ryškūs rausvos spalvos dygliai.


„Visų minėtų rūšių alavijai auginami VDU Botanikos sodo oranžerijoje,“ – dėsto vyr. specialistė, tvirtinanti, kad, be jau išvardytų, sode dar yra 18 rūšių alavijų, atkeliavusių iš Rumunijos, Ukrainos, Prancūzijos bei kitų šalių botanikos sodų.


Lengva auginti


Priežiūra. „Alavijai – nereiklūs augalai, tačiau jiems, kaip ir visiems sukulentams, reikia vandeniui pralaidaus substrato su geru drenažu, – pasakoja R. Čanovienė. – Šiuos augalus galima sodinti į kaktusams skirtą žemių mišinį, laistyti retai – tik tada, kai žemė gerai išdžiūvusi (vasarą – maždaug kas dvi savaitės).“ Mėgstama alavijų vieta augti – šviesi palangė, geriau rytinėje pusėje. Žiemą šiuos augalus, jei yra galimybė, galima laikyti vėsiau (apie 15 ⸰ C temperatūros patalpoje). Tuomet reikėtų ir kur kas rečiau laistyti. Kad augalui reikia drėgmės, rodo lapai – kai jos stinga, jie pradeda raukšlėtis, suplonėja. Laistant vanduo negali pakliūti ant lapų ir ypač tarp jų, nes gali įsimesti puvinys. Laistyti visada naudokime 2–3 laipsniais už aplinkos orą šiltesnį vandenį. Didelius alavijus reikia pasodinti į sunkų substratą, kad tvirtai laikytųsi, nenugriūtų.


Pasak pašnekovės, tręšti alavijus patariama ne dažniau kaip vieną kartą per metus, pavasarį, geriausia nedidelės koncentracijos, fosforo ir mikroelementų gausiomis skystosiomis trąšomis (NPK 10-40-10 ). Persodinti reikėtų tik tada, kai nebetelpa senajame vazone. Vasarą galima išnešti į lauką, tik prie tiesioginių saulės spindulių reikėtų pratinti pamažu.

REKLAMA


Dauginimas ir ligos. „Dažnai alavijai prie stiebo pagrindo užaugina daug atžalų, kurias galima atskelti ir pasodinti į naują vazoną, – aiškina pašnekovė. – Alavijus galima padauginti ir auginiais – nupjautomis lapų viršūnėmis (apie 10 cm ilgio). Paskui jas reikėtų 1–2 dienas pavytinti, kad pjūvis apdžiūtų, o tada pasodinti smėlyje, maždaug 1 cm gylyje.“


Šie augalai nepriskiriami prie spartuolių – auga palyginti lėtai, užtat atsparūs ligoms ir kenkėjams. Dažniausiai alavijai suserga grybinėmis ligomis, kai laikomi per šlapiai ar per šaltai. Juos gali užpulti ir miltuotieji skydamariai. Tokiu atveju jiems gali padėti maudynės muilo tirpalu.

Daugiau įdomių ir naudingų straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.