Šildymas suskystintomis naftos dujomis

Šildymas suskystintomis naftos dujomis


Dar nevėlu pasirūpinti efektyviu namo šildymu, kad būtų ramu žiemą, kai užgrius didieji šalčiai. Vis dėlto koks šildymo būdas efektyviausias? Apie tai geriausiai gali papasakoti tie namų savininkai, kurie jau padarė sprendimą.


Vidmantas UŽUSIENIS


Maždaug prieš 15 metų Rimantas G. vienoje šalia Vilniaus esančių sodininkų bendrijų nusipirko namelį, kuriame nuo sovietmečio nebuvo daryta jokio didesnio remonto, o apšiltinimas apskritai buvo tragiškas. Per šalčius malkomis, anglimi ar durpių briketais krosnį įkaitinus tiek, kad kambariai įšildavo net iki 25–30 °C, po dviejų trijų valandų jie vėl būdavo visiškai atvėsę. Ilgainiui šeima namelį kiek padidino (jis virto gyvenamuoju namu), kosmetiškai apšiltino iš išorės, tačiau per šalčius ir tai mažai padėjo. Be to, didesniam namui reikėjo daugiau anglių, briketų bei malkų, o jos vis brango. Norint tokiu kuru šildyti namą ištisą parą būtų reikėję astronominių pinigų.


Galiausiai Rimanto šeima įsirengė suskystintųjų naftos dujų (SND), tiekiamų iš balionų, sistemą ir ja labai džiaugiasi iki šiol. Tačiau kelias iki šio pasirinkimo nebuvo lengvas. Savo patirtimi šioje srityje Rimantas sutiko pasidalyti su skaitytojais.


Tarp elektros ir dujų

Ir tada, ir dabar Rimantas mano, kad puikiai iš išorės apšiltintam namui geriausia išeitis yra šilumos gaminimo elektriniais siurbliais „oras–vanduo“ sistema. „Verslininkai siūlo dar ir pigesnius „oras–oras“ siurblius, tačiau jie tiesiogiai šildo orą, labai jį išsausina, o tai ypač nesveika vaikams, dėl to šių siurblių iš karto atsisakėme. Siurbliai „oras–vanduo“ taip pat ima šilumą iš lauko, tačiau viduje šildo ne orą, o vandenį“, – aiškina Rimantas.

REKLAMA


Jis iškart atmetė ir geoterminio šildymo galimybę, nes labai daug kainuoja išgręžti geoterminį šulinį. Tuo metu sistemos „oras–vanduo“ siurbliai pirmiausia geri tuo, kad name jie integruojami į centrinio šildymo ir grindinio šildymo tinklą. Sistema nėra pigi (ją sumontuoti ir įrengti atsieina 5–6 tūkst. eurų), tačiau naudoja palyginti mažai elektros energijos, yra ekologiška. „Vis dėlto naudojant sistemą „oras–vanduo“ svarbu labai gerai apšiltinti pastatą iš išorės, būtinas grindinis šildymo tinklas arba labai dideli radiatoriai. Nieko panašaus pas mus nebuvo, o daryti didelių investicijų neturėjome iš ko, todėl liko rinktis dujinį šildymą“, – atskleidžia Rimantas.


Prijungti namą prie magistralinio gamtinių dujų dujotiekio, esančio už kelių kilometrų, nebuvo jokios galimybės – tam ir dešimčių tūkstančių nebūtų užtekę. Liko du variantai – prie namo įsirengti šildymo sistemas, naudojančias SND iš rezervuaro arba iš balionų. Tokias Lietuvoje įrenginėja tik keletas įmonių, nes norint užsiimti šia veikla reikia daugybės leidimų ir labai geros techninės bazės. Po daugybės konsultacijų Rimantas sukirto rankomis dėl SND iš balionų sistemos montavimo su Mažeikių bendrove „Saurida“.

REKLAMA


„Naujos šildymo sistemos privalumais mūsų šeima galėjo džiaugtis jau po kelių dienų. Operatyviai atvykę meistrai prie išorinės namo sienos pusės įrengė metalinę spintą 6 dujų balionams (didžiausiose spintose gali tilpti iki 16 balionų), kitą įrangą, viską sujungė ir integravo sistemą į centrinio šildymo tinklus. Dabar sistema namą automatiškai šildo pagal poreikį ištisą parą. Vasarą, kai labai šilta, ji atsijungia. Įrangos stebėjimas ir valdymas atliekamas internetu. Pavyzdžiui, netgi būdamas kokiame nors tolimame Pietų kurorte savo išmaniajame telefone nuolat matau, kokia temperatūra tam tikru momentu yra mano namuose. Galiu ją padidinti arba sumažinti. Ją sumažinu tada, kai mūsų nėra namuose, o padidinu prieš šeimai sugrįžtant. Šitaip taupomos dujos”, – pažymi Rimantas.


SND iš balionų sistema apie naują dujų poreikį per internetą praneša tai, kada propanas baigiasi pusėje balionų. Sistema automatiškai ima siurbti dujas iš likusios dalies balionų, o indikatorius (GSM pranešimų perdavimo modulis) automatiškai išsiunčia SMS žinutes operatoriui ir namo šeimininkams. „Norint papildyti sistemą dujomis užtenka internetu įmonei už jas pervesti pinigus, o tai šiais laikais nesunku padaryti iš bet kurios pasaulio vietos. Visu kitu pasirūpina įmonė. Jos darbuotojai tiesiog atveža ir pakeičia balionus“, –sistemos pranašumus vardija Vilniaus r. gyventojas.


SND balionus Rimantas nuomojasi, nors galėtų ir nusipirkti. Visas kitas sistemos jis dalis pirko iš „Sauridos“ rekomenduotų įmonių. Už sistemą su įrengimu pašnekovas sumokėjo apie 4 tūkst. eurų. Pasak jo, tai buvo pigiausiai atsiėjęs pasirinkimas iš visų dabar egzistuojančių šildymo sistemų. Balionų nuomos ir sistemos priežiūros kaina įskaičiuojama į mėnesinį dujų tarifą. „Brangiau mūsų beveik 150 kv. m namo šildymas kainuoja tik šalčiausiais žiemos mėnesiais. Tada esame gavę ir po 200 eurų siekiančias sąskaitas. Vidutiniškai per mėnesį namo šildymas kartu su karštu vandeniu kainuoja apie 80–100 eurų, per metus – apie 1 tūkst. eurų. Jei į išlaidas būtų įmanoma įskaičiuoti kūrenti reikiamas laiko sąnaudas, šildymas SND būtų netgi pigesnis nei malkomis“, – skaičius vardija Rimantas.



Rezervuarai – ne sodininkams

Tai, kad suskystintųjų dujų iš balionų šildymo sistemos Lietuvoje šiuo metu yra paklausiausios, patvirtino ir Kauno įmonės „Deguva“, užsiimančios išmaniųjų SND šildymo sistemų diegimu, SND dujų prekyba ir tiekimu, vadovas Dailius Šova. „Vos prieš 20–30 metų padėtis buvo priešinga – tada buvo populiariau patalpoms šildyti naudojamas dujas laikyti rezervuaruose. Laikui bėgant situacija SND dujų iš balionų naudai keitėsi dėl to, kad iki šiol Lietuva nesugeba patobulinti dar 1996 m. priimtų Praeinamų kolektorių ir techninių koridorių eksploatavimo taisyklių, kurios anuomet buvo žodis į žodį nukopijuotos nuo Sovietų Sąjungos laikais kurto analogiško teisės akto. Šiuo požiūriu likome vienintelė tokia šalis iš vadinamųjų sugriuvusios SSRS respublikų“, – tikino D. Šova.


Minėtos taisyklės nustato, koks turi būti atstumas nuo statinio išorinės sienos iki artimiausios jai SND rezervuaro kraštinės. „Tas atstumas privalo būti ne mažesnis nei 10 m. Būtų pusė bėdos, jei jis būtų matuojamas iki namo ar artimiausio ūkinio pastato. Tačiau lygiai tokiu pat atstumu rezervuaras turi būti nutolęs ir, pavyzdžiui, nuo elektros stulpo ar kanalizacijos šulinio. Dėl to laisvos vietos SND rezervuarams lengvai randa tik ūkininkai. O sodininkų bendrijose namą pasistatęs žmogus nepažeisdamas norminių aktų SND rezervuaro niekaip neįsirengtų“, – pažymi pašnekovas.


Sovietmečiu buvo baiminamasi dujų nuotėkio, kuris arti gyvenamojo namo galėjo baigtis sunkiai prognozuojamomis pasekmėmis. Bet nuo tų laikų pasikeitė ir įranga, ir jos diegimo technologijos. Dėl to dauguma šalių, tarp jų ir kaimyninė Latvija, jau seniai yra leidusi rezervuarus įrenginėti per 2 m nuo statinių. Kai kuriose kitose šalyse privalomas nuotolis siekia ne mažiau kaip 4 metrus.


Dujų rezervuarų populiarumui trukdo ir tai, kad jam įrengti privalu gauti leidimą, daryti projektą. Nieko panašaus nereikia suskystintųjų naftos dujų, tiekiamų iš balionų, sistemoms. „Už saugų ir tinkamą tokių sistemų įrengimą bei naudojimą atsako bendrovės, kurios tuo užsiima“, – paaiškina D. Šova.

REKLAMA


Pigiau kainuoja įrengti ir pačią sistemą. Už ją sumokėjusio gyventojo piniginė palengvėja nuo 1,5 tūkst. iki 1,8 tūkst. eurų, o už rezervuaro įrengimą po žeme tektų pakloti mažiausiai 6 tūkst. eurų.


Tiesa, pasak mūsų pašnekovo, suskystintosios dujos, tiekiamos iš balionų, yra apie 25 proc. brangesnės nei tos, kurios pasiekia sistemą iš rezervuarų. Mat į balionus pumpuojamos pačios degiausios buitinės dujos propanas, o į rezervuarus – pigesnis propano ir butano mišinys. Bet netgi tokiu atveju, D. Šovos teigimu, dujų balionus naudojančios sistemos atsiperka kur kas labiau nei analogiškos sistemos, gaunančios SND iš rezervuarų.


Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.